Optimizmas ir pesimizmas mūsų gyvenime

Kategorijos: 

Kodėl taip gerai matome tai ko neturime ir nematome to ką jau turime?

Užkabinti šią temą paskatino daugiabučio, kuriame gyvenu, renovacijos istorija:

Apie daugiabučių renovavimo būtinumą, jo privalumus ir trūkumus prirašyta jau pakankamai, bet čia situacija kiek neįprasta: Jonava, kaip ir dar keli Lietuvos miestai (Skuodas, Mažeikiai, Naujoji Akmenė ir kt.) pakliuvo į Europinę socialinės atskirties mažinimo programą ir juose kompaktiškos greta esančių daugiabučių grupės buvo numatytos renovuoti ES lėšomis dengiant 85 procentus visų darbų kainos. Tiesa numatyta dengti tik tiesiogiai taupančias šilumą investicijas (stogo, sienų ir pamatų šiltinimas, butų, rūsių ir laiptinių langų keitimas, balkonų sutvirtinimas ir stiklinimas, laiptinių durų keitimą), bet įvertinant tai, jog viską organizavo savivaldybė ir nereikėjo steigti namo bendrijos, bei imti kredito, ir mokėti palūkanų (savivaldybė įmokėjo ir tuos 15 procentų, o paskui po 100 Lt pridėdavo prie kasmėnesinės sąskaitos už butą) tai pasiūlymas buvo nerealiai geras (optimisto požiūriu). Viso dviejų kambarių 44, 62 kv. m. butui pirmame aukšte, be balkono, su anksčiau jau pakeistais langais, už renovaciją teko mokėti 1161 Lt (vieną tūkstantį šimtą šešiasdešimt vieną litą)
Tačiau pasirodė, jog mūsų name gyvena ne vien optimistai. Norint surinkti reikiamus 80 procentų pritariančių butų savininkų parašų, teko agituoti kaimynus ir man pačiam, ir žmonai ir vyresnei dukrai, gyvenančiai gretimoje laiptinėje. Daugelis vyresnio (ir ne tik) amžiaus kaimynų argumentavo, jog jiems nieko nereikia, ir taip gerai, kiek čia dar gyvens, kad pradėjus renovacijas bankas atims butus, kad renovuotuose namuose pelija sienos, kad viskas iš anksto nupirkta ir kažkas tik mūsų sąskaita prisikimš kišenes, kad namas senas ir jį aplamai reikia griauti (gal kam atrodė, jog tokiu atveju valdžia dovanos naujos statybos butus Vilniuje?) ir t.t.
Pradiniame šios operacijos etape bandžiau pateisinti kaimynų pesimizmą ir nepritarimą renovacijai tuo, jog mūsų žmonės yra ne kartą apgauti, todėl sunkiai ryžtasi kardinaliems pokyčiams. Galiausiai ir pačiam buvo neramu kiek viskas kainuos, ar neįstrigs darbai dėl kokio statybininkų bankroto ir panašiai. Tačiau įdomiausia dar laukė prieš akis.
Nors mano manymu viskas klojosi pakankamai sėkmingai (darbai vyko pačiame statybų krizės viduryje, kai kainos buvo minimalios; techninis projektas vietoje planuotų 60 tūkstančių- kainavo aštuonis; patys renovavimo darbai- vietoje sąmatinio 1,5 milijono – 735 tūkstančiai; stogas užbaigtas dar šiltuoju metų laiku ir visas namas apklijuotas putų polisterolu bei langai pakeisti iki šildymo sezono pradžios). Tačiau kam buvo blogai – geriau nepasidarė. Tik atsirado daugiau ir konkretesnių priekaištų: balkonai, sienas apšiltinus, susiaurėjo; ištisinis balkonų stiklinimas tamsintu stiklu - blogas, nes apatinė dalis nepakankamai tamsi (matysis visos šiukšlės suverstos balkone), o viršutinė nepakankamai šviesi (kambaryje reiks žibinti šviesą); plastikiniai rūsio langeliai nevarstomi, todėl rūsyje žiemą bus pernelyg šilta; namas ir taip buvo pakankami šiltas todėl nieko čia nereikėjo daryti ir t.t. Bet labiausiai pritrenkė gan jauno kaimyno, dirbančio techninį darbą (ne botaniko) logika. Jau gavus kelias pirmąsias sąskaitas už šilumą (bent dvigubai mažesnes nei greta stovinčių nerenovuotų panašių namų) sutiktam kaimynui pasakiau, jog vis tik galim pasidžiaugti renovacijos nauda. Atsakymas tiesiog išvertė iš koto: „Ko čia džiaugtis, kad mokam perpus pigiau. Kitais metais šilumos kaina padvigubės ir vėl mokėsime tiek pat kaip anksčiau“. „Gal tu ir teisus – pasakiau - kažkaip apie tai nepagalvojau“, nes buvo akivaizdu, jog nuostatos „viskas tik į bloga“ nuginčyti nepavyks.

Atrodo, jog kai kurie žmonės turi ypatingai stabilų neigiamą požiūrį į aplinkinį pasaulį ir jam pagrįsti argumentų suranda pačiais išmoningiausiais būdais. Gal būt tai kažkas panašaus į psichikos fenomeną vadinamą išmoktu bejėgiškumu?

Ryškesnis neigiamų dalykų matymas pasireiškia ne tik tokiose situacijose ir greičiausiai būdingas daugeliui žmonių. Turbūt kiekvienas daug lengviau išvardintų dešimt neigiamų sutuoktinio būdo savybių nei penkias teigiamas (na, nebent medaus mėnuo dar neįpusėjo). Gal būt taip yra todėl, kad evoliucijos kelyje išliko tie, kurie pirmiau ir stipriau reaguoja į neigiamus dirgiklius. O tai kas teigiama labai greitai priimame kaip savaime suprantamą, kaip orą kuriuo kvėpuojame. Na kaip reaguosime jei ragaujant kažką labai skanaus kažkas mums bakstelės adata į “minkštą vietą”? Ryškesnis reagavimas į neigiamus dirgiklius padėjo žmonėms išlikti kaip rūšiai, o sugebėjimas abstrakčiai suvokti teigiamus dalykus ir sąmoningai jais džiaugtis, greičiausiai iš vis būdingas tik žmogui, ir tai jį skiria nuo gyvūnų. Nes jis reikalauja sąmoningo suvokimo ir abstraktaus lyginimo su menama kita situacija, kur vieno ar kito teigiamo faktoriaus gali ir nebūti. (manau vieną gražią rudens dieną, prisėsti ir pasidžiaugti, jog žiemai pasiruošė pakankamai atsargų, burundukas ar voveraitė, gali tik pasakoje ar multifilme, bet ne tikroje gamtoje. O žmogus gali, nors ir ne kiekvienas)

Stipresnė ir aktyvesnė reakcija į neigiamus dirgiklius labai pasiteisina žemesnio lygio organizmų atveju (gyvūnai) kai į dirgiklius reaguojama iš kart ir nėra abstraktaus mąstymo apie praeitį, dabartį ir ateitį. T.y. kai nėra užsiciklinusio menamų (buvusių ar būsimų) neigiamų dirgiklių gromulavimo mintyse, nevedančio į konkrečius veiksmus čia ir dabar.

Bėda tame, jog reagavimo modelis, evoliucijos eigoje labai gerai pasiteisinęs refleksinio reagavimo lygmenyje, kaip atavizmas, išlieka abstraktaus aplinkos ir savęs vertinimo sistemoje ir daugeliui žmonių gerokai nuodija gyvenimą.

Kita vertus dėmesio koncentravimas ties neigiamais būties aspektais, kaip ir kiekvienas psichikos fenomenas, turi ne tik neigiamų, bet ir teigiamų pasekmių.
Nepasitenkinimas, neatsipalaidavimas, nepanirimas į esamos būties nirvaną yra pagrindinis progreso variklis tiek atskiro žmogaus, tiek tautos, tiek civilizacijos ar visos žmonijos mastu.

Bendruoju atveju valingą veiklą inicijuoja nesitenkinimas esama padėtimi. (netgi pats žmogaus gyvenimas paprastai prasideda nepasitenkinimo išreiškimu garsiai rėkiant).
Kitas žingsnis – tai jėgų, bei galimybių pakeisti netenkinančią padėtį įvertinimas (įskaitant realistišką vertinimą ar turimus resursus verta aukoti būtent tos problemos sprendimui).
Toliau seka strategijos rengimas ir sėkmingas (arba ne) jos įgyvendinimas.
(Tai ką prarandame ir gauname patyrę nesėkmę – tema verta atskiro teksto, todėl čia nesiplėsiu).
Sėkmės atveju, labai svarbus sekantis momentas: ar žmogus sugeba pasidžiaugti tuo kas pasiekta, įsiminti ir inkaruoti tą būseną?
Pasidžiaugus sėkme (kai mūsų savimonė naują būtį jau adaptuoja ir priima kaip savaime suprantamą), prasideda kitas nepasitenkinimo, strategijos kūrimo ir jos įgyvendinimo ciklas.

Šioje schemoje yra vietos ir nepasitenkinimui, ir džiaugsmui, ir pesimizmui ir optimizmui. Manau visi šie jausmai sveikam žmogui būdingi ir reikalingi. Jų negalima priešpastatyti vienas kitam, kaip negalime kelti klausimo kas svarbiau žmogui – atkaklus darbas ar miegas? Gyvenime reikia visko. Tačiau atrodo kartais kažko yra aiškiai per daug arba žmonės savo nepasitenkinimą nukreipia į dalykus kurių pakeisti visiškai neturi galimybių (arba jos nykstamai mažos). Na, galime be galo piktintis ir sielvartauti, kad lietuviškos žiemos daug šaltesnės ir ilgesnės nei ispaniškos ir mums brangiai kainuoja būsto šildymas, šilti rūbai, batai ir t.t. Arba, kad Lietuvoje algos mažesnės nei Airijoje, arba kad mūsų valdininkai ir politikai labiau savanaudžiai nei vokiečių ir t.t.

Kartais turime atvejį kai į bendrą krūvą suplakami nuo mūsų priklausantys bei nepriklausantys dalykai ir gyvenimo moto tampa šūkis „viskas blogai, o toliau bus dar blogiau ir nieko čia nepakeisi“ (išmoktas bejėgiškumas)
Abiem aukščiau paminėtais atvejais turime neproduktyvų, gyvenimą nuodijantį pesimizmą, kurio teigiamų pusių nesugebu įžiūrėti.

Konstruktyvus nepasitenkinimas tuo kaip yra dabar, gimdo idėjas kaip norėtume kad būtų, neleidžia „užmigti ant laurų“. Tai jis mobilizuoja mūsų jėgas tam, kad ryžtumės valingai ir tikslingai keisti save ir pasaulį.

Galiausiai ir istorijoje su namo renovacija, matydamas, kad labai geras šansas gali „praskristi pro šalį“ (iš dvidešimties namų kurie buvo įtraukti į šią programą Jonavoje, bent trys namai atsisakė renovacijos, nes pesimistų ten buvo daugiau nei realistų) atidėjau kitus užsiėmimus, vaikščiojau, agitavau kaimynus ir rinkau parašus.

Tačiau kuo man atrodo nepriimtinas pernelyg intensyvus konstruktyvus nepasitenkinimas? Iš tikro, nesitenkinantis esama padėtimi žmogus, per gyvenimą, gali labai daug pasiekti materialia prasme. Bet galiausiai turės numirti lygiai taip pat kaip ir tas, kuris pasiekė mažiau (o gal netgi bus infarkto nutrenktas „pačiame jėgų žydėjime“). Aišku, galima tikėtis, jog jis sudarys žymiai geresnes startines sąlygas savo vaikams (išsilavinimas, pradinis kapitalas, įdirbis ir t.t.), tačiau visi žinome, kad kartais poveikis būna priešingas - vaikučiai neturi motyvacijos augimui (nes pernelyg sudėtinga iš esmės pagerinti jau pasiektą padėtį) ir „prašvilpia tėvo dvarus“ tuo pačiu sugriaudami savo ir aplinkinių gyvenimus.
„Ir varge, ir džiaugsme. Ir laimėje, ir nelaimėje“ – tai žodžiai iš santuokos ceremonijos. Jie nusako būsimą jaunavedžių gyvenimą. Ką bendro jie turi su tema?
Rimta problema yra tame, jog „konstruktyviai nesitenkinantis esama padėtimi žmogus“ visą savo gyvenimą nugyvens „varge ir nelaimėje“, nes „džiaugsme ir laimėje“ gyvename tik tais retais (na, kai kas gal dažnesniais) gyvenimo momentais kai negalvojame kaip galėtų būti dar geriau, nelyginame savęs su kitais. O sugebame pasidžiaugti tuo ką jau pavyko nuveikti, tuo kas yra čia ir dabar.

Diametrialiai priešingas hipertrofuotam konstruktyviam nepasitenkinimui būtų „užmigimas ant laurų“ arba pernelyg užtrukęs džiaugsmas ir pasitenkinimas jau pasiektais rezultatais.
Tai, kad pasidžiaugus sėkme reikia pagalvoti ir apie sekančius tikslus, gerai atsispindi K. Kemzūros komentare:
Po pergalės prieš Serbijos krepšininkus 100:90 Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Kemzūra didžiavosi visais be išimties savo auklėtiniais. „Visi prisidėjo prie šios pergalės: ne tik pelnytais taškais, bet ir atkovotais kamuoliais, darbu gynyboje. Labai džiaugiamės, bet jokios euforijos nėra ir negali būti. Pasidžiaugsime iki vidurnakčio, o paskui pradėsime galvoti apie prancūzus“, – sakė lietuvių strategas.

Nors kartais labai norėtume laimės paukštę sugauti ir amžinai laikyti rankoje, bet tai nerealu. Nemanau jog galime cheminėmis, meditacinėmis ar filosofinėmis priemonėmis išlaikyti žmogų pastovioje džiaugsmo ir laimės nirvanoje. To ir nereikia. Svarbiausia sugebėti pasidžiaugti pasiekus savo tikslus bent „iki vidurnakčio“ .
Gal būt apie bandymą pasiekti pastovią ramybės ir pasitenkinimo būseną yra šis alegorinis pasakojimas (beje, Lietuvoje jie kažkodėl vadinami anekdotais)

Moteriškę, poliklinikoje per klaidą užregistravo ne pas vidaus ligų daktarą, bet pas psichiatrą:
- Kuo skundžiatės?
- Daktarėli, mane jau kelios savaitės kankina netikėtai užeinantys vidurių laisvumo priepuoliai ir aš taip pergyvenu, kad neatsitiktų kokia bėda, jog tiesiog bijau išeiti iš namų.
- Tai nedidelė problema, – atsakė psichiatras ir išrašė stipriai veikiančių raminančiųjų.
Po savaitės susitinka savo pacientę gatvėje. Moteriškė žingsniuoja aiškiai pridėjusi kelnes, aplink musės, kvapelis ne koks, tačiau jau iš kitos gatvės pusės šaukia:
- Ačiū daktare. Puikios tabletės. Dar niekad taip gerai ir ramiai nesijaučiau.

Dar keletas žodžių apie sveiką pesimizmą arba skepticizmą. Gyvenimas kiekvieną akimirką mums pateikia daugybę galimybių iš kurių reikia rinktis vieną, labiausiai svarbią, nes dažniausiai suteikdami prioritetą vienam projektui ar žmogui, mes turime atsisakyti kitų alternatyvų.
Nieko blogo jei sveikas skepticizmas padeda neįsivelti į abejotinos vertės projektus, nes priešingu atveju, atsiradus geresnei galimybei, kartais neturime laisvų resursų ir negalime ja pasinaudoti (arba įnikę į kitus darbus, jos net nepastebime). Manau apie kai kurių darbų atsisakymą yra geras rusiškas posakis „Igra nestoit sveč“ (žaidimas nevertas žvakių (rus.)).

Dar sykį sugrįžtant prie renovacijos istorijos: Kai kaimynai man, kaip renovacijos entuziastui, pradėjo prikaišioti netinkamą balkonų stiklų tamsinimą ir nedarinėjamus rūsio langelius bei reikalauti, kad aš tuos klausimus išspręsčiau, atsakiau, jog neprieštarauju varstomiems rūsio langams ir jei jie patys to pasieks – paspausiu ranką ir padėkosiu, bet man tos problemos tikrai nėra taip svarbios, kaip namo apšiltinimas, dėl kurio bėgiojau, todėl visai nesiruošiu dėl jų gaišti laiką.

Žmonės, stokojantys šio sveiko skepticizmo stengiasi „padaryti viską“ . Ta prasme, jog jie kilus bet kokiai minčiai stengiasi ją kuo greičiau įgyvendinti nė nesusimastydami nei ką, nei kodėl jie dirba. Gal būt apie juos sakoma: „Kokie darbštūs žmonės. Dirba nesudėdami rankų nuo tamsos iki tamsos ir taip prastai gyvena. Nėra teisybės ant svieto“.
Pernelyg aktyvus darbas ir energingas tikslo siekimas dažnai trukdo pastebėti kitas galimybes bei kitus būdus pasiekti tą patį ar netgi kitus, vertesnius, tikslus.

Šioje vietoje tiktų alegorinis pasakojimas, kaip viename moksliniame eksperimente, labai aktyvus pilietis ir beždžionė bandė pasiekti palubyje pakabintus bananus. Beždžionė kiek pašokinėjus pavargo ir prisėdo ant šalia gulinčios dėžės. Vidinis balsas jai pradėjo sakyti „Galvok, galvok“. Beždžionė apsidairė (platesnis pasaulio matymas), pamatė kampe gulintį pagalį, pasiėmė jį, užlipo ant dėžės ir nusimušė bananus. Kai privargusiam darbštuoliui vidinis balsas pasiūlė galvoti, šis atsakė „Ką čia galvoti, šokinėti gi reikia“, ir vėl puolė šokinėti (atkaklumas siekiant tikslo).

Priešinga šiam perdėtam aktyvumui, būtų hipertrofuotas skepticizmas, kai „nieko neverta daryti“.
Geriausias vaistas nuo tokio pernelyg didelio skepticizmo – bado dieta, bet jei tokį skeptiką maitina ir išlaiko sutuoktinis, tėvai ar valstybė, tokia „kūrybinė pauzė“ gali tęstis labai ilgai.

Realiame gyvenime žmonės vykdo daugybę persidengiančių projektų. Vieni iš jų labiau sėkmingi, kiti – mažiau. Dar mus liūdina, bei džiugina daugybė įvykių vykstančių be mūsų valios ir įsikišimo. Globalūs ciklai (šeimos kūrimo ir vaikų užauginimo, karjeros siekimo, namo statybos) savyje turi daugybę smulkesnių projektų. Todėl gyvenimą sudaro daugybė nepasitenkinimų, strategijų, darbo jas įgyvendinat ir sėkmės bei nesėkmių akimirkų.

Mes ir mus supantys žmonės nevienodi: vieni gal daugiau linkę į konstruktyvų nepasitenkinimą bet kuo pasiektu, kiti į miegojimą ant laurų. Vieni mums atrodo beviltiški niurzgaliai ir pesimistai, kiti prisisvaigę optimistai ir vargu ar kas gali pasakyti kur yra norma ir kokį požiūrį į gyvenimą būtina ugdytis. Gal būt yra teisingas pasakymas, kad „visokių yra, visokių ir reikia“. Manau labai gerai jei žmogus kartais sugeba disocijuotai pažvelgti į save ir savo aplinką ir suprasti kuo ir kodėl jis džiaugiasi ar yra nepatenkintas. Ir jei jis save bei savo jausmus suvokia adekvačiai ir jie jam yra priimtini – tai viskas puiku.
Na ir svarbiausia, kad pačiame globaliausiame, viso savo gyvenimo, projekte, mes būtume optimistai ir jis mums atrodytų „vertas žvakių“.

Jei žmogus jaučiasi, kad jis gyvena gerai – TAI JIS IŠ TIKRO GERAI GYVENA! Ir tai iš esmės nelabai priklauso nuo to kiek jis turi pinigų, nekilnojamo turto, kokia jo šeima ir kokioje šalyje jis gyvena (na, jei jo pagrindiniai baziniai saugumo, maisto, būsto ir bendravimo poreikiai patenkinti). Ir jei žmogus galvoja, kad jis gyvena blogai – JIS – deja – IŠ TIKRO GYVENA BLOGAI. Nepriklausomai nuo to, kiek jis turi pinigų, kur gyvena ir kokią padėtį užima visuomenėje.

Vladas

2011 m. rugsėjis 21 d.

Komentarai

Tomas

Pagarba straipsnio autoriui, įžvalgios ir vertingos mintys, yra ką apmąstyti ir ko pasimokyti, ačiū.

Gal sutapimai, gal ne

Vakarėjančioje mūsų visuomenėje kančios kultą po truputį keičia laimės kultas. Senoji karta dar mėgsta pasipuikuoti kentėjimais ("Kaip mes kentėjom, kaip kentėjom!"), o jaunesnieji kartu su plastikine amerikoniška šypsena jau perima ir pareigą būti laimingais. Bet nemanau, kad neigiamas arba teigiamas pasaulio modelis yra tik ideologijos štampas. Yra kažkas tokio labai individualaus.

Turėjau puikią galimybę visą gyvenimą stebėti du vienodo likimo ir amžiaus, bet du labai skirtingus žmones. Tėvas jau kada mirė vėžiu, mamai netrukus sueis 98 metai, o ji vis dar žvalaus proto. Kaip jūs manote, kuris iš jų gyveno ramiai, o kuris supanikuodavo nuo kiekvienos smulkmenos? Kuriam iš jų atrodė, kad "Viskas turėtų būti gerai", o kuriam - kad "Gali būti ir dar blogiau"? Su kuriuo aš nebijodavau kartu ką nors daryti, nes vis tiek viskas bus gerai ("Kaip padarysi, taip bus gerai"), o su kuriuo vengdavau kartu meistrauti ir patį menkiausią nieką?

Manau, intuityviai jaučiat atsakymą.

Nežinau, ar yra koks ryšys tarp negatyvaus požiūrio ir vėžio, bet iš medikų esu girdėjęs, kad negatyviai nusiteikę žmonės yra stresui mažiau atsparūs, jų imuninė sistema esanti ne tokia patikima. Jeigu jiems visas turi baigtis blogai, tai gal kitaip ir negali baigtis? :)

Šią vasarą važinėjausi po gražiausias kaimų sodybas, kalbėjausi su jų šeimininkais ir aptikau dvi močiutes po 85 metus. Jos savo sodybas buvo susitvarkiusios taip, kad tinka už pavyzdį daug jaunesniems šeimininkams. Pastebėjau joms abiems vieną bendrą bruožą: jų žvilgsniai tiesūs, tvirti, abi gerai laužytos gyvenimo, bet vis tiek yra įsitikinusios, kad gyvenimas joms labai pasisekė. Abiejų vyrai buvo stipriai išgerią, bet joms sekėsi ir su derliais, ir su gyvuliais, o vaikai užaugo nepaprastai geri. Įsišnekusios prisipažino, kad dabar yra labai dėkingos Dievui už pasisekusį gyvenimą. Mano mama švelnesnės natūros už jas, bet požiūris į gyvenimą ir aplinkinius - lygiai toks pat. Sutapimas?

Bet labiausiai mane nustebino jų teigiamas požiūris ne tik į gyvenimą, bet ir į mirtį. Mano mana seniai sako, kad jau būtų galima ir išeiti sau patyliukais, nes "nebėra daugiau ką padaryti", ir aš maniau, kad tai - asmeninė jos filosofija. Labai nustebau tą patį išgirdęs ir iš tų dviejų žvaliųjų močiučių. Kad nebūtų labai nuobodu (bendraamžiai draugai ir giminaičiai išmirę), jos darbuojasi po savo sodybas, bet būtų nieko prieš užmigti kokį vakarą ir nebepabusti. Tik gaila joms vaikų ir anūkų - tie labai prisirišę, pergyvens...

Ko gero, jų gyvenimas būtent taip ir pasibaigs - ramiu užmigimu. Labai artimai pažinojau du ilgaamžius, kurie sulaukė 96 metų, vieną dieną paprasčiausiai užmigo ir nepabudo. Jų mirtis buvo tokia pat paprasta, kaip ir gyvenimas. Ak taip, su jais man irgi viskas atrodė labai lengva ir paprasta!..

apie gyvenimą ir mirtį

Viltės puslapyje (ruvi.lt) radau įdomų pasakojimą apie mirties baimę ir domėjimąsi pomirtiniu gyvenimu:

"Svarbus klausimas (E. de Mello)
Tą dieną, lyg tyčia, visi lankytojai klausė tik vieno: kas bus po mirties. Mokytojas tik šypsojosi ir nieko į tai neatsakė. Vėliau mokiniai paklausė – kodėl jis neatsakė.
- Ar jūs pastebėjote, kad anapusiniu gyvenimu domisi būtent tie, kurie nežino – ką daryti su šituo gyvenimu? Jiems reikalingas dar vienas gyvenimas, kuris tęstųsi amžinai, – atsakė Mokytojas.
- Ir vis dėlto: yra gyvenimas po mirties ar ne? – nekantravo vienas iš mokinių.
- Ar yra gyvenimas iki mirties – štai kur klausimas, – mįslingai atsakė Mokytojas."

Iš tikro, žmonės nežinantys ką daryti su savo dabartiniu gyvenimu, labiausiai pergyvena dėl kiekvieno senėjimo požymio, bijo mirties ir domisi pomirtiniu gyvenimu. Gal todėl, jog jaučia kad vis dar nepradėjo gyventi ar gyvena ne taip kaip norėtų ir turėtų.

O tavo minimos senolės nugyveno teisingą gyvenimą, todėl ir nebijo mirties. Joms nereikia klausti kokia gyvenimo prasmė? ar yra gyvenimas po mirties? ir t.t.

Puikios mintys apie

požiūrį į gyvenima, į mirtį. Ir tikrai, kam rūpintis, kas bus man numirus, kai dabar aš kupinas užsiėmimų ir džiaugsmo šia diena(šiuo gyvenimu),turiu ką veikti ir man labai įdomu. Juk rūpintis pomirtiniu gyvenimu yra ko gero tas pats, kaip rūpintis rytdiena, o tai yra- negyventi pilnaverčiai dabar.
Ačiū, Petrai ir Vladai.
deimantukas

visuomet gerai

sitokia savimotyvacija , kuri ir nuteikia geriui. O ne stresuojantis zmogus visuomet ir geriau jauciasi ir daugiau pasiekia ir ilgiau gyvena .Jau kuris laikas nebeziuriu LT ziniu- gyvas stresas- vieni vagys , krize,Ignalinos uzdarymas, nedarbas,tuoj emigruos paskutinis ir dar sviesos neisjungs ...
Kas del kaimyno nebotaniko - tai matyt kaimynas mano jog renovacija sumazins energetiku- silumos tiekeju pajamas ir jie pakels tarifus , kas musu svogerliande yra kasdieniska . Juk valstybe neprisima dalyvavimo renovavime nors ir krizei ir nedarbui siautejant...neitraukia i ta banku ir paciu energetiku dalyvavimo ir finansavimo , kaip daroma pasaulyje . Valstybe gina gazpromo interesa bet kokia kaina .

du viename

Toks jausmas, lyg dvi komentaro dalys būtų rašytos dviejų skirtingų žmonių.

Pirmasis ieško savimotyvacijos kuri nuteikia gėriui, todėl "ir geriau jaučiasi ir daugiau pasiekia ir ilgiau gyvena". Juolab, kad nežiūri totalų negatyvą stumiančių TV laidų.

Deja, antrasis atrodo surinkęs visą tą negatyvą, todėl gyvena "musu švogerliande", žino, kad "Valstybe gina gazpromo interesa bet kokia kaina", "neprisima dalyvavimo renovavime" ir kad apsišiltinus namą tiekėjai neišvengiamai pakels tarifus.

Nors atrodo aiškiai rašiau, kad valstybė (savivaldybės administracija) viską suorganizavo, pramušė finansavimą, ir gyventojams tereikia primokėti tik 15 procentų, (iš esmės tie pinigai susitaupys per 2-3 šildymo sezonus) bet jei antrasis komentatorius nusiteikęs taip pat kai ir nebotanikas, tai "valstybe neprisima dalyvavimo renovavime". Ir nematau prasmės dėl to ginčytis:)

Aš puikiai suprantu, kad mažėjant sunaudojamos šilumos kiekiui kažkiek išauga jos savikaina, nes joje be kuro dar yra ir pastovi dedamoji, bet gal tiems namams kurie atsisakė renovacijos bus taikoma mažesnė šilumos kaina? Tada gal reikia stengtis naudoti daugiau šilumos: atidaryti langus, laužyti laiptinių duris ir daužyti kaimynų, bei laiptinių langus (ypač tuos kur su stiklo paketais). Bet čia jau būtų konstruktyvus nepasitenkinimas, vedantis į kažkokius veiksmus.
Gal iš tikro geriausia dejuoti, jog šiame "švogerliande" viskas blogai ir ateityje bus dar blogiau ir daryti čia nieko neverta nes "tada pakels kainas".

netikiu valstybe....ir niekada netikejau

.. ir tik viena karta buvo malonus siurprizas- kuomet uz savo kooperatini buta baigiau moketi gavnoriaus investiciniais cekiais , bet tai buvo labai senai.Juk turedami pigia, kapeikine, atomine elektra istisus 20+ metu galejome ja sildyti visos Lietuvos namus , vietoje nepakeliamu duokliu uz dujas ,siluma, karsta vandeni ... dabar vel svogeriai kisa pagalius i ratus stabdydami vietinio , atsinaujinancio kuro naudojimui...vietoje remimo financiskai siu projektu , biudzeto pinigai isbarstomi kompensacijoms uz sildyma tiems pat energetikams silumininkams , kuriu islaidu didziaja dali suryja gazpromas uz dujas.

Netikėk niekuo

Šitame švogerliande netikėk niekuo. Valstybė - tai tik ledkalnio viršūnė. O kur dar nuperkami teismai, korumpuoti medikai, išnaudotojai verslininkai-oligarchai, prekybos tinklai ir jų sukčiaujančios pardavėjos, reketuojantys policininkai ir barmenai prispjaudantys klientams į salotas. Ypač tokiems kaip tu. Kitokių siurprizų tokioj šaly geriau ir nesitikėk.

apsaugoti save nuo neigiamu emociju

svarbu . Save ir savo artimus. Surasti dziaugsma sia akimirka , cia ir dabar ,svarbu.Ir nesvarbu kur esi... O tiket valstybe , kuri pavoge Mazeikiu nafta ....gali tik svogeriai

Netikėjimas - paskutinis šiaudas?

Netikėjimas- tai tikėjimas su priešingu ženklu, o absoliutus netikėjimas tai elementarus fanatizmas (arba fatalizmas). Atsiprašau, kad buvau kiek piktokas, nes per tokį kaimynų netikėjimą, valstybės dovanojamas namo apšiltinimas vos nepraskrido pro šalį( o kai kam ir praskrido).

Atrodo ši diskusija padeda man suprasti iš kur gimsta tas totalus nepasitikėjimas niekuo, tas išmoktas bejėgiškumas.

Žmonės stengiasi apsaugoti save nuo neigiamų emocijų. Tiksliau nuo dar vieno nusivylimo, sukeliančio stiprias neigiamas emocijas.

JEI NETIKĖSI - TAI IR NENUSIVILSI. Jei nepasitikėsi nei viena aviakompanija ir neskrisi lėktuvu - niekad nepakliūsi į aviakatastrofą. Žmogus keletą kartų skaudžiai nusivylęs meilėje nusprendžia daugiau nemylėti nieko. Ir nemyli. Ir iš tikro apsaugo save nuo dar vieno skaudaus nusivylimo, nuo neigiamų emocijų, bet kartu atsisako dalies pilnaverčio gyvenimo.

Dar vienas svarbus momentas - absoliutus netikėjimas kažkuo (vyriausybe, vyrais, moterimis, čigonais) leidžia mums taupyti emocinę energiją ir intelekto resursus. Toje srityje dedame riebų juodą kryžių ir į tuos klausimus daugiau nesigiliname.
Nes kiekvieną sykį, kai neturime kategoriško išankstinio nusistatymo, turime iš naujo apsvarstyti visas aplinkybes, pasverti visus pliusus ir minusus. Tai reikalauja resursų. Ir jei klausimas svarbus, bei neaiškus, sprendimas atima daug sveikatos. (Na aš tikrai nesiimčiau skaičiuoti ar verta pradėti daugiabučio renovaciją už savus pinigus, juolab agituoti kaimynus)

Gal būt išmokto bejėgiškumo, arba apatijos būsena yra užprogramuota evoliuciškai. Todėl eksperimentuose, gyvūnai, išbandę visus būdus išvengti nemalonių elektros smūgių ir neradę jokio dėsningumo bei išeities, pereina į apatijos būseną ir egzistuoja minimaliai naudodami resursus.

Žinojimas prieš tikėjimą

Vladai, nedaryk klaidos. Netikėjimas - ne būtinai tikėjimas su minuso ženklu.

Nenoriu veltis į jūsų ginčus tikėti ar netikėti korumpuota valstybe, man svarbu tik pats problemos formulavimas. Klaidingą tikėjimą gali sunaikinti žinojimas. Tarkim, aš turiu per daug istorijos žinių apie Romos imperijoje vykdytas egzekucijas, kad patikėčiau, jog Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus, per daug žinau apie savo kaimyną, kad patikėčiau, jog jis yra baigęs karo akademiją ir pan. Tačiau tai nereiškia, kad aš apskritai niekuo netikiu. Tarkim, aš tikiu, kad kitą mėnesį gausiu algą, nes visus ankstesnius mėnesius gaudavau.

Netikėjimą galima laikyti tikėjimu su minuso ženklu tik tada, kai jis prieštarauja pažinimui. Tarkim, vėžiu sergantis žmogus atsisako tikėti medikų nustatyta diagnoze, katalikų davatka netiki įrodymais, kad kunigas apvogė bažnyčią ar išprievartavo kūdikį. Tokiais atvejais netikėjimas iš tiesų yra tas pats aklas tikėjimas.

mes kalbam apie tą patį

Mes kalbam apie tą patį. Aš nesiūlau visur ir visada tikėti korumpuota valstybe, lygiai kaip nesiūlau atverti širdį bet kuriam pirmam sutiktam, ar pasitikėti bet kuria aviakompanija. Bet čia kalba eina apie akliną netikėjimą, kaip tavo situacijoje su katalikų davatka.

Jei korumpuota valdžia siūlosi praktiškai dovanai apšiltinti daugiabutį, aš tuo nelinkęs tikėti aklai ir 100 proc., tačiau manau, jog "žaidimas vertas žvakių". Todėl mane užknisa žmonių aklas, davatkiškas netikėjimas. Kuriam paremti argumentų jie dar bando surasti renovacijai sėkmingai įvykus, kaip ir tos davatkos kad niekaip negali patikėti kunigo kalte netgi išnagrinėjus bylą, paskelbus įrodymus ir kunigui pačiam prisipažinus.
Šiuo atveju aš ne tikiu, bet žinau kad namą apšiltino, gyvenom šiltai ir mokėjom du kart mažiau nei kiti, o kainavo pigiau nei pasikeisti langus.

Gal tu Petrai gali geriau paaiškinti iš kur atsiranda toks totalus netikėjimas. Tiek davatkų, tiek mano kaimyno nebotaniko, tiek ir anoniminio komentatoriaus. Stebiuosi dar kaip jis patikėjo tuo gavnorium ir neišmetė tų korumpuotos valdžios duotų investicinių čekių į šiukšlyną, o mokėjo jais už kooperatinį butą.

Straipsnis geras, man

Straipsnis geras, man patiko.
Skaiciai taip pat.
44 kv. m. butui (be balkono, su anksčiau jau pakeistais langais) už renovaciją mokėta 1161 Lt.
Deja preliminarus skaiciavimais pagal pateikta spaudoje ~44kv. m. renovacija kainuoja ~20 tuks litu (Vilnius, Kaunas, Klaipeda)
Rodos kitoje salyje gyventume, kad toks skirtumas. Gal renovacijos specialistai kaina deda priklausomai nuo miesto. Didmiesciui ir kaina didele, mazam miestelui maza kainele. Uz 1000 litu renovacija imciau kaip uoga uz 20 tuks ne.

Renovacija

Broniau, taigi rašiau, kad tai tik 15 proc. visos kainos. Likusieji 85 proc dengiami ES fondų. Tad pilna kaina tokiam butui būtų 7740 Lt. Taipogi rašiau, kad sąmatinė darbų vertė prieš konkursą buvo dvigubai didesnė (konkurse dalyvavo 17 statybos įmonių ir laimėjo pasiūlę mažiausią kainą) tada jau butui gauname 15480 Lt. Taip pat rašiau, kad renovacija apėmė tik pačius pagrindinius šilumą taupančius sprendimus (Sienos, stogas, pamatai ir visi langai, bei laiptinių durys). Jei renovuojant dar norima pakeisti elektros instaliaciją, kokius vamzdynus, radiatorius, šiluminį mazgą ar įrengti individualią šilumos apskaitą, tai 20 000 Lt vienam butui gali ir neužtekti. Tokiu atveju ir aš pats nebėgiočiau ir kaimynų neagituočiau. Tiesa jei dauguma norėtų - nestabdyčiau taipogi.
Beje už to dviejų kambarių buto šildymą 2013 m. gruodžio mėnesį mokėjome 70 Lt. Tad leisčiau sau suabejoti ar tikrai renovuojant būtina keisti vamzdynus ir įsivedinėti individualią apskaitą. Nebent tam bute negyveni ir prisuki šildymą iki minimumo. Taip šaldai kaimynus, bet pats sutaupai. :(