Susigrąžinkime alkį

Kategorijos: 

Kodėl mes, nutukėliai, nebejaučiam alkio? Priežastis labai paprasta - todėl, kad mes, apsirijėliai, niekada nebūname alkani! Bet neskubėkite juoktis ir prieštarauti.

Tas jausmas arba tie nelabai gerai suvokti pojūčiai, kurie mus verčia kimšti ir kimšti save lyg plačiausius maišus arba vis kramtyti ir kramtyti po trupučiuką, tarsi būtume triušiai, yra visai ne alkis! Tai gali būti koks susierzinimas, stresas, nuobodulys, gal net šventinis džiaugsmas ar dar kas nors, bet jokiu būdu ne alkis. Juk mes ką tik pavalgėme. Tai ko vėl lendame į šaldytuvą?

Tikrai - ko? Aš tai jau stebiu antri metai. Aptikau labai įdomių dalykų.

Keletas tarpinių valgymų, kvailų, gal net mechaniškų “degustacijų” tarp pusryčių ir pietų, tarp pietų ir vakarienės, keletas vakarinių šaldytuvo “patikrinimų” ir štai rezultatas - svoris pašoko beveik trimis kilogramais. Jau antri metai kontroliuoju svorį, pakeičiau racioną, atsisakydamas pernelyg kaloringo maisto (riebus maistas pasidarė nemalonus), įprantu valgyti tam tikru laiku tam skirtose vietose, bet rizika vėl išsipūsti lieka. Tai tokia pat rizika, kaip ir metusiam rūkyti rūkoriui užtraukti dūmą arba metusiam gerti ir dėl to kenčiančiam alkoholikui išlenkti taurelę po keleto metų priverstinės blaivybės. Netikėtai atsiradę kilogramai sako: rizika didelė. Labai didelė.

Kuo apsirijėlis panašus į rūkorių ir alkoholiką? Turiu galimybę lyginti - juk pats daugelį metų buvau ir rūkorius, ir alkoholikas. Gerti mečiau labai lengvai, vienu sykiu, psichologiškai labai gerai pasirengęs ir alkoholį pagaliau suvokęs kaip grėsmę, o ne kaip malonumą. Dūmus irgi suvokiau ne kaip vertybę, bet kaip grėsmę ir beprotybę, visgi mane dar ilgai sekiojo mechaniškas įprotis susirasti kažką kišenėje, išsitraukti, įsidėti į burną, užsibrėžti degtuką…

Dabar - labai panašiai su maistu. Kaip stipriai mane nešioja įprotis nueiti į virtuvę, kažko atsipjauti, įsidėti į burną, kramtyti, kramtyti, atsipjauti dar, dar… Kaip ir rūkoriui užtraukti dar, dar cigaretę, nors ką tik parūkė. Ne, tai nėra noras pasisotinti - juk aš esu sotus, aš visai normaliai pavalgiau! Ir rūkorių valdo ne nikotino poreikis - žmogaus organizmas tokio poreikio apskritai neturi. Lygiai taip pat alkoholiko organizmui nereikalingas alkoholis, kaip ir narkomano organizmui - narkotikai. Nėra tokių nikotino, alkoholio, narkotikų poreikių! Tai visai kiti, rūkoriui, alkoholikui ir narkomanui nesuvokti potraukiai. Suvokęs juos ir sutramdęs, žmogus puikiausiai gyvena be tų medžiagų. Patikėkite, mano organizmas jų nei kiek nepasigenda.

Mėginkime lyginti. Užtraukti dūmą ir išlenkti butelį mane traukdavo ne nikotino ir ne alkoholio poreikis - tokio poreikio absoliučiai nėra. Tai tik blefas, iliuzija, mūsų kultūros apgaulė. O prie šaldytuvo mane atveda ne maisto poreikis - aš juk esu sotus. Vadinasi, veda kažkokia kita, nesąmoninga jėga! Kaip ją atpažinti, kaip kovoti su ja?

Su cigaretėmis, degtine, alumi buvo paprasčiau - padėjau, ir baigta. Tas šiukšles išbraukiau iš savo vertybių sąrašo - bematant išnyko kančia. Kol alkoholikas kenčia, kad jis “nebegali” gerti, tol jis alkoholikas ir bet kada gali grįžti į smuklę. Rūkoriui - tas pats. Kol jis savo naują sveiką būvį suvokia kaip netektį, o ne kaip laimėjimą, tol jis gali grįžti prie cigaretės.

O kaip aš maistą išbrauksiu iš savo vertybių sąrašo? Negi padėsiu šaukštą, kaip kažkada - taurelę ir cigarečių pakeli?

Bet ne - prie šaldytuvo traukia ne maistas. Stop, kažką sumaišiau. Juk sutarėme, kad į virtuvę einu, į šaldytuvą lendu, atsipjaunu kažko, kramtau kažką visai ne todėl, kad reikėtų maisto, visai ne todėl, kad būčiau alkanas.

O kas yra alkis? Negi ta jėga, kuri varo mane prie šaldytuvo, kuri verčia kramtyti, kramtyti, yra alkis? Tikrai ne - juk sotus! Tai kažkoks kitas neįvardintas noras, bet jokiu būdu ne alkis.

Eureka - juk aš nepažįstu alkio!

Kada paskutinį sykį buvau alkanas? Labai seniai, jaunystėje, kada tarnavau kariuomenėje. Tada mes, jauni vaikinukai, niekaip negalėjom priprasti prie didelių fizinių krūvių ir be galo mažų, kaip mums atrodė, porcijų. Mes visur šniukštinėjom lyg alkani šunys - gal pavyks kur nušvilpti duonos riekę? Užtat kokia skani buvo juoda duona be niekur nieko!

Kada dar buvau alkanas? Tikriausiai buvau kada nors, bet neprisimenu. Juk ir dabar, kada kontroliuoju svorį, aš neišalkstu. Ateina pusryčių laikas - valgau, ateina laikas pietauti - pietauju… O dar tie neurotiniai tarpiniai kramtymai! Juk aš paprasčiausiai nespėju išalkti.

Ir štai po daugelio metų aš vėl sąmoningai patyriau alkį. Tie keli staiga priaugę kilogramai mane taip suerzino, kad labai stipriai nuspaudžiau stabdžius. Taip stipriai, kad net baisu. Apie vidurdienį - du balandėliai, pavakariais - du kepti kiaušiniai. Viskas. Baltos kavos, raugintos sulos neskaičiuoju - kiek noriu, tiek ir geriu.

Ir štai pagaliau - alkis! Tikras alkis, o ne “laikas pavalgyti”, ne tas kvailas “būtų gerai ką nors pakramtyti”… Tai tikras tuščio skrandžio signalas - AŠ NORIU VALGYTI. Būtent - valgyti, o ne nusiraminti, užsimiršti, “užmušti” laiką, įveikti stresą. Nieko daugiau - tik valgyti. Kiti norai kažkur nutolsta - lieka tas vienas, jis tampa labai stiprus.

Turiu pasakyti - nieko baisaus. Alkis - tai ne kančia, tai ne yda, tai jokia nelaimė. Tai visai normalus dievo (gamtos) mums duotas jausmas. Sakyčiau - net malonus.

Nežinau, kaip jį tiksliau aprašyti, geriau aprašysiu šalutinius požymius, iš kurių atpažįstu alkį. Mintys - jos vis labiau krypsta į maistą, jos neužeina staiga kaip tas mechaniškas noras kramtyti, mintis apie maistą darosi pastovi - tai ne minčių protrūkiai nubėgti prie šaldytuvo. Skrandis - dabar jaučiu, kur jis yra. Uoslė labai pajautrėja - duonos kvapas pasidaro stiprus ir malonus. O skonis… Skonis tiesiog nuostabus! Kai valgai išalkęs, paprasčiausia duonos riekė tampa skanėstu.

Kodėl patikėjau mūsų kultūros melu, kad alkis - blogybė? Vaikeli, kad tik neišalktum… Kad tik nepajustum alkio… Iš kur aš ištraukiau, kad alkis - kančia?

Kančia yra badas, o ne alkis. Tai jau kas kita.

Mesdamas svorį, aš visada žiūrėjau, kad nepatirčiau alkio. Valgiau mažiau kaloringą maistą, bet daug, reguliariai ir niekada nebūdavau alkanas. Pasirodo, tai buvo klaida. Labai lengvai, tiesiog juokaudamas atsikračiau nereikalingų kilogramų, bet nenugalėjau savo didžiausio priešo - apsirijimo įpročio. Dabar aišku, kaip čia yra.

Grįžkim atgal prie vertybių. Kol alkoholikas tikės mūsų kultūros apgaule ir alkoholį laikys vertybe, tol jis kentės “negalėdamas” gerti ir gyvens nuolatinėj grėsmėj grįžti prie tariamos savo “vertybės”. Bet vos tik tariamą savo negalią (”aš negaliu išgerti”) suvoks kaip sugebėjimą (”aš galiu nesikankinti”), jis tą pačią akimirką pasidarys laisvas. Tas pats - rūkoriams ir narkomanams. O apsirijėliams?

Kol ėdrūnas tikės, kad alkis yra kančia, blogybė, yda, nelaimė, tol jis bijos išalkti ir valgys, kramtys, valgys kramtys be sustojimo. Štai kur šuo pakastas!

Susigrąžinkime alkį, ir vėl turėsime patį geriausią draugą, vadovą ir sargą. Kai man kiti patardavo: “Valgyk tiktai išalkęs”, aš atsakydavau: “Mes, nutukėliai, nebejaučiam alkio, nebeturim saugiklių”. Pasirodo - ne! Viskas yra. Alkis - įgimtas jausmas, kur jis galėjo pradingti? Tereikia susigrąžinti, išmokti vėl atpažinti.

Susigrąžinti alkį - susigrąžinti valgymo džiaugsmą. Nepatyręs ilgesio, nepajusi susitikimo džiaugsmo. Kuo didesnės gimdymo kančios, tuo didesnis motinos džiaugsmas, išvydus savo vaikelį. Tokie psichologijos dėsniai, toks mūsų jausmų balansas.

Gana, aš jau išalkau, reikia pavalgyti.

Įsivaizduoju, kaip kvepia du karšti balandėliai!

Komentarai

Reikia isalkti

ir viskas bus skanu ir niekada nenutuksiu. Tuo paciu vadovaujuosi ir as.Kuno signalu-noriu valgyt.Ir istikruju, tada viskas skanu. Nera tokiu dalyku,-to nenoriu, tas neskanu. Man jau senokai juokingas valgymas pagal laikrodi. Metas valgyti- kokia nesamone.
deimantukas.