Neišnaudoti žmogaus fiziniai ir psichikos resursai

Kategorijos: 

Greičiausiai kiekvienas esame girdėjęs ar skaitęs, jog vidutinis žmogus išnaudoja tik apie 15-20 procentų savo smegenų pajėgumo. Šias mintis patvirtina atskiri unikalūs atvejai, kai žmonės gali greičiau nei kompiuteris traukti kubines šaknis iš daugiaženklio skaičiaus ar neįtikėtinu greičiu atlikti kitus matematinius skaičiavimus.

Panašios informacijos turime ir apie fizinius žmogaus sugebėjimus. Ją patvirtina atvejai kai žmonės afekto būsenoje, ar kitose ribinėse situacijose demonstruoja neįprastai didelę fizinę jėgą ar ištvermę. Todėl nenuostabu, jog pastaruoju metu plinta mokymai ir metodikos, žadantys klientams padėti „įsisavinti“ neišnaudotus proto ir kūno rezervus. Nuo seno tai bandoma pasiekti naudojant chemines medžiagas (haliuciogenus, dopingą) arba kūno ir sielos pratybomis ar sąmonės transformacijų pagalba. Nauda iš to akivaizdi- kas gi nenorėtų būti protingesniu ar tapti olimpiniu čempionu? O žala??

Kaip ir visada klausimo nagrinėjimą norėčiau pradėti istorija iš asmeninės patirties: Pabaigus KPI teko dirbti Jonavos G/s „Azotas“ Elektros cecho telemechanikos meistru. Mano žinioje buvo telemechanikos sistema TM-3000, kurios paskirtis buvo užtikrinti, kad gamyklos elektros ir vandens tiekimo dispečeriai savo valdymo pultuose matytų kokia einamuoju momentu yra padėtis gamyklos elektros ir vandens tiekimo tinkluose. Visa sistema buvo sukurta tranzistorinėje elementų bazėje (tranzistoriai, diodai, varžos, kondensatoriai). Tų elektronikos elementų buvo laabai daug: dvidešimt keturios žmogaus ūgio spintos centriniame valdymo pulte ir dar penkiolika po visą gamyklos teritoriją išsimėčiusiuose (elektros pastotėse ir vandentiekio siurblinėse) kontroliniuose punktuose.Man pradėjus dirbti sistema neveikė ir visi jau buvo įtikinti jog ji ir negali veikti. Vienas iš pagrindinių argumentų, sugeneruotų anksčiau dirbusio mano kolegos, buvo analogija su tarybiniais televizoriais, kurie turi apie 300 elektronikos detalių ir sugenda kartą į pusantrų metų, tai telemechanikos sistema, įvertinant ją sudarančių elementų kiekį, turi sugesti vidutiniškai du kart į dieną. O kadangi gedimo nustatymas ir likvidavimas užtrunka dieną arba dvi – sistema niekaip negali veikti, nes yra pernelyg didelė ir sudėtinga.
Užbėgant už akių turiu pasakyti, jog išsprendus keletą kitų rimtų techninių problemų, telemechanikos sistemą pavyko „prikelti“ ir ji sėkmingai veikė keletą metų, kol užleido vietą kompiuteriams. Kaip pavyko įveikti „sistemos masto problemą“? Visų pirma reikia pripažinti, kad nei aš nei mano kolega nebuvome labai stiprūs elektronikos specialistai. Kai į tarnybą buvo priimtas pagyvenęs elektrikas- eletronikas, kuris profesionaliai ir nuoširdžiai domėjosi šia sritimi, daug elektronikos gedimų radom ir pašalinom.
Vieną kartą šis žmogus besikrapštydamas su savo testeriais ir lituokliais man pasakė: „Bet su kokiu rezervu čia viskas padaryta. Visi tranzistoriai ir diodai dirba apkrauti tik 30- 40- čia procentų nominalaus galingumo“.

Štai kur „sistemos masto problemos“ sprendimas! Problemos ir nebuvo. Ją jau buvo išsprendę konstruktoriai, projektavę šį sudėtingą įrenginį. Tai elementari inžinerijos taisyklė: „kuo sudėtingesnė sistema - tuo didesnis rezervas ir funkcijų dubliavimas reikalingas jos darbo patikimumui užtikrinti“. Visi žinome, jog ryšių palydovas iki pirmo gedimo, vidutiniškai tarnauja kur kas ilgiau nei mobilusis telefonas, nors yra tūkstančius kartų sudėtingesnis. Žinome, kad kosminių laivų kompiuterinės sistemos dubliuojamos 2-3 ar net daugiau kartų, nors kiekvienas kilogramas, keliamas į kosmosą, kainuoja labai brangiai. Šie „nenaudingi“ rezervai užtikrina sudėtingų įrenginių veikimo patikimumą.

Akivaizdu, kad žmogus, sudėtingumu ir atliekamų funkcijų skaičiumi, stipriai lenkia mobilųjį telefoną. Ar galime jį lyginti su kosminiu laivu? Kas žino? Kas gi žino?... Faktas tik tas, kad kiekvienais metais mokslas atranda naujus pasaulius žmogaus psichikoje ir fiziologijoje. Taigi galbūt žmogaus smegenų pertekliniai pajėgumai visų pirma reikalingi funkcionavimo patikimumui užtikrinti. Gal atradę būdus peržengti gamtos nubrėžtas ribas mes pasiektume įspūdingų laimėjimų, bet gal dėl to ženkliai padidėtų rizika staiga numirti, atsitiktinai sutrikus gyvybę palaikančių sistemų darbui?

Kita istorija: Jaunystėje teko rimtai domėtis alpinizmu. Kauno alpinistų klube turėjome kolegą Petrą, kuris iš esmės nepasižymėjo ypatingais fiziniais duomenimis, tačiau turėjo vieną išskirtinę savybę – varžybų metu (pvz. bėgant krosą) arba kalnuose, išsikraudavo tiek, kad sutrikdavo gyvybę palaikančių organų veikla ir iškildavo pavojus gyvybei. Klaipėdoje, po kroso, buvo su reanimobiliu išvežtas į ligoninę. Ten dvi dienas pagulėjo su lašelinėmis ir iškeliavo namo, nes, jėgoms atsistačius, gydytojai nerado jokių sveikatos sutrikimų. Keletas panašių nutikimų buvo ir kalnuose. Spėju, kad Petrui tiesiog buvo sutrikusi maksimalaus fizinio išsikrovimo ribojimo funkcija. Ši organizmo savybė neleidžia atletams, net labai svarbiose varžybose, išsikrauti tiek, kad iškiltų realus pavojus gyvybei.
Greičiausiai tai šios funkcijos veikimą slopina dopingas, kuris nesuteikia papildomų jėgų, bet leidžia iki pavojingos ribos išnaudoti esamas. Technikoje šios funkcijos analogais galėtų būti automobilių greičio ribotuvai ar kompiuterių procesoriuose nustatytas mažesnis, nei techniškai įmanoma, taktinis dažnis. Puikiai atsimenu kaip jaunieji kompiuteristai džiaugdavosi, kad sugeba nustatyti didesnį procesoriaus taktinį dažnį ir „trečias pentiumas“ virsta „ketvirtu“ ar „penktu“. Vienintelė problema – kompiuterio darbas tampa nestabilus ir nepatikimas, tačiau jei juo tik žaidžiami žaidimai - tai ko čia pergyventi.

Dar vienas dalykas: kalbant apie žmogaus galimybių ir sugebėjimų lavinimą, omenyje mes paprastai turime labai ribotą skaičių žmogaus, kaip fizinio organizmo, ir kaip asmens, atliekamų funkcijų. O jų esama labai daug ir vis dar atrandama naujų. Taigi jei kažkuriame gyvenimo etape bandome išlavinti kokias nors savo, ar savo artimųjų, asmens savybes, nes jos tuo metu mums atrodo labai svarbios, nepamirškime, kad gal būt tai vyksta ne tik aplamai išplečiant žmogaus galimybių ribas, bet ir vagiant resursus kitų savybių sąskaita. Kiek teko skaityti, kai kurie matematikos genijai, lengvai traukiantys šaknį iš daugiaženklių skaičių, kitose gyvenimo srityse demonstravo labai kuklius ar netgi apverktinus sugebėjimus. Čia labai tiktų prisiminti pasakojimą, kai vienas kompiuterių kūrėjas, į susižavėjimo šūksnį, kad skaičiavimo mašina prilygsta genijui, atsakė: „Greičiau tai absoliutus idiotas, turintis fenomenalių gabumų matematikai“.

Apibendrinant tai kas parašyta aukščiau, galiu pasakyti, jog pasiryžę lavintis kažkokioje srityje ar su turboguru pagalba peržengti savo asmenybės ribas, nepamirškime, jog daugumą saugiklių ir apribojimų motina gamta mums nustatė ne be reikalo. Tai nereiškia, kad nereikia ar negalima bandyti įžengti į naujas teritorijas, tiesiog turime labiau suvokti ne tik šių žingsnių teikiamus privalumus, bet ir galimus pavojus. Arba, sakant švelniau: visada atsiminkime, jog egzistuoja alternatyvūs kaštai:).

Iki šiol rašiau apie sąmoningus pasirinkimus, tačiau šioje vietoje negalima aplenkti fakto, kad šiuolaikiniams žmonėms, kaip asmenims, ir kaip fiziologinėms būtybėms, didžiulę įtaką daro sparčiai besikeičianti aplinka, ir didėjantis gyvenimo tempas.
Prieš keletą metų skaitytoje knygoje (gaila nepavyko jos vėl surasti), radau įdomią mintį: autorius, onkologinių susirgimų gausėjimą šiuolaikiniame pasaulyje, sieja su gyvenimo ritmo paros bėgyje sutrikimu ir konkrečiai su dirbtinio apšvietimo įtaka. Šias išvadas jis daro remdamasis, viename Amerikos mokslinių žurnalų, paskelbta statistika, pagal kurią aklieji aiškiai rečiau serga onkologiniais susirgimais, nei regintys amerikiečiai. Gal būt jis ir visiškai teisus, bet man ši amerikiečių paskelbta statistika perša dar ir kitą mintį. Gal būt šiuolaikiniams žmonėms vėžinius susirgimus sukelia informacijos perteklius, t.y. gal šiuolaikinis civilizuotų kraštų gyventojas be jokių proto panaudojimo galimybes išplečiančių metodikų, jau privalo naudoti ne 15 o 25 ar 35 procentus savo proto resursų, vien tam, kad apdorotų visą informaciją, užplūstančią šiuolaikinio megapolio gyventoją. Ir kai žmogaus „vidinio procesoriaus“ resursų pritrūksta tam, kad reikiamai sukontroliuotų visus procesus vykstančius organizme, kažkurio organo ląstelės pradeda „sparčiąsias statybas“. Aklieji lieka mažiau paliesti tos informacinės perkrovos rykštės vien todėl, jog didžioji dalis naujosios informacijos srauto mus pasiekia per regėjimą. Tai ir televizija, ir internetas, tradiciniai spaudiniai. Pagalvokim kaip sparčiai ir kiek daug labai svarbios informacijos akis fiksuoja ir smegenys turi apdoroti mieste arba greitkelyje vairuojant automobilį. Ir kiek informacijos, prieš šimtą metų, tekdavo kaimo vietovėje gyvenančiam ūkininkui, kuris iš savo ūkio į miestelį, arkliais važiuodavo kartą į savaitę arba dar rečiau.

(Ir šiame beprotiškame lėkime, atsiranda žmonių, norinčių įvaldyti būdus dar labiau apkrauti savo smegenis, vien tam, kad uždirbtų daugiau pinigų ir įsigytų naujesnį automobilį, ar pasistatytų „krūtesnį“ namą???)

Vladas

Komentarai

Žmogus nėra mašina

Pritariu pagrindinei straipsnio minčiai. Žmogus -- ne mašina, jam reikia ir poilsio, ir „nieko neveikimo“, tiesiog pabūti. Deja, dabartinė socialinė santvarka į žmogų neretai žiūri būtent kaip į mašiną (gyvenk sėkmingiau, produktyviau, našiau ir t.t).

O štai šitas 10% (15%, 20%, tinka bet koks mažas skaičius) „faktas“ anot neurologų yra mitas. Mokantiems angliškai siūlau paskaityti straipsnį. Nemokantiems galiu trumpai apibendrinti „fakto“ kritiką iš neurologijos pusės:

  • įvairūs smegenų matavimai rodo, kad smegenys visą parą daugiau ar mažiau veikia visos
  • smegenys nėra vientisos, skirtingos sritys atlieka skirtingas funkcijas, smegenų pažeidimo atveju neigiami efektai pasireiškia visuomet
  • nors užima tik ~2% kūno masės, smegenys gali sunaudoti iki %20 kūno energijos, tad žvelgiant iš evoliucijos pusės būtų labai nepraktiška laikyti tokį „brangų“ organą, jeigu jo beveik nenaudotume

Man atrodo, kad šitas mitas bent jau šiuo metu skleidžiamas labiausiai Vlado minėtų „guru“ ir panašaus plauko veikėjų kaip paprasčiausia reklama jų siūlomoms paslaugoms įbrukti.

Dėl informacijos pertekliaus persakysiu vieno žmogaus (kurio pavardės, deja, dabar neprisimenu) pateiktą mintį: informacijos perteklius egzistuoja nuo tuomet, kai atsirado spausdintos knygos. Jeigu pradedi jausti šitą perteklių, tai reiškia, kad tavo informacijos filtrai nebeveikia taip efektyviai, todėl juos reikia griežtinti -- kritiškai peržvelgti plūstantį informacijos srautą ir atmesti tai, kas nereikalinga. Priešingu atveju (ypač bandant „išnaudoti“ rezervus, kaip kad minėjo Vladas) rizikuojama „saugiklių išmušimu“ ar apskritai „perdegimu“.

Dar nuo savęs pridursiu, kad su informacija yra panašiai kaip su maistu: geriausia vartoti saikingai ir vengti visokio menkaverčio šlamšto.

Audrius

yup

Audrius iš esmės sudėjo visus taškus - pats norėjau rašyti kažką labai panašaus.

Papildomai norėčiau paklausti dėl šito:

"Šias mintis patvirtina atskiri unikalūs atvejai, kai žmonės gali greičiau nei kompiuteris traukti kubines šaknis iš daugiaženklio skaičiaus ar neįtikėtinu greičiu atlikti kitus matematinius skaičiavimus."

Gal galima būtų gauti nuorodų į tokių atvejų aprašymus?

--
hadrian / http://hedocityblog.lt

Šaltiniai

Sveikas hadrian,

Ačiū už komentarą, reikalaujantį atsakymo.

Manau, jog panaršius internete tikrai galima rasti nuorodų į tokių atvejų aprašymus arba apie juos gali išgirsti bet kuriame "intelekto resursus lavinančiame" seminare.
Aš apie paminėtus panašius atvejus prisimenu dar nuo tų laikų kai nebuvo PC ir interneto.(aišku, ir lyginama buvo su tų laikų lempiniais kompais) Na, gal kažką skaičiau ir šiais laikais, tačiau manau supranti, jog įrodinėjimas, kad tokie atvejai egzistuoja, tikrai nėra šio straipsnio pagrindinis tikslas. Tai tiesiog trumpas paminėjimas, kad tokios istorijos egzistuoja.

Vladas

nejuokaukime

Ar mes kalbame rimtai ar pasakojame pasakas? Dirbdamas AI srityje reguliariai bendradarbiauju su neurologais - nesu girdėjęs nieko net iš tolo panašaus (žmogaus smegenų neuronai veikia 10-20Hz (Hz ne Mhz) dažniu!)

"Tai tiesiog trumpas paminėjimas, kad tokios istorijos egzistuoja"

Istorijos gal ir egzistuoja, tačiau jų pasakojami faktai neegzistuoja - tai kokia prasmė minėti tokias istorijas?

--
hadrian / http://hedocityblog.lt

kodėl gi nepajuokauti?

Sveikas, hadrian,

Žaviuosi tavo sugebėjimu iš nieko įžiebti diskusiją:) (na, man patinka padiskutuoti ir ne visada turiu tokią galimybę)

Deja, komentaro dalis apie pasakas atrodo skirta ne man, tačiau vis tiek įsiterpsiu: aš, pavyzdžiui, niekada nekalbu rimtai, nes manau, jog gyvenime mes visi pastoviai pasakojame pasakas su daugiau ar mažiau realybės elementų. Lygiai taip pat ir aplinkui (TV, politikų kalbos, mokslininkų pranešimai, draugų ir artimųjų šnekos, filmai, knygos, kelionių įspūdžiai ir t.t.) girdime matome ir jaučiame pasakas, kuriose kartais yra tikrai nemažai realybės. (NLP guru šias pasakas vadina mūsų žemėlapiais. ir šioje vietoje aš esu linkęs jiems pritarti)

O dėl istorijų ir faktų tai galiu tik prisipažinti, jog pačiam tokių matematikos genijų sutikti tikrai neteko. Jei tau bus ramiau, sutinku, kad tokie faktai neegzistuoja.

Vladas

ne viskas auksas kas auksu žiba

"Žaviuosi tavo sugebėjimu iš nieko įžiebti diskusiją"

Kiek suprantu, "nieku" čia vadini tai, kas visai nereikšminga? Jei taip, eilinį kartą praleidi progą suprasti ką bandau pasakyti :)

Tavo rašinys / siūlymas / argumentas turi maždaug tokią loginę struktūrą:

"Teiginys A yra teisingas. Teiginys B yra teisingas. Teiginiai A ir B iliustruoja, kad teisingas teiginys C. Kadangi teiginys C teisingas, galime / turime / naudinga daryti tai ir tai, todėl ir todėl."

Audrius pastebėjo, jog teiginys A toli gražu nėra teisingas, tuo tarpu aš paprieštaravau teiginiui B. Tau mano prieštaravimas pasirodė "smulkmeniškas", nes tai visai neįtakoja tavo rašinio esmės... palauk, ar visgi įtakoja?..

"man patinka padiskutuoti ir ne visada turiu tokią galimybę"

nežinau ar pavadinčiau tai "diskutavimu", tačiau panašų fenomeną stebiu kasdieną: žmogui, gerai nesuprantančiam savo išsakytos abrakadabros kognityvios struktūros ji atrodo visiškai "legit version of truth", mažiausiai "matter of opinion" - net jei ji logiškai prieštaringa - o bet kokie bandymai tai parodyti priimami tik kaip "mano asmeninė nuomonė" :)

--
hadrian / http://hedocityblog.lt

diskusija iš nieko

Man rodos Audrius pritarė rašinio teiginiams??
Tik patikslino, kad tai ką autorius sako, kad visi esame girdėję ("Greičiausiai kiekvienas esame girdėjęs ar skaitęs, jog vidutinis žmogus išnaudoja tik apie 15-20 procentų savo smegenų pajėgumo."), yra "guru" prasimanymai ("Man atrodo, kad šitas mitas bent jau šiuo metu skleidžiamas labiausiai Vlado minėtų „guru“ ir panašaus plauko veikėjų kaip paprasčiausia reklama jų siūlomoms paslaugoms įbrukti.")

+Ar, tarkim, dar vienas mitas, kad yra žmonių greičiau traukiančių šaknis ar viršūnėles už kompiuterį, kaip nors paneigia argumentą, kad mūsų smegenys yra perkrautos, perkaitusios ir visai nebūtina jas dar labiau mankštinti kaip siūlo įvairaus plauko "specialistai"?

neturiu ką pridurti

Nežiūrint to, kad labai mėgstu diskusijas, prie šio komentaro neturiu ką bepridurti.

Vladas

Ar žmonės tikrai išnaudoja tik 10 proc. smegenų galimybių?

www.technologijos.lt
2012 m. lapkričio 5 d. 13:57
Plačiai paplitusi nuomonė, kad žmogus iš tikrųjų išnaudoja vos keletą procentų (ne daugiau 10 proc.) savo galvos smegenų galimybių. O ką rodo smegenų skenavimo rezultatai?
Ech, kad taip žmogaus smegenys turėtų dar kokius 90 proc. rezervo, kuriuos būtų galima išnaudoti visokioms paranormalioms psichinėms galioms ir visokiausių smulkmenų ar giminaičių, naujų pažįstamų vardų prisiminimui! Deja, viskas kiek kitaip. Pradžiugins šis faktas ar nuliūdins, jis byloja viena: daugelio žmonių smegenys veikia visu darbiniu tūriu – laisva eiga dirbančių cilindrų dažniausiai nebūna.
Iš kur kilęs šis mitas apie nepaprastai menką žmogaus smegenų galimybių išnaudojimą – neaišku. Tačiau tyrimų rezultatai yra daugiau nei aiškūs: galvos smegenų skenavimo rezultatai byloja, jog žmogus naudoja didžiąją dalį smegenų.
Tiesa, kaip vienu metu nenaudojame visų raumenų grupių išsyk, taip vienu metu nenaudojame ir visų smegenų zonų. Mitas apie smegenų neišnaudojimą neturi nieko bendro ir su evoliucija: juk kitus organus (širdį, kepenis, plaučius) naudojame ne 10 proc. – kodėl turėtų būti kitaip su galvos smegenimis?

atleisk hadrian

Aš iš tikro "eilinį kartą praleidžiu progą suprasti ką bandai pasakyti", nes tiesiog jaučiu, jog man tam gali pritrūkti intelekto resursų:(.
O gal tu kažkaip pernelyg sudėtingai reiški savo mintis?
Jei turi gerų idėjų, gal gali jas išreikšti sklandžiu tekstu, o ne smulkmenišku kabinėjimusi prie neesminių detalių svetimuose straipsniuose?
Ir pagalvok ar tai, kad "panašius fenomenus stebi kasdieną", nereiškia, kad problemos reikėtų paieškoti savo mastymo ir rašymo stiliuje?:)

Vladas

nope

Hadrian:
Pasidomėk Hariu Kasparovu ir jo kovomis prieš kompiuterius.
Tada pagalvok apie tai, kas yra kompiuteris ir kas yra programa

Lygiai tie žmonės, kurie sugeba greitai skaičiuoti naudoja įvairias metodikas ir savo atmintį
Jei neklystu panašūs pavyzdžiai buvo pateikti populiariojoje psichologijoje,
o apie x procentų pirmą sykį išgirdau Kašperovskio laikais.

Audriaus citata: "įvairūs smegenų matavimai rodo, kad smegenys visą parą daugiau ar mažiau veikia visos"

Pilnai sutinku jos ir maistines medžiagas naudoja visą laiką ir veikia jos nuolat, o ne hercais, nes sumatoriai jose yra analoginiai ir pasikeitus įėjimo signalui per vėlinimo laiką gali kisti būsenos tolesniuose surištuose neuronuose, o neuronai dar turi ir grįžtamuosius ryšius taigi smegenys visada veikia ir pas visas butybes skirtingu ir nenuspėjamu keliu, nes vienintelė sinapsė gali kardinaliai pakeisti smegenų būseną.

O dabar klausimas kiek procentų savo mąstymo pajėgumų mes išnaudojame kūrybinėje veikloje?
Net jei sąmoningai apie tą veiklą galvojame 8 valandas per parą (o kiek iš tikro)?
Kiek laiko ir kiek intensyviai apie tą patį dalyką galvoja pasąmonė?
Pridėkime numanomą sąmonės ir pasąmonės santykį.
Ir iš kurios dalies ateina teisingas sprendimas?

Dar reikėtu pasvarstyti kiek smegenų resursų mes skiriam savo "aparatūrai" ir kiek sąmoningai veiklai, dar žinant, kad stuburo smegenys dedikuotos aparatūrinėms problemoms.

Taigi pasakymas, kad mes žmonės vidutiniškai išnaudojam 20% savo smegenų pajėgumų manau yra labai optimistiškas.
Juolab vidutiniškai, kas reiškia, kad matyt kažkas išnaudoja procentėliu, o kažkas tobulina reliatyvumo teoriją...

Iš savęs žinau, kad skirtingomis dienomis ir skirtingomis sąlygomis mano pačio smegenų našumas skiriasi keletą kartų, o tam įtakos turi tokie veiksniai, kaip emocijos, temperatūra, oro slėgis ir įvairiausi poreikiai ir kitokie triukšmai.

O kaip Jūs prisimindami savo patirtį ar visada esate toje fokuso ir aiškumo būsenoje, kai darėte savo atradimus?
Kiek procentų sudaro dabartinė jūsų būsena?

Ir negi jau nebetikite, kad dar galite nuveikti kažką stebuklingo ir peršokti savo pasiekimų kartelę?

Taigi visiems linkiu nesustoti vietoje ir plėsti savo komfortinę zoną, tuo prieštaraudamas Vytui ;)

Evaldas.

Padėka

Didelis ačiū ir pagarba autoriui už tokį vertingą straipsnį.
n.