Nieko ženklai, tuštybės simboliai

Kategorijos: 

- Kas dabar - ruduo ar žiema? - paklausiau kolegių.

 

- Lapkričio mėnuo, aišku, ruduo, - atsakė jos nedvejodamos.

 

- Prieikit prie lango...

 

Už lango siautė pūga. Tais metai labai anksti atėjo žiema, lapkričio pabaigoj keliai ir gatvės buvo užpustyti.

 

- Ir kaip tu pastebi viską! - nusistebėjo kolegės.

 

Tai buvo labai keistas atsakymas, toks keistas, kad pradėjau stebėti, kas vyksta aplink. Kodėl mano kolegėms atrodo, kad pastebėti pūgą reikia nepaprato pastabumo? Ar neužtenka pažvelgti pro langą arba einant gatve neužmerkti akių?

 

Kas joms neleido pamatyti žiemos?

 

Ėjau per visus kabinetus ir klausinėjau kitų kolegų. Dalis jų nedvejodami atsakė, kad lapkričio mėnuo yra ruduo, kiti, parėję iš lauko apsnigti ir sušalę, labai abejojo ir šnekėjo apie kažkokį "kalendorinį rudenį":

 

- Na taip, lauke kaip ir žiema, bet kalendorinis ruduo dar nepasibaigė...

 

Ak taip, kalendorius!

 

Savo patogumui žmonės laiką padalijo tam tikrais gabalais, metus suskirstė į ketvirčius, surašė kalendorių ir pakabino ant sienos. Ar galėjo senovės išminčiai numatyti, kad jų sugalvotas kalendorius žmonėms pakeis realybę, ir jie ims žiūrėti jau ne į gamtą, bet į kalendorių?

 

Lapkričio pirmąją degėm žvakes ant kapo.

 

- O kodėl degamos žvakės? - paklausė mažius.

 

Tai buvo labai logiškas šviežia galva protaujančio žmogaus klausimas, bet aš sutrikau. Nežinojau, ką atsakyti. Ir tikrai: kodėl numirėlių dieną kapinėse degamos žvakės, kodėl, tarkime, ne skutamos bulvės, ne gliaudomi riešutai arba ne skaldomos malkos? Kitos tautos, girdėjau, ant kapų valgo ir geria, palieka tautelę bei užkandos numirėliams. Tokios  vaišės su mirusiaisiais bent primena anas vaišes, kai mirusieji buvo gyvi... O žvakės? Kam jos?

 

- Iš žvakių eina Kristaus  šviesa, - atsakė tetulė.

 

Atsakymas mane pribloškė dar labiau, negu mažiaus klausimas. Seniai mačiau, kad ji pasitraukė gyventi tarp statulėlių, kryželių ir šventų paveikslėlių, bet kad  deganti žvakė atstotų jai Evangeliją?.. Žvakė atstotų knygą, iš kurios ji gautų tam tikrą mokymą, kaip sakoma, šviesą?.. Aš to tikrai nesitikėjau!

 

Ženklai ir simboliai - be galo patogus žmonių išradimas. Norint suskaičiuoti kiaušinius ar pinigus, nereikia jų  kilnoti iš vietos į vietą. Galime jų net nematyti! Juk turim skaičius - realių daiktų ženklus. Ženklai mums parodo, kokiu greičiu mums važiuoti ir kur negalima sukti, kur tualetas, o kur turime klauptis ir persižegnoti. Mes jau seniai gyvenam tarp ženklų ir simbolių.

 

Ženklas paprastai  žymi tam tikrą daiktą. Yra ženklas - yra ir daiktas.

 

Įdomu, kas pirmas sugalvojo apgaulę? Kas pirmas padarė netikrą pinigą? Kas pirmas sumąstė, kad simboliai -  daugiareikšmiai ženklai - gali pakeisti realius žmones ir realų gyvenimą? Juk niekas nesimeldžia malkų krūvoj gulinčiam pagaliui, bet štai  stabdirbys išdrožė barzdotą senuką, ir medžio pliauska davatkai sukėlė baimę. Tikras pinigas šiandien yra toks pat tuščias, kaip ir netikras, nors daugelis tiki, kad tikri pinigai yra padengti auksu, sidabru ir kitomis vertybėmis. Kitą labai sunku įtikinti, kad pinigai šiandien - tik  atsiskaitymo priemonė, kad patys savaime neturi jokios vertės.

 

Neįtikėtina, kaip žmonės tiki ženklais. Kartais - netgi aklai. Yra ženklas - jis būtinai turi ką nors reikšti. Tuo naudojasi ne tik pinigų padirbinėtojai ir kiti smulkūs sukčiai. Tie, kurie turi teisę statyti mums  ženklus, gali ne tik  reguliuoti eismą. Tam tikrais simboliais jie mus veda į kažkokį "progresą", į šviesią ateitį ir net į pomirtinį gyvenimą. Marketingo specialistai mus kviečia į gundančias akcijas, nes "akcija" reiškia tam tikrą nuolaidą. Nuolaidų gali nebūti, bet magiškas žodis "akcija"  dar kurį laiką veiks - netgi tada, kai pamatysim apgaulę. Parašai didelį skaičių, perbrauki, tada užrašai tikrąją kainą, mažesnę, ir sunku netikėti, kad nebuvo nupiginta.

 

Propagandos specialistai seniai pastebėjo, kad trumpi sparnuoti šūkiai, tarkim "Svarbiausia - žmogus" arba "Mes nusipelnę gyventi geriau"  protą klaidina geriau, negu ilgos nuobodžios programos su kvailais pažadais. Trumpa frazė veikia kaip ženklas  - labai sunku jam nepaklusti.

Keičiant ir klastojant ženklus, galima manipuliuoti realybe. Karinėje terminijoje nėra brutalių žodžių, jie keičiami neutraliais arba patraukliais. Pavyzdžiui: nužudyti - pašalinti, nužudyti žmogų - likviduoti objektą, žudyti - kautis, sužaloti - nukenksminti, žudikas - karys, žudymas - karas...

Štai senas triukas su spalvomis. Pasakykite, kokios spalvos yra žodžiai: rudas, žalias, geltonas, oranžinis, mėlynas, raudonas... Nelengva užduotis, ar ne? Norisi sakyti ne tai, ką matai, o tai, ką perskaitai? Bus dar sunkiau, jeigu ne tik skaitysite, bet dar ir girdėsite klaidingą tekstą,

Gyvendami tarp ženklų, kartais net negalvojame, ką jie turėtų reikšti. Demokratija arba atstovaujamoji liaudies valdžia pasižymi tam tikromis procedūromis, tarkime, žmonės iškelia ir renka savo atstovus, sudaro partijas savo interesams organizuotai reikšti. Išeitų, rinkimai reiškia, kad yra demokratija? Yra rinkimai - tikrai yra pasirinkimas? Yra partijos - tikrai jos išreiškia plačiausių visuomenės sluoksnių valią?

 

Šiandien daug kas atsako: taip! Yra rinkimai - yra demokratija. Yra ir kiti ženklai, būdingi  demokratinei tvarkai: slaptas balsavimas, laisvė šnekėti,  rinkimų komisijos,  rinkimų stebėtojai, balsų skaičiavimas... Yra ženklai - yra reiškinys. Nėra atstovavimo? O kam tas atstovavimas? Ką jis turi bendro su demokratija?

 

Šiandien pristatyta tiek klaidingų ženklų, kad sunku išsisukti. Privaloma šypsena - ar ji iš tiesų rodo, kad žmogus šypsosi? Sutuoktiniai viešai bučiuojasi - ar jie iš tiesų myli vienas kitą? Valdininkas bėginėja koridoriais -  ar jis iš tiesų kažką dirbą? Sukčius gavo garbės piliečio vardą - ar suktybė tapo garbinga? Vyskupas pašventino bankomatą - ar pinigai tapo šventi?  Studentas nusipirko diplomą - ar jis ko nors išmoko? Apsukrus žmogelis gavo pasižymėjimo ženklą - ar jis iš tiesų kuo nors pasižymėjo?

 

Įdomu tai, kad žmonės ne tik prisitaiko klaidingų ženklų tankumyne, bet ir patys išsikelia ten gyventi. Jie pagal kalendorių nustato, ar šiandien ruduo, ar žiema, iš paso nusprendžia, ar žmogus turi šeimą, ar ne (yra įrašas). Kurį laiką Lietuva kaip ir išnyko, nes buvo išbraukta iš  žemėlapių, atsirado žemėlapyje - Lietuva vėl yra! Sustabdytas miško kely, niekaip neįrodžiau policininkui, kad čia nėra jokios gyvenvietės - yra tik ženklas "gyvenvietė"... O internetas? Juk tai nuostabi galimybė pavirsti kitu ir užmegzti ryšį su kitais kitų  susikurtais personažais! Nėra relių AŠ, bet yra ženklai ir simboliai, kurie turi reikšti tariamus žmones.

 

Ar gali būti, kad ženklai šitaip klaidins, kad naudotis nebegalėsim?

 

Tarkime - taip. Išmesime ženklus.

 

O kaip mes tada gyvensim?

 

Komentarai

Sankryžoje

dažnai nelaukiu, kol įsijungs žalia šviesa. Jei nėra arti atvažiuojančių automobilių, aš apsidairydamas pereinu gatvę. Net jei ir man šviečia žalia šviesa, pereidinėdamas gatvę visvien pasižiūriu, kad koks nors užsižioplinęs vairuotojas manęs nenutrėkštų. Menka man bus paguoda, kai gulėsiu sulaužyta kaukole ligoninėje, nors ėjau šviečiant žaliai. Taigi- mane gali sužaloti ne šviesoforas, o automobilis- jo turėčiau saugotis. Šviesoforo šviesa- tik ženklas, t.y. galiu eiti arba ne. Ženklas man pavojaus nesukelia-jis tik įspėja ir padeda. Tuo atveju, kai gatvė tuščia, nematau net reikalo pasižiūrėti, kokia jo šviesa man šviečia, ypač naktį.
Kadaise kokiais 1992m. teko dirbti taksistu. Nelegaliai aišku. Na, prisidurdavau prie algos. Turėjau žiguliuką. Kartą naktį man pamojo dviese. Aš sustojau. Pasirodo tai buvo du gerokai įkaušę lenkai. Tikri lenkai, na iš Varšuvos gal. Jų prašymų greitai (šypko) nuvežti juos į vietą aš vienu metu pravažiavau sankryžą nesustojęs, nors man švietė raudona. Na, tiesiog visai nebuvo mašinų. Lenkams be galo tai patiko. Jie man pasiūlė, jei aš taip šviečiant raudonai pravažiuosiu dar penkias sankryžas, jie man duos 100 dolerių. Aš aišku jais patikėjau tik tada, kai įvykdžiau jų pageidavimą ir mano rankoje sušlamėjo šis banknotas. Tai padaryti buvo visiškai nesunku, nes gatvės 3 val.nakties buvo tuščios ir laimei nebuvo mentų. Lenkams, tuo metu jau gerokai įleidusiems šaknis į europinę kultūrą, tai buvo tikra atrakcija. Jie krykštavo, kai net išlipo iš mašinos. Atrodo,kad jie net pamiršo, kur skubėjo :-). Man tai jau tada nebuvo labai sunku padaryti- nekreipt dėmesio į ženklus, o žiūrėti į tikrą situaciją- ir sugrįžti namo per pusvalandį uždirbus pusės mėnesio algą.
deimantukas.

Ką tik nugirdau

dar vieną manipuliuojantį triuką ženklais. Dabar vyksta visuotinis surašymas. Reklama rėkia: jei tu nesusirašei- tavęs, kaip ir nėra.....
:-)
deimantukas.

O kiek

reikšmės daugeliui auto savininkų turi jų valstybiniai numeriai. Tarkim 111, 007 ar panašūs. Už juos mokami beprotiški pinigai. Ko gero tų automobilių su "reikšmingais" numeriais savininkai yra tokie išmintingi, kad sumokėję už niekinius numerius tūkstančius litų, jie sugeba derėtis dėl kiekvieno lito, kai kalbama apie jų automobilio sutaisymą. Aš neišsigalvoju. Teko tą patirti.
deimantukas.

Geras pavyzdys.

Jooo…su tais spalvotais žodžiais čia tikrai neblogai susimala š norint tiksliai pasakyti spalvą. Tai negi šitas būdas tikrai pritaikomas kažkur masinėse infopriemonėse klaidinimui? Kaip pavyzdys tikrai labai puikus.

deimantukas.

Taip, jis taikomas masiškai.

Taip, jis taikomas masiškai. Žmogus linkęs tikėti tuo, ką perskaito, o ne tuo, ką mato. Jis perskaito "nuolaida" ir tiki, kad iš tiesų nuolaida, mato perbrauktą didesnį skaičių ir šalia parašytą mažesnį - tiki, kad daiktas buvo nupigintas, skaito "demokratija" ir suvokia, kad demokratija...

Kalendorius

Jei kalbant apie kalendorių tai tikras balaganas su dabartiniu kalendoriumi. Nepaisant to kad dienos jame išsilaksčiusios: mėnesio pirma diena gali būti bet kuri savaitės diena, mėnesiai turi skirtingus skaičius dienų ir t.t. Dar vienas dalykas klaidingos asociacijos: pavyzdžiui rugsėjis (september) asocijuojasi su skaičiumi septyni, nors rugsėjis yra devintas mėnuo. Spalis (october) oct- tai juk skaičius 8, o spalis juk yra 10 mėnuo, gruodis (decemeber) asocijuojasi su skaičiumi 10, o yra 12 mėnuo ir taip visame kalendoriuje visokių nesusipratimų. O juk senoliai turėjo 13 mėnesių kalendorių, kur viskas buvo daugmaž sklandu- visi mėnesiai turėjo po 28 dienas (metuose palikdavo viena speciali diena, kuri buvo neįskaičiuojama- ją žmonės ypatingai švęsdavo), kiekvienas mėnuo visada prasidėdavo pirmadienį ir dar tai būvo pagal mėnulį pritaikytas kalendorius- visgi turime pripažinti, kad gamta mus vienaip ar kitaip veikia- taigi geriau jau prie mėnulio fazių priderintas kalendorius, nei dabartinis neaišku iš kurio piršto laužtas ir neturintis logiškos sekos. Tiesa gal dabrtinio kalendoriaus kūrėjai labai bijojo skaičiaus 13, raganų ar dar kokių iliuzijų, kad sukūrė 12 mėnesių kalendorių. Nors senasis 13 mėnesių kalendorius (kaip ir dabartinis 12-kos beje) negalėjo atspėti, kada snigs ir prasidės žiema, bet bent jau taip nesumaišydavo proto žmonėms, o kur dar vasaros ir žiemos laiko kaitaliojimai, kurie sukelia stresus.

Vytautas

http://valdaukuriuzaidziu.blogas.lt/

Gamtoje kalendorių nėra

Taip. Vytautai, kalendorius - šita abstrakcija yra paini ir klaidinanti. Nuo savęs pridursiu, kad lapkritis iš tiesų nėra tas laikas, kai krenta lapai. Lapkričio mėnesį lapai jau būna nukritę - jie krenta labiausiai spalio mėnesį. Spalio mėnesio pavadinimas reikštų, kad tada tvarkomi linai, bet mano tėvas sakydavo, kad linai būdavo tvarkomi lapkritį. Taigi spalio ir lapkričio mėnesių pavadinimai yra sukeisti vietomis. Keista, bet dabar daugelis žmonių, netgi kaimiečių, mano, kad lapai krenta lapkričio mėnesį.

Kaip ten bebūtų, labai svarbu suvokti, kad mėnesiai yra žmonių sugalvotos abstrakcijos - gamtoje nėra jokių savaičių ir jokių mėnesiu - lygiai taip pat, kaip ir valstybinių sienų ar žemės sklypų ribų. Mes savo patogumui padalijome laiką, bet nereikėtų pamiršti, kad tai dirbtinis padalijimas. Mūsų vidinis, biologinis laikrodis, puikiausiai skiria dieną ir naktį,šiltąjį bei šaltąjį laiką, taigi, jis skiria tik REALIUS, gamtoje egzistuojančius pasikeitimus.

Pirmiausia žmonės naudojosi mėnulio kalendoriumi - žiūrėdami į besikeičiančias mėnulio fazes, jie padalijo laiką ilgesniais "gabalais". Taip jie iš anksto apskaičiuodavo, kada bus laikas sėti, o kada - pjauti. Taip ilgainiui susidarė įspūdis, kad mėnulio fazės ir nulemia viską, taigi kilo prietaras, kad lemia KALENDORIUS. Tai būtų tas pats, kas ir manyti, kad augalų brandą arba žmonių psichinę būseną lemia ant sienos pakabinto ir plėšomo kalendoriaus lapeliai.

Tikėjimas mėnulio fazių "galia" yra puikus pavyzdys, kaip žmonių susikurtos abstrakcijos paveikia žmonių pasaulėjautą. Senovės žmonių mąstyseną dar būtų galima paaiškinti nepakankamu pažinimu - jie juk tikėdavo, kad per delčią mėnulis tikrai "dyla", o per pilnatį vėl "pripilnėja". Tačiau šiandien ir pradinukams užtenka minimalių astronomijos žinių, kad jie suprastų, jog per mėnulio fazes keičiasi tik mėnulio piešinys, o pats mėnulis, jo trauka ir įtaka žemei nei kiek nesikeičia. Nežiūrint į tai, prietaras gyvas, jis gyvuos, kaip ir religija. Taigi abstraktų mąstymą žmogus primeta gamtai ir mėgina gamtą "sutvarkyti" pagal savo abstrakcijas.

Tačiau, žinodami tai, mes galime išsivaduoti iš sąvokų priklausomybės.

Vladas Apie kalendorius

Nuo vaikystės kažkaip mažai įtakos gyvenimui turėjo kalendorinės šventės. Tėvai nebuvo tikintys (ir svarbiausia - tokių nevaidino), tarybinės šventės tipo Gegužės pirmoji ar spalio revoliucijos, nežavėjo kaip ir visų. Mano gimtadienis sutampa su Naujaisiais metais tai tada tortą valgydavo o saliutų užtekdavo ir be mūsų. Beje iki šiol tiksliai nežinau tėvų gimtadienių datų, tačiau beveik kiekvieną savaitgalį važiuoju juos pasiimti ir nusivežti į sodybą. Ten pjaunam ar skaldom malkas, kūrenam pečių, verdam šunims košę (na ir sau ką nors), pelenais tręšiam ąžuoliukus ir t.t. Baigę darbus geriam kavą su pyragėliais:). Paprasčiau tariant šventės vyksta tada, kai sutampa geras oras, laisvas laikas ir gera nuotaika.
Vienam draugui ne per seniausiai pasakiau: žinai, aš gyvenu ne pagal kalendorių.
Vienam seminare, žinomas psichologas paprašė prisiminti savo tėvų šeimos tradicijas ir ritualus. Papasakojus apie situaciją, išsakė verdiktą: "Žmonės, nesilaikantys tradicijų ir ritualų, į kitus (besilaikančius jų) žiūri iš aukšto". Pagal šią logiką, tai tu, Petrai, esi velniškai pasikėlęs:))

Vladas

Save aktualizuojanti asmenybė

Ačiū, Vladai, labai pralinksminai. :))
Nežinau, kokią profkę yra baigęs tasai "psichologas", bet aš į jo kavalifikaciją tikrai žiūri iš aukšto.
Džiaugiuosi, kad tu, Vladai, esi laisvas žmogus, pagal tokį garsų psichologą (tikrai psichologą) Maslovą tave reikėtų priskirti prie "save aktualizuojančių asmenybių". Paprastai tokiems žmonėms kyla štai tokie klausimai: kodėl būtent tomis ir tomis dienomis negalima valgyti tokio ir tokio maisto? Kodėl tomis dienomis reikia švęsti, o tomis švęsti nereikia, nors labai norisi?.. Kodėl aš turiu paklusti vyresniam, jeigu jis sako nesąmonę?..
Gaila, kad šitokių asmenybių yra nedaug. Pagrindinė masė eina kartu su banda paskui vedlį - iš anksto nustatytu laiku ėda, nustatytu laiku švenčia ir kergiasi, nustatytu laiku tuštinasi... Kartais aš jiems pavydžiu - iš tiesų jiems lengviau. Lengviau, bet nuobodžiau. Ne, taip nenorėčiau.

na kaip tu taip gali, Petrai:)

Tas psichologas baigęs visus įmanomus mokslus Lietuvoje, mokslų daktaras, docentas, Prezidentas (Žmogaus studijų centro), pusę (ar pusantrų) metų stažavosi Amerikoje, yra matęs gyvą Carlą Rodžersą (ir netgi klausėsi jo paskaitų), Jis netgi (paveiktas solidaus verslininko žvilgsnio) įsigijo "krutesnį" mobiliaką. Čia tau ne prieš Dievą burnoti:).
O tas Maslovas, tai koks jau psichologas. Jo netgi straipsnių rimti psichologijos žurnalai nenorėjo spausdinti. O aš esu Vladas ir prie jokių šaikų, vadinamų neaiškiais žodžiais, prašau manęs nebandyti priskirti. Ir aplamai gyvenime stengiuosi su neaiškiomis chebromis nesusidėti, nes paskui skauda galvą ir visos kitos bėdos:))

Vladas

Visai kitas reikalas

Na, jeigu jis savo akimis MATĖ Rodžersą, tada kas kita... Ir jeigu dar koks nors Prezidentas... Tada jis, žinoma, sako tiesą. :))