Šito negali būti!..

Kategorijos: 

Niekaip negalėjau patikėti tuo, ką gegužės antrosios rytą pamačiau savo  paties akimis - sninga! Kiemas jau pilnas sniego, bet dar sninga ir sninga dideliais kąsniais. Šunys braido po gilų  sniegą, parabolinis saulės kolektorius, kuriame dar vakar viriau valgyti, šiandien užverstas sniegu.

Kai vienam savo draugui nusiunčiau į Vilnių nuotrauką, jis man atsakė:

- Petrai, baik durniuoti, šiandien - gegužės antroji, o ne balandžio pirmoji. Juk vakar buvau pas tave, saulėje  virėme valgyti, po kiemą vaikščiojome trumpomis rankovėmis!

Taip, visa tai buvo vakar. Šiandien - kita situacija.

Kodėl žmogui buvo taip sunku priimti informaciją, kurią matė nuotraukoje? Kodėl man pačiam buvo sunku patikėti tuo, ką mačiau savo paties akimis?

Mes - ne maži vaikai, jau turime patirties ir žinome, kada Lietuvoje pasibaigia žiema. Per mūsų gyvenimą nebuvo taip atsitikę, kad gegužės antrąją, žydint gėlėms, sugrįžtų žiema. Todėl mums savaime susiformavo nuostata: šito negali būti!

Su paraboliniu saulės kolektoriumi buvo dar įdomesnis nuotykis. Vienas į mano sodybą užklydęs žmogus jį pamatė tada, kai jame virė puodas mėsos.

- Kokia čia nesąmonė? - paklausė svečias. Aš jam paaiškinau, kad saulės spinduliai sukoncentruoti į juodą aprūkusį puodą, puodas įkaista iki 100 laipsnių, vanduo jame užverda. Panašiai atsitinka, jeigu su didinamuoju stiklu  saulės spindulius nukreipi į vieną tašką - taip gali įkurti laužą, neturėdamas nei vieno degtuko.

- Lietuva - ne Sachara, - tvirtino žmogus.  - Puodas užvirti negali!

Nukaičiau dangtį. Vanduo po truputėlį kunkuliavo, nuo  puodo pakilo karšti garai.

- Nesąmonė! -  suriko žmogus, labai pasipiktinęs tuo, ką pamatė. - Nesąmonė, nesąmonė!

Įsižeidęs jis sėdo į mašiną ir tuoj pat išvažiavo. Žmogus negalėjo matyti to, kas prieštaravo jo suskurtam pasaulio vaizdui.

- Šito negali būti! - pareiškė mano kaimynas, kai prieš keletą metų Šilalės socialdemokratai susimetė į koaliciją su konservatoriais. Jis šventai tikėjo, kad socialdemokratai yra kairioji partija, jos politika priešinga konservatorių partijai, o priešingos partijos į  koaliciją jungtis "negali iš principo". Tikėjimas (arba nuostata) jam trukdė priimti informaciją, kuri liudijo, kad viskas yra atvirkščiai. Man atrodo, kaimynas ir šiandien dar  truputėlį tiki, kad Lietuvoje yra "kairiųjų" partijų.

O štai viena artima mano  giminaitė ir šiandien netiki, kad jos mylimi konservatoriai galėtų susimesti  su raudonaisiais socdemais. Ji gyvena kitame rajone, o apie šilališkių koalicijas nieko nenori girdėti. Moteris šventai tiki, kad konservatoriai saugo Lietuvos priklausomybė, o socialdemokratai stengiasi Lietuvą sugrąžinti į Rusijos glėbį. Tai kaip tos dvi priešingos partijos galėtų vienytis? Jeigu atsitiko kažkas panašaus Šilalėje ar Šiauliuose, tokių išimčių geriau visai nežinoti.

Labai suku priimti  informaciją, kuri ardo žmogaus susikurtą vertybių sistemą. Juk, susitaikius su mintimi, kad socialdemokratai nėra kairioji partija, kairių pažiūrų žmogui automatiškai iškyla klausimas: tai už ką aš balsavau, už ką agitavau savo kaimynus, ką rėmiau, kuo tikėjau dvidešimt metų? Lygiai taip pat dešinių pažiūrų žmogui sunku susitaikyti su  akivaizdžiu faktu, kad jo remiami dešinieji tik imituoja tariamą kovą su tariamais kairiaisiais. Ir tai - dar ne viskas. Jeigu Lietuvoje nėra priešingos krypties partijų, tai nėra ir alternatyvos, o jei nėra alternatyvos, vadinasi, rinkimai nebetenka prasmės. Tai kurių galų mes išeikvojome tiek jėgų ir pinigų, kam mes pykomės su priešingų pažiūrų kaimynais, dėl ko mes kovojome, jeigu visa tai - tik muilo burbulas?

Prisimenu graudžiai juokingą įvykį, kuris prieš keletą metų atsitiko Joniškio rajone. Kunigas Vytautas Kurtinaitis pavogė keletą bažnyčios šventų paveikslų, pardavė juos vienam spekuliantui, tas mėgino išvežti į užsienį, bet užkliuvo pasienyje. Paveikslai turėjo nemažos meninės vertės ir buvo įtraukti į valstybės saugomo paveldo sąrašus, todėl labai greitai paaiškėjo, iš kur jie vogti.

Kai yla  išlindo iš maišo, Šiaulių vyskupija atsižegnojo nuo apsivogusio kunigo ir netrukdė prokuratūrai atlikti ikiteisminį tyrimą, pats kunigas neneigė savo kaltės ir teisme prašė už  savo nusikaltimą mažesnės bausmės. Tačiau bažnyčios aktyvistės taip ir nepatikėjo nustatytu faktu, jos kaltino prokuratūrą bei teismą ateizmu, kunigo persekiojimu ir tikėjimo suvaržymu. Protestuodamos prieš teisingumą, jos aprengė kunigą dryžuotu "kalinio kostiumu" (suprask - kankinys), o dvi apygardos teismo salėje sėdėjo per visus posėdžius ir atkakliai meldėsi, kad Dievas "apšviestų teisėjo protą". Kad Dievas apšviestų vagies kunigo protą - šito prašyti joms neleido tikėjimas.

Kada kalbu apie šituos faktus, manęs dažnai klausia: tai tu prieš tikėjimą?

Ne, aš jokiu būdu ne prieš tikėjimą. Tikėjimas - mūsų vidinio pasaulio dalis, mes be jo paprasčiausiai neišgyventume. Jeigu boksininkas išeina į ringą, jis turi tikėti, kad nugalės - kitaip jį tikrai ištiks pralaimėjimas. Jeigu okupuota tauta pakyla į kovą, ji turi tikėti pergale. Jeigu sėjame grūdą, turim tikėti, kad jis išdygs. Jeigu ne - kam tada sėti?

O jei supelijo grūdas? Ar verta toliau tikėti jo daigumu?

Ar ne geriau išmesti ir pasiimti sveiką?

Komentarai

apie puodą

Super. Labiausiai patiko epizodas apie verdančiu puodu pasipiktinusį pilietį. Deja, iš tikro, daugybė žmonių užuot adaptavę naują informaciją (naują realybę) ir bandę ieškoti kaip gyventi joje, tiesiog bukaprotiškai piktinasi, jog realybė ne tokia, kaip jie galvojo ankščiau.
Iš esmės kiekvienas mes kasdien sužinome kažką naujo, reiškia privalome pakoreguoti ankstesnį "žemėlapį", esantį mūsų sąmonėje.
Apie tai sakau taip: "kasmet suprantu koks kvailas buvau pernai, bet kitais metais tas ir vėl kartojasi"

Vladas