Ar visada turime teisę pasmerkti paauglio melą?

Kategorijos: 

Turbūt ne vienas esame girdėję draugus ar bendradarbius besiguodžiančius vaikų paauglystės problemomis. Iki tol buvęs geras, paklusnus ir sąžiningas vaikas pradėjo meluoti, nesilaiko duoto žodžio, arba dar blogiau - bandant pasikalbėti kai kuriomis temomis (pvz. kur buvo vakar? Kodėl grįžo taip vėlai ir iš kur tas alkoholio ir tabako kvapas?) atkakliai tyli lyg nebylys, o sunkesniais atvejais netgi bėga iš namų.
Daugelis ir patys su tuo susiduria.
Kas atsitinka su gerais, padorioje, inteligentiškoje šeimoje užaugusiais vaikais? Kas kaltas?

Blogi kiemo draugai, mokykla, auklėjimo klaidos ar proprosenelio, dalyvavusio 1863 m. Valstiečių sukilime, genai? Ar tai labai blogai? Gal tai laikina ir vaikas bręsdamas iš to išaugs? Kodėl kai kuriose šeimose panašios problemos nekyla ar bent jau tas paaugliškas amžius praeina daug lengviau?
Aišku kiekvienas, bet kuriuo klausimu, gali turėti, ir turi, kažkiek skirtingą požiūrį, apspręstą asmeninės patirties, išsilavinimo ir autoritetų kuriuos pripažįsta. Čia norėčiau pateikti savo asmeninę nuomonę, nepretenduojančią į moksliškai pagrįstą absoliučią tiesą. Tai tiesiog pasiūlymas kitu aspektu pažiūrėti į rodos seniai žinomas problemas ir kartais susimastyti.
Dažniausiai užduodami savo vaikui nepatogius klausimus ir primygtinai reikalaudami atsakymo, mes jam paliekam dvi pagrindines alternatyvas: pameluoti savo tėvams arba išduoti savo draugus. Ir be reikalo džiaugiatės jei vaikas kloja jums viską kaip per išpažintį (na nebent jam dar 2-3 metai). Žmogaus, jau paauglystėje neturinčio moralinio stuburo, sėkmingos ateities prognozės gan abejotinos. Taigi, žiūrint plačiau, melavimas, dar nėra pats didžiausias blogis.

Šią situaciją norėčiau iliustruoti istorija iš savo patirties. Ji prasidėjo daugiau nei prieš prieš 30 metų. 10-11 klasėje tarp klasiokų išpopuliarėjo“plotai“ (laisvas butas, savaitgaliui kur nors išvykus tėvams). Vieni renginiuose dalyvaudavo aktyviau, kiti rečiau. Ypatingų kriminalų ten nebuvo: vienas kitas vyno butelis, cigaretės, kava, magnetofonas, gitara ir šokiai iki (kartais ir po) vidurnakčio. Kartais po vakarėlių įkliūdavo organizatoriai, kartais dalyviai.

Iš tų laikų įsiminė du atvejai, kai tėvai užfiksavo jog vaikučiai grįžo namo „su kvapeliu“. Vieno jų – Algio šeimoje tvarka buvo griežta, tėvas dirbo viršininku milicijoje, nesibodėjo muštro ir namie. Algis, tėvo prispirtas, tikrai sąžiningai viską išklojo: kur buvo, ką gėrė, kas dar dalyvavo. Milicijos majoras svetimų vaikų diržu neauklėjo, padirbėjo telefonu su jų tėvais, tie savom priemonėm su savo vaikais ...
Kito klasioko – Ginto namuose tvarka irgi buvo. Tėvai irgi užėmė vadovaujančias pareigas, Gintas buvo tvarkingas, mandagus ir kultūringas. Netgi nerūkė (kas tarp klasiokų tuomet buvo retenybė). Bet kaipgi nepadalyvausi renginyje su klasės kolektyvu. Gintas pasakė tėvams jog eina į koncertą Halėje, ir pirmyn į „plotą“. Grįžo dar visai padoriu laiku ir viskas būtų gerai, bet motina pajuto alkoholio kvapą.
Kur buvai? -Halėje koncerte. Iš kur kvapas? -Prieš koncertą išgėrėm butelį. Kur? -Tarpuvartėje prie Halės. Su kuo? -Aš jų nepažįstu.

Greitosios motinai lyg ir neteko kviesti, bet šoką, kad jos tvarkingas, kultūringas, padorus sūnus (jis iš tikro toks ir buvo) pieš koncertą, tarpuvartėje iš kakliuko geria vyną su kažkokiais asmenimis, kurių net dorai nepažįsta, manau galite įsivaizduoti.

Istorijos pabaiga tokia: prieš keletą metų vyko klasės susitikimas (30 metų kaip baigėm mokyklą). „Melagis“ Gintas, kaip beje ir Algis ir kai kurie kiti klasiokai, baigė KPI, prieš penkiolika metų įgijo universitetinį teisinį išsilavinimą, su žmona užaugino dvi dukras, pasistatė namą, dirba atsakingą, gerai apmokamą darbą, vis dar nerūko ir vyno geria ne ką daugiau nei mokykliniais laikais.
„Sąžiningojo“ Algio mums surasti nepavyko. Paskutinės žinios apie jį neguodžiančios. Prieš 5 ar 7 metus viena klasiokė, lankydamasi verslo partnerių gamykloje, prie staklių pastebėjo Algį, bandantį paslėpti alkoholio susendintą veidą. Persimetė keliais sakiniais, bet kalba nesirišo.

Žmogaus likimą lemia ne viena ir ne dvi priežastys, galiausiai gal Algis šiuo metu sėkmingai išsprendė savo problemas (labai norėčiau tuo tikėti), tačiau man atrodo, jog būtent pernelyg aktyvus ir griežtas „sąžiningo“ piliečio ugdymas sulaužė Algio asmenybės stuburą, o be jo sėkmingo, pilnaverčio gyvenimo perspektyva labai abejotina.

Gal todėl kad esu netikintis, nekrikštytas ir vaikystėje nesimokiau dešimties dievo įsakymų, melavimas man neatrodo absoliutus blogis. To paties mokau ir savo dešimtmetę dukrą: „Vaikeli, jei einant iš mokyklos tave apstos chuliganai ir iškraustę iš kišenių centus, paklaus ar neturi daugiau pinigų, ramia sąžine gali sakyti kad ne, nors slaptame kuprinės kamputyje ir turi 10 litų, dovanotus senelio“.
Lygiai kaip nepadarys nuodėmės pokario metų vaikis, nešantis tvarte pasislėpusiam tėvui dubenį sriubos, jei staiga išdygusiems NKVDistams pasakys, kad sriubą neša šuniukui, nes į ją buvo įkritus žiurkė.

Kai kuriose kultūrose ir religijose aiškiai reglamentuojama, jog pažadas ar priesaika išgauta naudojant fizinę, psichologinę ar kitokią prievartą yra niekinis. Netgi rašytinė sutartis turi teisinę galią tik tuomet kai abi pusės ją sudaro laisva valia t.y. be prievartos.

Prisipažinkime, jog norėdami iš vaikų gauti atsakymus į rūpimus klausimus, labai dažnai naudojame psichologinę prievartą. O kartais ir fizinę.

„JŪS TURITE TEISĘ TYLĖTI“. Girdėta frazė. Dažniausiai iš užsieninių kriminalinių filmų. Tą teisę paprastai turi asmenys, įtariami kažką pavogę, apiplėšę ar netgi nužudę. Rimta ir labai svarbi teisė. Kodėl labai dažnai ją atimame iš pačių svarbiausių savo artimųjų? Iš savo vaikų? Juk mes neįtariame jų nužudymu ar apiplėšimu. Na gal iš tėvo kišenės dingo kelios cigaretės, ar turim rimtą pagrindą įtarti jog mūsų „kūdikis“ su kažkokiais negeriečiais gėrė vyno. Tad kodėl apklausa vyksta lyg Abu Graibo kalėjime ar Gestape, nors Lietuva jau senokai Europos Sąjungoje?

Savo nuomonę kodėl taip yra norėčiau išdėstyti pradėdamas nuo teorinio ekskurso.

Dauguma psichologijos teorijų sutaria, kad kūdikis pirmosiomis savaitėmis (mėnesiais) savęs nesuvokia kaip atskiro nuo motinos objekto ar asmens. Greičiausiai taip ir yra. Bet norėčiau atkreipti dėmesį ir į kitą reiškinį: ir motina, pirmosiomis savaitėmis ar netgi mėnesiais, suvokia vaiką kaip neatsiejamą savo dalį. Ir jeigu racionalus loginis suvokimas, jog jos išnešiotas ir pagimdytas vaikas yra atskiras žmogus, ateina greit ir be problemų, tai emocinis suvokimas kad jos vaikas, jos „kūnas ir kraujas“ yra atskiras asmuo su savo poreikiais, nuostatomis ir paslaptimis, kartais nesubręsta dešimtmečiais. Ir tai, kad jos vaikas bando kažką nuslėpti nuo savo mamos, kartais sukelia jausmą lyg jos pačios pirštai nenorėtų atsigniaužti ir parodyti kas yra jos pačios delne.

Tėvas, ypač jei jis dar ir „iškilus verslininkas“, kartais savo vaiką traktuoja kaip ir kitą nuosavybę: firmą, namą, automobilį. Ir tai, kad jo vaikas bando nuslėpti nuo tėvo kažkokią informaciją, tėvui atrodo taip lyg jo nuosavos įmonės realizacijos skyrius atsisakytų jam pateikti duomenis kam ir kokiomis kainomis parduodama pagaminta produkcija. Arba jo naujasis BMV nuspręstų nerodyti kokios variklio apsukos, temperatūra, ir važiavimo greitis.

Tai gali būti viena iš priežasčių kodėl kai kuriose šeimose visiškai, negalioja vakarietiškos teisės principas „jūs turite teisę tylėti“. Čia jau galima atsakyti į klausimą ar paauglių melavimas ir atkaklus tylėjimas yra laikinas, ir ar vaikas iš to išaugs?. Taip tai dažniausiai laikina. Paauglystės problemos TĖVAMS bręstant palaipsniui išnyksta. O tose šeimose kuriose tėvai pirmiau nei vaikas suvokia, kad pastarasis nėra jų „kūnas ir kraujas“ tiesiogine prasme, kaip ir nėra jų privati nuosavybė, paauglystės problemų gali ir visai neiškilti.
Normalioje, sveikoje šeimoje vaikas ir neklausiamas linkęs papasakoti kur kas daugiau nei tėvai fiziškai pajėgūs išklausyti. Bet jeigu jums kažkada teleserialas, krepšinis, kilimų siurbimas ar namo statyba buvo svarbiau nei tai kas ką pastūmė darželyje, kaip prapuolė ir kaip atsirado draugės meškutis, tai nesitikėkite, kad septyniolikmetė dukra staiga pradės pasakoti su kuo ruošiasi eiti į klubą ir kas šeštadienį nutiko vakarėlyje.

Ar tu papasakosi man....? Ar teko kada girdėti tokią klausimo formą? Atvirai prisipažinsiu „gyvai“ ir man neteko to girdėti. Na gal nepamenu. Tai iš vaikystės metais skaitytos knygos apie indėnus, berods Sat Oko „Druskingųjų uolų slėnis“. Ir atsakymas berods buvo „Šiandien aš nenorėčiau apie tai kalbėti“. Kaip matom tokia klausimo forma klausiančiam leidžia parodyti savo susidomėjimą (nerimą) kažkokiu klausimu, o klausiamajam pasinaudoti „teise tylėti“, nesukeliant konfliktinės situacijos. Bet taip klausimas užduodamas tik tada, kai kito nelaikome savo nuosavybe.

Dar kartą apie tuos atvejus kai „pavyksta išugdyti gerą vaiką“, kuris nemeluodamas atsako į bet kokį klausimą. Tai kad jūsų vaikas greičiausiai bus paklusnus ne tiktai jums, bet ir kitiems gyvenime sutiktiems žmonėms ar kažkada taps alkoholiku, dar ne pats blogiausias scenarijus (gal jūs to tiesiog nesulauksite). Kartais maištaujantį vaiką mes patys tiesiog stumiam iš namų į kvaišalų ir labai blogų kompanijų glėbį. Būna ir dar blogesnių atvejų.

Prieš keletą metų pasikorė tolimų giminaičių paauglys sūnus. Tėvai įdėjo daug pastangų ir energijos, kad išaugintų dorą, tvarkingą, gerą vaiką. Paskutiniu metu jis jau buvo tapęs visai paklusnus, bet še tau... Matyt, norint užauginti Žmogų, vien tvarkos, griežtumo stiprios tėvų valios ir diržo neužtenka. Reikia ir „šilumos, tos nemeluotos ir tikros, kuri nedrąsiai klaidžioja tarp mūsų“ (čia eilutė iš legendinio Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“). Vaikino tėvas tai suprato per vėlai. Gal būt žmogus suvokė savo kaltę ir labai skaudžiai tai išgyveno. Deja matyt ir jam pritrūko tos šilumos, negalėjo jos rasti ar nesugebėjo jos priimti. Po keleto metų pasikorė ir tėvas... Liko motina su pradinuke dukra.
Patikėkit, labai neliksma istorija.

Taigi, jei jūsų vaikas, įvarytas griežtais klausimais į kampą, meluoja – tai ne taip ir blogai, jei atkakliai tyli - dar geriau, jei bėga iš namų – tai irgi dar ne pats blogiausias atvejis. Ir čia visai ne netikusių kiemo draugų įtaka.

Galvokite, jog tai genai, proprosenelio genai. Gal būt to paties kuris, apsiginklavęs kaimo kalvio ištiesintu dalgiu, 1863 metais bandė kovoti už „Mūsų ir Jūsų laisvę“.

Aišku liūdna, kad daugelis tėvų su savo vaikais bendrauja kaip Gestapo tardytojai, bet kita vertus, džiugu, kad lengvai palaužiamų vaikų (ar labai atkaklių tėvų) nėra taip ir daug. Tai puiku.

Nemanau, kad, paskaitę šią nuomonę, tėvai staiga ims ir pakeis savo nuostatas bei elgesį. Tai irgi labai gerai. Gal netgi būtų keista jei Jonas iš Justiniškių, kreiptųsi į savo vaiką, kaip koks Kanados girių indėnas. Juk daug geriau kai žmonės, bendraudami su artimaisiais, vadovaujasi ne knygomis ar straipsniais, bet remiasi savo patirtimi, savo nuojauta, savo širdies balsu. Iš esmės gal ir nieko baisaus jei kartais bandome „prispausti“ savo paauglį, ypač jei tai mums nepavyksta:). Žiūrėkime į tai kaip į savotišką jauno žmogaus valios, atsparumo ir moralinių principų treniruotę.

Tačiau gal kada nors, važiuojant į darbą, po išvakarėse nevaisingais konfliktais pasibaigusių bandymų išsiaiškinti Su kuo? Kur? Ką darė? Ir kas dar ten buvo? Jums šaus į galvą mintis: „BETGI VIS DĖLTO KIETAS TAS MANO VAIKAS, taip spaudėm bet „neskilo“. Gal ir neprapuls jis gyvenime. Ir prie ko čia tas proprosenelis, taigi mane patį, vaikystėje, tėvas net kareivišku diržu lupo, bet kuris iš draugų iškūlė kaimyno langą, taip ir nepasakiau“.

Vladas

Komentarai

Gera, tačiau kiek paviršutiniškai išnagrinėta tema

Įrašo autorius paliečia labai svarbią temą, tačiau nagrinėdamas ją atlieką klaidingos dilemos (http://en.wikipedia.org/wiki/False_dilemma) loginę klaidą. Skaitytojui siūloma rinktis iš neva tik dviejų egzistuojančių pozicijų: (a) paklusnus paauglys pasako visą tiesą savo autoritariškiems tėvams, kurie susidoroja su jo draugais; (b) pasipriešinęs paauglys meluoja, tuo neva apsaugodamas savo draugus. Kurį variantą jūs renkatės?

Pati "problema" vaizduojama išimtinai kaip PAAUGLIO problema. Tiesa yra ta, jog šeimoje, kur vaikų ir tėvų santykiai yra sveiki - paaugliui niekada nereikės spręsti panašios problemos. Šeimoje, kur tėvai nemeluoja savo vaikams, kur auklėjimas grindžiamas racionaliu nuoseklumu (o ne autoritariniu muštravimu) - vaikam nėra reikalo meluoti. Kas bebūtų įvykę, jie nebijo papasakoti visko tėvams, nes jie žino, jog ši informacija bus racionaliai panaudota. Jei paauglys tiki, jog tėvai ne tik (teoriškai) linki jam viso geriausio, tačiau ir sugeba savo norus racionaliai įgyvendinti - jis tiesiog neturės ką nuo tėvų slėpti.

---
Hadrian / http://hedocityblog.lt

Apie paauglius

Dėkui už komentarą Hadrian.
Aš jų pasiilgstu:)
Man atrodė, jog apie trečiąjį variantą pakankami aiškiai rašiau:

"O tose šeimose kuriose tėvai pirmiau nei vaikas suvokia, kad pastarasis nėra jų „kūnas ir kraujas“ tiesiogine prasme, kaip ir nėra jų privati nuosavybė, paauglystės problemų gali ir visai neiškilti.
Normalioje, sveikoje šeimoje vaikas ir neklausiamas linkęs papasakoti kur kas daugiau nei tėvai fiziškai pajėgūs išklausyti."
Ir:
"Ar tu papasakosi man....? Ar teko kada girdėti tokią klausimo formą? <...> Kaip matom tokia klausimo forma klausiančiam leidžia parodyti savo susidomėjimą (nerimą) kažkokiu klausimu, o klausiamajam pasinaudoti „teise tylėti“, nesukeliant konfliktinės situacijos."

Tačiau matau, jog nesupratai (nepastebėjai) dar vienos minties. Ji gal netgi pagrindinė visame tekste. Trumpai išreikščiau ją taip: paaugliai irgi yra žmonės ir jiems galioja teisės norma JŪS TURITE TEISĘ TYLĖTI. Netgi tada kai jie auga suprantančių, geranoriškų ir neautoritariškų tėvų šeimoje, "jie nebijo papasakoti visko tėvams" ir "tiesiog neturės ką nuo tėvų slėpti". Ir greičiausiai viską ar beveik viską geranoriškai papasakos, bet JIE TURI TEISĘ Į ASMENINĮ, ATSKIRĄ NUO TĖVŲ VIDINĮ PASAULĮ ir kai jiems atsiras toks poreikis, jie turi teisę pasakoti tėvams ne viską, bet tik tai ką nori papasakoti.
Ne paslaptis, jog yra "nemeluojančių, racionalių, nuoseklių" mamyčių (gal ir tėvelių) kurie jų kūdikiui ne tik pradėjus vaikščioti į pasimatymus, bet ir susiruošus ženytis, vis dar nori žinoti viską iki smulkmenų: "kaip sekėsi? ką tu darei? o ką jis darė? ir kaip tu jauteisi? ir t.t.ir pan. O paskui mama su trisdešimtmečiu "vaikeliu" (ar netgi ir be jo) eina pas psichoterapeutą aiškintis nes "Mes turime erekcijos problemų"

Vladas:)

Šiaudinė baidyklė

Vladai, atlikai sėkmingą šiaudinės baidyklės kritiką :) Atsakei ne į mano suformuluotą, o savaip iškraipytą teiginį.

Pabandysiu dar kartą paaiškinti savo mintį. Sprendžiant iš tavo įrašo, egzistuoja "bestuburiai" bei "kieti" paaugliai - o tavo mintis susiveda į skatinimą būti "kietu". Kaip jau paaiškinau, tai yra klaidinga dilema (false dichotomy).

"Ne paslaptis, jog yra "nemeluojančių, racionalių, nuoseklių" mamyčių (gal ir tėvelių) kurie jų kūdikiui ne tik pradėjus vaikščioti į pasimatymus, bet ir susiruošus ženytis, vis dar nori žinoti viską iki smulkmenų: "kaip sekėsi? ką tu darei? o ką jis darė?"

Ši pačio mintis geriausiai parodo, jog mes kalbame apie visiškai skirtingus dalykus: pagal mano definition, tokia mamytė ar tėvelis NEPRIKLAUSO "nemeluojančių, racionalių, nuoseklių" grupei. Kaip ir viską tėvams (savo noru) išsipasakojantis paauglys nebūtinai yra nesavarankiškas (bestuburis) - nors tarsi bandai šiuos du reiškinius tapatinti.

"Trumpai išreikščiau ją taip: paaugliai irgi yra žmonės ir jiems galioja teisės norma JŪS TURITE TEISĘ TYLĖTI"

Mintis teisinga, tačiau ji RELEVANT tik tada, jei tėvai IRACIONALŪS (diktatoriai, psichologiniai manipuliatoriai, etc.). RACIONALIŲ IR NUOSEKLIŲ tėvų atveju tavo teiginys IRRELEVANT. Įsivaizduok, jei aš suformuluočiau tokią mintį:

"Moterys irgi yra žmonės ir jiems galioja teisės norma JŪS TURITE TEISĘ GINTIS"

Teiginys teisingas (obv.), tačiau RELEVANT tik tada, jei šeimoje vyras yra ABUSIVE. Kitais žodžiais tariant, tu akcentuoji žmonos "teisę gintis", kai ją muša - aš siūlau akcentuoti tai, jog vyras neturėtų mušti žmonos (o tada jei nereikės spręsti klausimo gintis ar ne).

---
Hadrian / http://hedocityblog.lt

dvi šiaudinės baidyklės:)

Sveikas, Hadrian,
Jei vartoti tavo terminologiją, tai mes abudu kovojame su šiaudinėmis baidyklėmis:).
Mes abu kritikuojame tai ką suprantame iš kito žmogaus įrašo. Ir čia nieko keisto.
Bandysiu paaiškinti ką tu savaip supranti mano įraše ir suprasti ką tu nori pasakyti.

Apie "bestuburį" ir "kietą" vaiką:
Man labiau primtina Erico Berne ir Claude M.Steinerio mintis kad kiekvienas savyje trurime kažkiek vaiko ir jis gali būti trijų tipų: adaptuotas (paklūstantis), maištaujantis ir laisvas. Manau nereikia sakyti, jog greičiausiai "adaptuotas" atitinka tavo sąvoką "bestuburis", o "maištaujantis" - sąvoką "kietas", bet tu atkakliai nenori pastebėti, jog aš bandau pasakyti, kad geriausia jei turime laisvą vaiką. Laisvas vaikas nuo maištaujančio skiriasi tuo, jog maištaujantis visada viską daro atvirkščiai nei liepiama ir reikalaujama, nors kartais reikalavimai ir taisyklės yra logiškos, teisingos ir jam pačiam naudingos. Čia manau būtų tavo minima žmona, "turinti teisę į gynybą", nors niekas jos nepuola.
Laisvas vaikas nėra priklausomas net nuo savo maišto, jis gali elgtis ir pagal taisykles ir nesielgti pagal jas jei mano, jog jos neteisingos ar neteisėtos. Taigi jis gali atsakyti į tėvų klausimus (ypač jei jie ne primygtinio, reikalaujančio pobūdžio), bet gali į klausimą atsakyti ir taip: "šiuo metu aš apie tai nenorėčiau kalbėti" ir geri (mano požiūriu teisingi:) ) tėvai, tai turėtų priimti kaip natūralų, savaime suprantamą dalyką.

Na, pakartosiu dar kartą: (nes šios minties vėl kažkodėl nepastebėjai:) ) vaikai "TURI TEISĘ Į ASMENINĮ, ATSKIRĄ NUO TĖVŲ VIDINĮ PASAULĮ ir kai jiems atsiras toks poreikis, jie turi teisę pasakoti tėvams ne viską, bet tik tai ką nori papasakoti."

Pastebėjau, jog labai mėgsti mokslinius terminus:), tai pabandysiu kiek labiau moksliškai tai paaiškinti:
Pagal Ludwig von Bertalanffy ir M. Bowen sistemų teoriją, taikomą šeimos terapijoje, tarp asmenų, gyvenančių šeimoje, galima išskirti tris ryšių tipus: rigidišką - kai žmonės gyvena "kaip už stiklo" iš esmės neturėdami jokių emocinių ryšių, difuzišką - kai žmonės emociškai susilieja iš esmės nejausdami savo ir kito asmenybės ribų ir pralaidžią ribą, kai žmonės jaučia ir supranta vienas kito emocijas, bet aiškiai suvokia ribą, kur baigiasi jo asmeninis pasaulis ir prasideda kito žmogaus. Pastarasis ryšio tipas laikomas sveiku ir užtikrinančiu stabilią teigiamą atmosferą šeimoje. Difuzinis ryšys tarp šeimos narių (ar įsimylėjėlių) kartais irgi sveikas, toleruotinas ir pageidautinas. Toks ryšys būna jau minėto įsimylėjimo metu, kai "širdys plaka vienu ritmu" ar žmonės "paskęsta vienas kito akyse", arba pirmaisiais metais tarp motinos ir vaiko (ypač jei mama maitina vaiką krūtimi), tačiau aš ir vėl noriu sugrįžti prie tos pačios minties: kaip ir maitinimo krūtimi, taip ir difuzinio ryšio etapas, vaikui augant turi pasibaigti. Ir nesvarbu kokio gerumo, supratingumo, racionalumo ir nuoseklumo būtų tėvai, vaikas (ir jo mama) ne tik turi teisę, bet ir privalo suvokti savo asmenybės ribas ir turėti savo asmeninį gyvenimą.

Deja, dažniausiai šias ribas vaikams tenka atsikovoti maištaujant, o dar labiau gaila, jog kai kurie to iš vis nesugeba padaryti.

Vladas
P.s. Hadrian, aš nebandau atsakyti į tavo teiginius, o tik paaiškinti tai, ką gal būt nepakankamai aiškiai ir pilnai išdėsčiau savo tekste (nes man atrodo, jog tu ne viską teisingai supratai. ir gal būt tai nutiko dėl mano kaltės).

ta pati

Straipsnyje mazai kalbama apie "laisva" vaika ir supratingus negrieztus nevaldingus tevus, bei sveika seimos bendravimo modeli turbut todel, kad tokiose seimose problemu su melavimu neiskyla ar bent jau jos buna issprendziamos paprasciau greiciau ir svelniau. Manau komentaruose iskilo nesusipratimu del to, kad problemu su melavimu turbut dazniausiai turi tos seimos, kur vaikas nera "laisvas", o elgiasi kaip "maištaujantis vaikas". O tas maištas atsiranda valdingu tėvų šeimose, kai tėvai nesugeba "paleisti" vaiko nuo savęs, nuo savo kontrolės, neleidžia jam tapti laisvu.
Vaikas nuo pat savo egzistavimo pradzios tolsta nuo tėvų ir tampa laisvu:
Pirmiausia jis gimsta - atsiskiria jo kūnas nuo mamos.
Paskui jis nustoja žįsti mamos krūtį - jis tampa nepriklausomas maisto atžvilgiu.
Paskui jis ima eiti į darželį - pripranta būti dalį dienos be tėvų.
Vaikui augant tie etapai eina vieni po kitų, ir galbūt vaiko tyla ar bandymas išsisukti neatsakius į tėvų klausimą ar melavimas irgi yra vienas iš etapų, kai jis parodo, kad jis jau pakankamai laisvas ir supranta, kad gali ir nesakyti, kad gali tureti savo asmenini gyvenima ir ne visus klausimus aptarti net ir su geriausiais tevais.
Tas etapas kaip ir bet kuris kitas vaiko brendimo/atitolimo etapas tėvams gali buti labai skausmingas. Galbut sis straipsnis pades zmonems susiduriantiems su sia problema geriau suprasti kas vyksta ir lengviau pergyventi si etapa.

Ačiū ta pati:)

Prie šio komentaro kaip ir neturiu ką pridurti. Straipsniu tikrai nebandžiau siūlyti kokį vaiką ugdyti tėvams. Nes visų pirma manau, jog vaikų iš viso nereikia "ugdyti". Tiesiog juos reikia mylėti ir gerbti kaip ir visus kitus žmones.
Tik norėjau pasiūlyti vieną iš galimų paaiškinimų, kodėl paaugliai kartais meluoja ir paskatinti tėvus dažniau susimastyti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje jaučiasi jų vaikas.
O ką žmogus randa straipsnyje ir kaip tai prisitaiko savo situacijai, tai jau kiekvieno išprusimo, vertybinės sistemos ir sąžinės reikalas:)

Taip pat pilnai sutinku, jog kiekvieną, jau parašytą tekstą, galima gerokai patobulinti:)

Vladas

Paskutinis bandymas :)

Vladai, ačiū už išsamius atsakymus, tačiau jaučiu, jog vaikštome ratais.

Aš suprantu, kad esi (dvi eilutes) parašęs ir apie "laisvą vaiką" - dominuojanti tema visgi yra "bestuburio" ir "kieto" lyginimas, kas kart pabrėžiant, kad "kietas" yra viršesnis (žr. savo istoriją apie du draugus, etc.). Net tėvams patari ne tik "džiaugtis", kad turi "kietą" vaiką, bet ir nebijoti jį kartais "pakietinti":

"Iš esmės gal ir nieko baisaus jei kartais bandome „prispausti“ savo paauglį, ypač jei tai mums nepavyksta:). Žiūrėkime į tai kaip į savotišką jauno žmogaus valios, atsparumo ir moralinių principų treniruotę."

Prievarta, patirta iš tėvų yra baisiausia įmanoma prievarta (stipriausiai traumuojanti, turinti ilgiausią poveikį, etc.). Jei iš tiesų tiki, jog "laisvas" vaikas yra siektina būsena, tikėčiausi matyti pvz tokį patarimą:

"Iš esmės gal ir nieko baisaus jei kartais paauglys mums pameluoja, ypač jei bandėme jį spausti. Turėtume susimąstyti, kodėl jis tai daro, ir ar ne mūsų pačių tai kaltė. Bendravimas tarp žmonių yra dviejų krypčių eismo gatvė."

"Kietas" vaikas gal ir "neprapuls gyvenime", tačiau dažnai to sieks lipdamas per kitų galvas (juos "laužydamas"), galiausiai bus nejautrus savo draugų ar šeimos narių problemoms bei skausmui (reikalaus iš jų "kietumo", menkins bet kokį silpnumo protrūkį, etc.).

Įsivaizduokime aš rašau apie vyrų smurtą prieš savo žmonas. Pavadinu straipsnį "Ar visada turime teisę pasmerkti žmoną, kuri sužeidžia ją mušantį vyrą?". Vėliau aptariu du tipus žmonų - paklusnių, leidžiančių save mušti, etc. ir tam besipriešinančių. tarp kitko paminiu, jog jei vyras nemuštų, aišku, problemos nebūtų. Toliau vėl grįžtu prie pirminės dilemos - argumentuoju, jog priešintis yra žymiai geriau nei pasiduoti - užbaigdamas patarimu vyrams, kad per daug nenusimintų, jei žmona kažkiek pasipriešina (toliau jas muškite, žiūrėkite į tai kaip į treniruotę...). Apkaltinatas, kad neteisingai esu sudėjęs akcentus, pradedu gintis, cituodamas tą vietą, kur sakiau, jog "jei vyras nemuštų, aišku, problemos nebūtų". Oh, ir dar - pasirodo mažai vietos skiriu vyro prievartos kritikai, beveik išimtinai akcentuodamas moters pasipriešinimo svarbą - "nes jei vyras nemuša, tada problemų nebūna", o aš neva čia kalbu apie problematinius atvejus

Tiesa ta, jog iš tavo įrašo, nelabai aišku, ar tu rekomenduoji tėvamas ugdyti "laisvą" vaiką ar "kietą"? Atrodo (bent jau eiliniam skaitytojui), jog "laisvą" vaiką pamini vos ne kaip utopinę galimybę, tuo tarpu užbaigi įrašą sudėdamas visus taškus - aiškiai pasisakydamas už "kietus" vaikus bei jų "kietinimą". Tik tiek ir norėjau pastebėti savo komentaru.

---
Hadrian / http://hedocityblog.lt

Dar syk apie paauglius

"Geriau vėliau, negu niekada"- pasakė bobutė pavėlavusi į traukinį:)

Taip, iš tikro manau, jog geriau "kietas" vaikas, nei "bestuburis". Ir geriau tegu lipa per visų galvas, nes kartais tai vienintelis kelias į laisvę, nes "bestuburis" - tai kelias į niekur: alkoholizmą, konformizmą, sielos menkystę ar savižudybę.

Prisiminti šią seną diskusiją paskatino naujai išleista A. Maslovo knyga. Vieną vietą leisiu sau čia pacituoti:

"Netgi į elgesio problemų turinčius berniukus žvelgiama su nauja tolerancija. Kodėl jis turi elgesio problemų? Dažniausiai to priežastis yra nesveikata. Tačiau kartais pasitaiko ir gerų priežasčių, kai berniukas tiesiog priešinasi išnaudojimui, dominavimui, nesirūpinimui, paniekai ar savęs trypimui.

Be abejonės, kaip bus vadinamos asmenybės problemos, priklausys nuo to, kas jas įvardins. Vergvaldys? Diktatorius? Patriarchališkas tėvas? Vyras, norintis, kad jo žmona išliktų vaiku? Atrodo gana aišku, kad kartais asmenybės problemos gali būti garsus protestas prieš žmogaus psichologinių kaulų, jo tikrosios vidinės prigimties laužymą. Kai yra daromas toks nusikaltimas, nesveika būtų neprotestuoti. Apgailestaudamas turiu pasidalinti man susidariusiu įspūdžiu, kad, susidūrę su tokiu elgesiu, dauguma žmonių išlieka nuolankūs. Jie su tuo susitaiko ir po daugelio metų už tai sumoka įvairiausių rūšių neurotiniais ir psichosomatiniais simptomai, o kai kuriais atvejais gal niekuomet ir nesupranta, kad serga, nors nepatyrė tikrosios laimės, tikrojo galimybių realizavimo, turtingo emocinio gyvenimo, ramios, vaisingos senatvės, taip niekuomet ir nesužinojo, kaip nuostabu būti kūrybingu, reaguoti, estetiškai išgyventi gyvenimo jaudulį."
„Būties psichologija“ Abraham H. Maslow, Vaga Vilnius 2011 (p. 73)

Beje, tai parašyta pagal 1954 m. spalio 18 d. paskaitą, skaitytą Niujorke. Tačiau dar daugeliui lietuvių tėvų panašios mintys yra tikras kosmosas:(

Vladas