- Kokia jūsų gyvenimo prasmė? - paklausė svečias kaip tik tuo metu, kai Alius Sakinis kišo į ugnį pagalius. Tokie ne laiku ir ne vietoj užduoti klausimai išmušdavo pašnekovą iš vėžių, ir tas galiausiai suskildavo. Iš visos redakcijos jis vienas žinojo tą metodą, užtat visada išeidavo pačios ryškiausios psichologinės apybraižos apie įvairiausius žmones. Buvo kalbinęs ir dailininkų, ir muzikantų, ir mokslininkų, ir prakutusių verslininkų, ir visada gimdavo įdomios, dramatizmo pilnos istorijos.

Alius sukišo į ugnį pagalius ir uždarė dureles.

- Sakau, parsinešiu dar, - atsakė netikėtai. - Naktį gali atšalti, reikia pakurti daugiau.

Pasiėmęs vielinį krepšą, jis išėjo į malkinę, o svečias nutipeno iš paskos. Jis visą dieną sekiojo kaip uodega. Alius kaip tik darė malkų skaldymo mašiną ir turėjo nustatyti, kokio diametro cilindras geriausiai tiktų hidrauliniam presui. Paprašė svečio, mokyto žmogaus, kad tas apskaičiuotų greičiau, bet paaiškėjo, kad šis nei moka skaičiuoti, nei žino, kas tai per skaičius pi. Apie hidraulinius svertus jis išmanė tiek pat, kaip veršis apie kombainą, o plotas ir plotis jam buvo beveik tas pats. Žodžiu, idiotas iš pagalbinės mokyklos.

Alius pradarė malkinę, ir durys nušoko nuo išklibusio vyriaus. Nieko, jis pastatys, atrėmęs į staktą. O paskui, kai baigs skaldymo mašiną, vyrių pakeis nauju. Tuo pačiu gal pataisys ir stogą...

- Klausimas jums per sunkus? - prikibo svečias.

- Koks klausimas?

- Na, apie prasmę, - neatstojo žurnalistas. Jis visą dieną praleido su šituo žmogumi ir jau buvo pradėjęs matyti labai primityvią gyvenseną. Šitas kaimo tamsuolis buvo iškalęs keletą formulių ir darė keistas sudėtingas mašinas, bet gyveno taip pat primityviai, kaip ir kiti atsilikę kaimiečiai. Jis uždarbiavo, kirsdamas mišką, kapodamas malkas, tverdamas tvoras, kasdamas šulinius, tiesdamas kanalizaciją ir dirbdamas kitus juodžiausius darbus. Kad būtų lengviau, jis darė visokius prietaisus ir sudėtingas mašinas, į kurias sukišdavo uždarbį. Iš visų jo mašinų juokingiausios buvo sūpynės su vandens siurbliu. Kai jiedu gerai įsisupo, šeimininkas įjungė kažkokią sankabą, suptis pasidarė sunkiau, bet pradėjo dirbti siurblys, kuris pompavo iš šulinio vandenį ir kėlė ant aukšto. Siurblį galėtų varyti elektra, bet šitaip pigiau ir įdomiau. Sodyboje buvo daugiau keistų mechanizmų, vėjo ir saulės varomų prietaisų, bet iš tiesų tas savamokslis nieko nebuvo pasiekęs, vadinti jį išradėju būtų naivu ir juokinga, o pažiūrėjęs giliau galėjai matyti, kad nieko didesnio jis netgi nesiekė. Jo nereikšmingas gyvenimas neturėjo aiškesnės krypties ir greičiausiai ėjo ratu apie kiemą ir kaimą.

Iš kur tokių žmonių atsiranda? Kam jie gyvena?

- Paimkime daugiau ąžuolinių, - atsakė Alius, dėdamas malkas į krepšį. - Ąžuolas užima vietos tiek pat, o masė kur kas didesnė. Šiaudų daug, o masės nėra. Šiaudais neiškūrensi...

Alius paėmė vieną pliauską ir susimąstė. Jeigu pavyktų jos tūrį sumažinti iki kubinio milimetro, susikauptų tiek šilumos, kad tikriausiai įvyktų sprogimas. Tačiau kaip tai padaryti?

Jiedu parėjo į trobą tylėdami.

- Kam visa tai? - paklausė svečias, kai Alius krovė malkas į kampą.

- Ar malkos?

- Na, malkos irgi...

- Tu nežinai, kam yra malkos? - nusistebėjo Alius. Vienu metu atrodė, kad svečias ne tik bukaprotis, bet ir mažumėlę pamišęs. Koks velnias jį atsiuntė?

- Žinau, kam yra malkos, - žurnalistas pradėjo nervintis. Paprastai jis bendraudavo su eruditais, išmintingais žmonėmis, kurie iš pusės žodžio suprasdavo viską. O kaip prakalbinti šitą? Ir koks velnias pastūmėjo asmenybių ieškopti tenai, kur jų net negali būti?

- Kokia viso šito prasmė? - paklausė jis tiesiai. - Na, malkos, troba, ugnis, maistas, tauletas, darbas - kam visa tai? Kokia šito prasmė?

Alius pasiėmė kirį ir pradėjo skaldyti šakalius. Staiga jis pajuto, kad reikia padėti žmogui. Ką čia sugalvojus?

- Dėl malkų sakei žinąs... - numykė jis, kažką intensyviai galvodamas. - Troba - pats supranti, lauke negyvensiu. Ugnis - kad nesušalčiau, maistas - kad nebūčiau išalkęs ir piktas... Kas dar? Tualetas? Na taip, galima šikti už krūmo, bet nemanau, kad tai patogu.

Svečias nusipurtė ir pajuto, kad nori verkti. Jis visą dieną prasistumdė su tuo mužiku ir ką sužinojo? Kaip dirbti malkų skaldymo mašiną, kaip veikia sūpynės, kaip apskaičiuoti šulinio tūrį, kas atsitiktų, jeigu energiją pavyktų sukaupti į beprotiškai mažą tūrį?.. Juk visa tai - baisus primityvas ir nieko, kas liudytų apie asmenybę. Šitas žmogus ne tik neturėjo siekių, kurie išskirtų jį iš pilkos žmogeliukų masės, jis net nežinojo, kas tai per daiktas prasmė ir iš ko padarytas gyvenimo tikslas. Jis paprasčiausiai skaldė malkas, darė mašiną ir nemąstė nieko daugiau, jam apskritai nerūpėjo gyvenimas. Ir jokio konflikto, jokios konfrontacijos, kuri apybražos veiksmą varytų į priekį! Labiausiai šitas kvailys gyrėsi stoglangiais, kuriuos pasidarė pats ir pro kuriuos atsigulęs mato žvaigždes. Bet ir milijonai žvaigždžių, neaprėpiami toliai šito žmogelio galvoj nepažadino nieko didesnio.

- Kada šitaip guliu ir žiūriu į žvaigždes, man jieko daugiau nereikia, - prisipažino patenkitas.

Ką apie tokį rašysi?

Buvo baisiausia, kaip jis mokė žurnalistą valgyti. Padėjo garuojantį puodą su kiaulių kojelėmis, dubenį kepintų bulvių ir nieko daugiau - nei peilio, anei šakutės. Girdi, valgyti kojas reikia be nieko, imti rankomis, o kaulus spjaudyti tiesiai ant stalo - paskui jis nurinks ir atiduos šunims. Ir ne šiaip sau mandagiai kramtyti, bet būtinai čepsėti, kad būtų skaniau, inkšti ir murkti,  tarytumei būtume šunys arba katinai. Iš pradžių buvo nei šis, nei tas, bet paskui ir svečiui pradėjo patikti. Juk niekas nemato, tik šitas kvailys, kuris išsitepliojo kaip paršas. Jie pradėjo juoktis vienas iš kito, bet žurnalistas staiga išsigando: velnias griebtų, pagyvenęs su tuo mužiku dar dieną ar dvi, jis ir pats pavirstų į gyvulį!

- Kas tave atsiuntė? - netikėtai paklausė Alius Sakinis. - Ar tik ne seniūnas, tas šmikis?

- Na... Jis nieko blogo nesakė, - ėmė teisinti žurnalistas. - Man reikėjo atsilikusio kaimo ryškesnio žmogaus, asmenybės, kurios nepalaužia sunkumai ir neviltis, kuri siekia kažko netgi tada, kai siekti beviltiška...

- Sakai, nepalaužia? - supyko Alius. - Šmikis seniūnas, jis viską žinojo! Kaip jis išdrįso?

- Ką išdrįso?

Kurį laiką Alius sėdėjo tylėdamas.

- Supranti, aš visai ne kaimo žmogus, - pradėjo nenoromis. - Aš toks pat kaip ir tu miestėtis. Inžinierius, turiu diplomą... Turėjau butą mieste, pradėjau karjerą. Bet trūko kažko, kažko nebuvo mano gyvenime. Na, tokio didesnio...

Žurnalistas nejučiomis iš kišenės išsitraukė bloknotą, o kitą ranką įkišo į kairę kišenę ir patyliukais paspaudė diktofono mygtuką.

Alius dėstė savo istoriją:

- Sykį kažko užėjau į vieną labdaros įstaigą bulvaro gale, ir ji paprašė padėti alkaniems Zimbabvės vaikučiams. Iki tol nežinojau, nei kur ta Zimbabvė, nei kodėl alkani yra jos vaikučiai. Toks kostiumuotas žmogus man viską paaiškino. Pajutau pareigą padaryti kažką, įstojau į tą draugiją. Turiu pripažinti, neblogai sekėsi. Po darbo su savanoriais rinkau aukas Zimbabvės vaikučiams, rengiau įvairias labdaros akcijas bei koncertus, kartais per vakarą surinkdavom po kelis tūkstančiu litų...

Alius Sakinis nukrautė stalą, nurinko kaulus. Jis nelabai benorėjo pasakoti.

- O toliau? - mygė jį žurnalistas.

- Toliau - namo didžiulė gėda, - atsiduso Alius. - Turėjo vykti mūsų draugijos prezidento rinkimai ir kaip tik tada sužinojau, kad man sugrąžintas senelio dvaras visai netoli Kauno. Neturėjau aiškaus supratimo, kiek galėtų kainuoti keliolika priemiesčio hektarų, bet numanau, kad nemažai. Tada draugijos aktyvistai pasiūlė dvarą užrašyti draugijai, o jie mane už tai išrinktų savo prezidentu. Norėjau platesnės veiklos, o dabar pasitaikė šansas... Daug negalvojęs visas teises į paveldėtą turtą perleidau labdaros draugijai, o po mėnesio mane išrinko jos prezidentu. O tada, o tada...

Alius nutilo, ir buvo matyti, kaip jam sunku kalbėti. Bet pagaliau atsiduso ir pasiryžo iškloti visą teisybę:

- Kai perėmiau seifą ir antspaudą, tik tada pamačiau, kad draugijos sąskaitoj tėra penkiolika litų. Įsivaizduoji? Zimbabvės vaikučiams nieko nepervesta, o mano senelio žemė jau parduota kažkokiai agentūrai ir padalyta kvartalais miesto statybai. Valdybos nariai kažkur išsilakstė, nei vienam negalėjau prisiskambinti. O baisiausia, kad Zimbabvės vaikučiams niekuo negalėjau padėti...

Alius dar patylėjo, paskaui pasakė silpnu balsu:

- Nusivyliau viskuo, supratau, kad pasaulis - ištisas blogis. Pasiėmiau iš draugijos sąskaitos paskutinius penkiolika litų ir čia pat nusipirkau kelis loterijos bilietus. Vienas bilietas buvo laimingas, gavau kelis tūkstančius, atvažiavau čia, užėjau pas seniūną, jis parodė, kur galėčiau nusipirkti pigesnį vienkiemį. Taip ir likau... Daugiau nebenoriu kalbėti.

- Pabėgai nuo nevilties? - stebėjosi žurnalistas. Jis buvo girdėjęs daug įdomių istorijų, bet šitokia buvo primoji.

- Kaip čia pasakius...

- Žiūri į žvaigždes ir pamiršti šito pasauliuo blogį? - spėliojo rašeiva ir trynė rankas. Pagaliau jis atrado tai, kas slypėjo už šitos pilkos, banalios realybės: žmogus patyrė konfliktą ir neatlaikė, siekti daugiau jis nebeturi jėgų, todėl pasirinko bėgimą ir užsidarė atkampiame vienkiemyje. Visgi kūrybinis pradas, siekimas kažko didesnio prasiveržia ir čia, toli nuo miesto kultūros, bet labai keistomis formomis: žmogus daro įdomias veikiančias mašinas, išnaudoja vėją, saulę ir netgi sūpynių energiją, mąsto apie tūrio ir energijos santykį... Aplūžęs stogas, išvirtusios malkinės durys tik liudija idealizmą. Šitas žmogus tarsi vaikšto pakilęs per centimetrą nuo žemės, buičiai nelieka dėmesio. Visa jo veikla  - bėgimas pačiam nuo savęs.

Kaip jis to nesuprato anksčiau?

- Ar jūs tikit pasaulio gėriu? - paklausė dar, kai jau buvo padėjęs tašką ir užvertęs bloknotą.

- Pasaulio gėriu? - Alius papurtė galvą. - Ne, to tai jau ne. Aš net nežinau, kas tai yra.

- Nuostabu, - džiaugėsi žurnalistas, spausdamas ranką. Šiandien pat, grįžęs į miestą, jis pradės rašyti apybraižą.

Jie atsisveikino tarsi geriausi draugai.

Alius sugrįžo į trobą. Vidury aslos stovėjo žmona ir atrodė grėsmingai.

- Aliau, ką tu kvailioji? - paklausė griežtai. - Buvau už sienos ir viską girdėjau. Ką pasakys seniūnas?

- O ko siuntinėja visokius?..

- Aliau, juk tas žmogus parašys! - pasibaisėjo žmona. - Koks dvaras, kokie Zimbabvės vaikučiai, Aliau, kada tu buvai inžinierius? Kaip tai atrodys?

- Jis pats to norėjo, - atšovė Alius ir ėmė lipti ant aukšto, kur buvo įtaisęs stoglangius.

- Aliau, baik durnystes! - maldavo žmona. - Reikėjo dar pasigirti, kad buvai kosmonautas!

Bet nesulaukė atsakymo.

- Aliau, turėk proto! - maldavo ji, bet Alius uždarė duris.

- Aliau, prisipažink, juk sumanei pagarsėti!.. - mėgino erzinti, paskui numojo ranka ir nuėjo burbėdama: - Parūpo, matai, Zimbabvės vaikučiai! Stogą užlopytų!..

Nei į Zimbabvę, nei į malkinės stogą nieko jis neatsakė. Pačiam buvo nei šis, nei tas, bet ką padarysi, jeigu taip susiklostė.

Tada krito po stoglangiu, vėpsojo į viršų, ir niekas tą vakarą daugiau nerūpėjo.

Viena žvaigždė buvo didesnė ir draugiškai merkė akį.