Alius Sakinis išklerusiu gofuku lėkė į Laukuvos pusę, o ta senė kaip tik lipo į kalną, kai jis movė pro šalį. Kaip ir priklauso, ta vargšė kūprino
kaire kelio puse, neatsisuko ir nepakėlė rankos, bet Alius vis tiek
galėjo sustoti.

Na, pirmiausia jam šovė į galvą, kad močiutė gyvena kur nors netoli. Pavažiavo kilometrą, bet sodybos bebuvo. Nebuvo ir už antro
kilometro - tik  baltos kalvos, po kurias šaltas vėjas gūsiais drabstė drėgną pavasario sniegą.

“Močiutė tikriausiai nekėlė rankos todėl, kad tokie šmikiai kaip aš vis tiek nesustoja”, - mąstė Alius Sakinis, o kol jis apie tai galvojo, nuvažiavo dar kokius penkis kilometrus. Aišku, ir tada būtų galėjęs
sustoti ir apsisukęs sugrįžti, bet apsimetė, kad labai skuba, tai
nurūko tolyn.

Jis nė neįtarė, kaip tai atsirūgs.

Tik po kokių dvidešimties kilometrų pasidarė aišku, kad geriau būtų apsisukęs ir grįžęs. Mat ta susigūžusi senė jį sekė tarsi šešėlis. Ir kuo toliau jis važiavo, tuo atkaklesnė ji darėsi. Dabar ji kalbėjo Aliaus
geriausio draugo balsu: “Na štai, Aliau, buvau keleivė, o tu, šmiki,
nepavežei…”

Tą savo draugą Alius susirado senoje knygoje juodais viršeliais. Jis buvo toks kaip ir dievas, tik labai keistas dievas - nereikalavo bubenti
ilgų litanijų, kurių Alius negalėjo pernešti nuo pat vaikystės, o ir
dabar nuėjęs į laidotuves nuo tų kalnų kalnelių nuvargęs užmigdavo.

Visa laimė, keistasis jo dievas buvo toks draugiškas, kad nevarė Aliaus
ir į bažnyčią - jis Aliui liepė pasilikti namuose ir net uždraudė kišti
nosį į atlaidų minią. Sykį susišaukė saviškius ir išrėžė maždaug
šitokią kalbą: “Šūdas tos jūsų litanijos, jeigu nepajudinat piršto. Kas
norit padėti man, tai padėkit kokiam klipatai ar suskiui. O jei
nepadėjote jam, tai susikiškit maldas žinote kur”. Na, gal jis tada
nesakė kai kurių stipresnių žodžių, bet Alius Sakinis suprato būtent
taip.

Aliui patiko tokia kalbėsena, ir jie susidraugavo. Naujasis bičiulis Aliui
patardavo ir padėdavo išsisukti. Kai prisivirdavo košės ir nežinodavo,
kaip iškabinti, jo draugas sakydavo: “Neimk į plaučius, kai reikės, aš
už tave pasakysiu”.

Kaip tik reikėjo laikyti teises, o Alius tebuvo tik du sykius skaitęs eismo taisyklių knygelę. Bet pasikliovė savo naujuoju draugu, ir tas už jį atsakė be menkiausios klaidelės. O kai atėjo laikas važiuoti į gatvę ir ten laikyti egzaminą, jo draugas iš kažkur suveikė ledo, visą miestą padarė tarsi čiuožyklą, ir Aliaus egzaminatorius nenorėjo labai rizikuoti. Jie pavažiavo kelis šimtus metrų, ir tas pasakė: “Matau, vairuoji pusėtinai, grįžtam atgal, išlaikei”.

Be to draugo jis vargiai būtų išlaikęs.

Užtat dabar baksnoja Alių kaip sąžinės balsas: “Na štai, galėjai padėti ir man, bet va, sunku buvo sustoti, a ne?..”

Svečiuose pas mamą Alius irgi negalėjo dorai užsimiršti.  Mama kaip tyčia buvo anos klipatos metų - tokia pat maža ir tokia pat bejėgė. Kai Alius žiūrėjo į motiną, jos akys tarytum pasakė: “Jeigu šiandien būčiau ėjusi žemaičių plentu į Laukuvą, labai abejoju, ar būtum pavežęs…”

- Na, šito per daug, - įsižeidė Alius. - Manęs šmikiu nelaikyk!

- Kas tave laiko šmikiu? - nustebo motina. - Ką čia sapnuoji?

Bet Alius daugiau nesėdėjo ir čiupo kepurę.

“Jeigu reikia, galiu pavežti visus tavo daugus ir visus tavo klipatas”, - burbėjo važiuodamas.

Bet Aliaus draugo draugų niekur nebuvo matyti. Golfukas lėkė pasišokėdamas, o  kelias buvo tuščias kaip piniginė.

“Tai kur tavo keleiviai? - nekantravo geradaris. - Kai nusiteikęs pavežti, manęs nė iš tolo nereikia!”

Na štai, pagaliau!..

Šį sykį tai buvo ne močiutė, o toks dar visai greitas dėdė. Jis irgi ėjo susigūžęs nuo vėjo kaire kelio puse, irgi nepakėlė rankos. Kaip ta močiutė, jis atsirado irgi netikėtai, išdygo čia pat už posūkio. Alius šį sykį ryžtingai paspaudė stabdžius, bet  įsibėgėjęs golfukas nulėkė dar
keliolika metrų.

Pagaliau jis sustojo. Keleivis irgi sustojo ir nustebęs žiūrėjo į raudono golfuko pusę. Alius pradarė duris, kad žmogus suprastų, jog sustota
pavežti. Dėdulė dar kiek pastovėjo, paskui abejodamas ėmė lėtai eiti
golfuko pusėn. Vėjas pro atlapas dureles taškė sniegą į mašinikę, tai
Alius mintyse pradėjo burbėti ant molio motiejaus: negi taip sunku
suprasti paprasčiausią dalyką - žmogus sustojo pavežti!

- Ponulis nori pavežti? - priėjęs pasiteiravo dėdulė, nors buvo aišku ir taip.

- Sėsk greičiau, pusto į mašiną! - paragino Alius.

- Kad aš nesėsiu.

- Kaip tai - nesėsi?

Dėdulė kažką galvojo, tai Alius šoko jį drąsinti:

- Ar aš banditas, sėsk, kad sustojau! Netoli eiti? Sėsk, pavešiu nors pusę kilometro!..

- Kad aš nevažiuoju, - užsispyrė keleivis. - Nepyk, bet negaliu. Gyvenu čia, anoje pusėje, tai per kelią ėjau į namus…

Alius Saklinis prarado kalbą.

- Einu, žiūriu, mašinėlė sustojo. Matau, geras žmogus, nori pavežti, einu, padėkosiu…

Keleivis pagarbiai nusilenkė:

- Važiuoti nenoriu, bet vis tiek labai ačiū.

- Jeigu ne aš, jau būtum troboj… - atsitokėjo Alius. - Bet vis tiek labai prašom!

- Bet ačiū sakau rimtai, - juokėsi senis. - Dabar mažai kas sustoja, o kad sustotų nestabdomas…

Jie dar pasijuokė, paskui pamojavo vienas kitam, ir Alius patraukė į kelią. Nuvažiavo kokius dešimt kilometrų, o Aliaus Sakinio draugas dar vis kuteno kažkurį smegenų vingį.

- Na, Aliau, ir kvailas gi tu, - pasakė įsikvatojęs. - Tu viską supranti taip paraidžiui!

- Tai jau taip, - prsisipažino Alius. - Kada darau rimtai, man nelabai išeina.

Jie pakikeno sykiu ir pajuto, kad susitaikė.

Vėjas nutyko, stojo graži diena.