Kaip nugalėti save?

Kategorijos: 

Atėjo du susirūpinę žmonės ir paklausė Aliaus Sakinio:

- Kaip tau pavyko save nugalėti?

- O, tai buvo didelis karas! - atsakė Alius Sakinis. - Jūs klausiat, kaip nugalėti save ir pačiam sau nesulaužyti kaulų?

Po to jis pakėlė akis į dangų ir ėmė kalbėti:

- Dievas mato, žinojau: negalima sau nuolaidžiauti. Aš ir anksčiau būdavau griežtas pats sau, o tą sykį kilo nuožmus konfliktas. Kaip visada, rytą pradėjau pats nuo savęs. Kiekvieną dieną po kelias valandas dirbdavau su savimi, pats sau iškeldamas vis didesnes užduotis, o jeigu nepavykdavo jų įvykdyti, bausdavau save už apsileidimą. Niekada sau nepataikaudavau, niekada netenkinau savo įgūdžių, bet jų vis atsirasdavo. Aš pasakydavau: NE!, ir viskas tuo pasibaigdavo. Daugelį metų taip dirbau su savimi, pastatydamas save į vietą, bet šį sykį atsitiko kažkas netikėto. Nė iš šio, nė iš to trūko kantrybė. Pats sau pasakiau: kurių velnių? Kiek aš galiu pats save uiti, apgaudinėti save, atiminėti pats iš savęs džiaugsmus?

Kad jūs žinotumėt, kokia kilo kova! Vienu metu pagailo savęs ir jau norėjau taikytis su savimi, bet ryžausi nepasiduoti. Įsivaizduojat, kokia būtų gėda pačiam sau pralaimėti? Nugalėti save, palaužti save - štai kas tikroji pergalė! Sukaupiau valią atakai ir supratau, kad tai bus paskutinė, lemiama pergalė. Puoliau save iš visų jėgų, kibau į save dantimis, bet staiga pajutau, kad kautis nebėra su kuo. Tą paskutinį sykį pats sau pasidaviau.

Kitą rytą žiūriu - nebėra dirbti su kuo. Nerandu pats savęs. Kur aš galėčiau būti?

Dar kurį laiką ieškojau savęs. Paieškojau čia, paieškojau čia,  po to numojau ranka. Kam tie tušti ieškojimai?

Dabar gyvenu ramiai, be jokių karų.  Kai praradau save, man nereikia sukti galvos, ar aš geras, ar blogas, storas ar plonas, pasikėlęs ar nusižeminęs. Tie dalykai man neberūpi.

- Tai ką tu darai? - klausia kiti.

Na, gyvenu... Ar to neužtenka?

Komentarai

Super

Super. Trumpai, aiškiai ir poetiškai. Ir svarbiausia - tai labai, labai rimta tiesa.:))
Vladas

:-)

deimantukas

Atsibudimas

:) Šaunu Petrai. Malonu matyti šviesų žmogų. Kai nerandi savęs, atsibundi. Taip, tavęs nėra, manęs nėra ir visgi Gyvenimas vyksta, Reiškiniai atsiranda ir išnyksta - kokia dieviškai skani košė! :)

Atsikratyti įvaizdžio, vadinasi, BŪTI

Taip, labai svarbu išsivaduoti iš savo įvaizdžio, kurį mums pakiša kultūrinė aplinka, įskaitant religiją. Kaip tik religija labiausiai kovoja prieš žmogaus prigimtį, versdama save žeminti, menkinti, uiti, kovoti su savimi, mokydama pačiam save palaužti. Nuo religijos pakvaišęs žmogus nuolatos jaučiasi kaltas velniai žino kažkam, suka galvą, ar jis "nepasikėlęs į puikiybę", "neprisirišęs prie ko nors", ar jis "pakankamai geras" ir "nusižeminęs". O mada šiuolaikinį žmogų dar verčia būti nei per plonu, nei per storu, "pozityviai mąstančiu", "pažangiu" ir t.t.

Ir tik tada, kai supranti neurozės šaltinį, gali pradėti gydytis. O kada būsi pasveikęs? Tada, kai būsi toks, koks esi ir nebesuksi galvos, ar tu storas, ar plonas, pasikėlęs ar nusižeminęs. Tada neišnyksi - išnyks tik susikurtas įvaizdis ir religijos sukeltas konflikatas su prigimtimis. Tada paprasčiausiai gyvensi, t.y. iš tiesų BŪSI.

Aha

Taip, bet nesusisiaurink iki religijos. Religija tik vienas iš programavimo šaltinių. O šaltinių aibė: tėvai, draugai, tėvynė, žmona, vaikai, kaimynai, TV, internetas... ;) O dar nereikia pamiršti ir prigimties, arba anot induso - praeitų gyvenimų...
Čia mano blogas šita tematika: (Reklama išbraukta - P.D.)

Garsius Tyla

Prigimties priešas

Aš nesusiaurinu, juk rašau: "kultūrinė aplinka, įskaitant religiją". O religiją labiau išskiriu todėl, kad ji labiausiai puola prigimtį, yra pats didžiausias mūsų prigimties, t.y. mūsų priešas. Ji - pagrindinis neurozės šaltinis. Nesvarbu, kad žmogus laiko save nereligingu - religinis priešiškumas žmogui ir jo prigimčiai įsišaknijęs į mūsų kultūrą taip giliai, kad pasireiškia netikėčiausiomis formomis. Tarkime, ateistas ima kildinti konkurenciją iš "prigimties", ir pats nesupranta, kad kalba reliniais kliedalais.

Gindama neteisingą socialinę santvarką ir saugodama ją nuo kritikos (visų religijų pagrindinė funkcija), religija stengiasi kritiką nukreipti klaidingu keliu, kur nors kitur, dažniausiai - į žmogaus prigimtį. Dėl neteisybes pasirodo esanti kalta ne socialinė sistema, kurią gina religija, bet... žmogaus prigimtis. Kuo neteisingesnė, žiauresnė socialinė tvarka, kaip, tarkime, Indijoje, tuo nežmoniškesnė religija. Netgi socialiniai sluoksniai (kastos) pateikiami už "dėsnį". Štai kodėl neatsikratęs religijos žmogus niekaip nesusitaikys su savimi irs nepatirs gamtoje (prigimtyje) vyraujančios harmonijos.

Tu dar kariauji

Religija, kaip ir kitomis programomis neatsikratysi jėga. Kas ten toks kratysis jomis? Dar viena programa. Tokia kariaujanti programa. Kokia ten ramybė tada? Nebuvo ramybės su vienomis programomis, nebus ir su kitomis. Viena išeitis - leisti viskam būti, bet nesitapatinti. Iškyla į "ekraną" kokia tai religinė programa, atkreipi dėmesį, nusišypsai į ūsą ir toliau ramus. Tik taip programos dingsta. Tik nesurukeikšminimas padeda. Kariauti su jomis ne išeitis. Don Kichotą prisimeni?

Aš ne kariauju, aš tik nesinuodiju

Nekvailiok, beveidi žmogeliukai„ ir nepamokslauk. Ir neklijuok man savo projekcijų. Aš nekariauju nei su alkoholiu, nei su nikotinu, nei su religija. Aš paprasčiausiai nevartoju tų nuodų ir kitiems padedu atsikratyti. Aš pasakau - nuodas. Alkoholis - nuodas, religija - nuodas, nikotinas - nuodas. Bet aš neinu į smukles ir nesakau alkoholio vergams: "Meskite nuodą". Neinu į stabmeldyklas ir nesakau pamokslų vergams:"Meskite tą beprotybę". Aš net nelandžioju į davatkų tinklalapius ir neperšu savo nuomonės. Aš paprasčiausiai gyvenu, turiu savo nuomonę ir nesileidžiu puldinėjamas alkoholikų, narkomanų ir religinių fanatikų.

Na o tu, jei nori, nuodykis kiek tinkamas, plempk visą tą mėšlą - juk netrukdau. Tik būtų gerai, kad darytumei tai vienas ir neieškotumei, kaip prie sveikųjų prisikabinti.

Beje, šioje svetainėje troliai yra trinami, po įspėjimo blokuojami. Fanatikai turi susikurti savo aplinką ir ten gyventi netrukdomi.

Kai anot tavęs,neprisistatėli,

kariavau- pirmom negėrimo dienom iš draugų rankų plėšiau bokalus su alum ir pyliau į kriauklę,kai visiems sutiktiems knisau protą apie alkoholio žalą,kurią patyriau ir kurią jie gali patirti, gavau snukin ir buvau išmestas į purvą už durų. Va tai ir buvo priešinga programa tai. Dabar to nedarau. Kad tą suprast turėjo praeiti nemažai laiko ir nemažai kartų reikėjo veidą į srutas pamerkti. dabar negeriu , nerūkau, nevaikštau į sektas, esu ramus, daug kas man dzin- net ir artimi žmonės, kurie rūko, geria. Tai jų programa. Ir jų reikalas. Nėra prasmės juos auklėt. Na kam man gaut snukin? Turiu savo gyvenimą- nuostabų, kokio neturėjau 35 metus.
deimantukas