Pieš kelias dienas turėjau plačią diskusiją (Delfio komentaruose) su jaunuoju socialistu apie artėjantį kapitalizmo krachą ir neišvengiamą libertarinio socializmo/komunizmo triumfą.

Nenoriu gilintis į kapitalizmo ir komunizmo privalumus, bei trūkumus, bet bandysiu atkreipti dėmesį į vieną fenomeną, kurį pats aiškiau suvokiau diskusijos metu.

Tai santykis tarp tikėjimo ir žinojimo. Atkreipti dėmesį į šią problemą privertė tvirtas (ir paremtas „nenuginčijamais“ įrodymais) mano oponento žinojimas kokia santvarka žmonijos laukia po kapitalizmo ir netgi su smulkiomis detalėmis: nunyks privatinė nuosavybė, bus tiesioginė decentralizuota demokratija, įmones lygiomis teisėmis valdys visi darbuotojai ir t.t. T.y. labai konkretus ir užtikrintas žinojimas KAS bus

Toliau leisiu sau pacituoti savo komentarus, susijusius su tema:

Džiaugiuosi, jog neplanuoji konkrečiu laiku ir konkrečiomis priemonėmis pradėti diegti libertarinį socializmą į gyvenimą, o tik sakai, kad jis neišvengiamai ateis PATS. Tačiau tavo tvirtas tikėjimas, kad jis būtinai ateis (ir netgi su labai konkrečiais požymiais) man kelia nerimą. Niekas nesiginčys, kad daugelis žmonijos istorijoje buvusių socialinių- ekonominių bendrabūvio formų (gentinė bendruomenė, feodalizmas ir t.t.) praėjo ir vargu ar besugrįš. Negaliu ginčytis dėl kapitalizmo amžinumo. Tikiu, jog kada nors jį pakeis kita forma. Bet iš kur toks konkretus žinojimas kokia?
 

Kai aš jaunėlei dukrai ryte sakau, kad einu užkurti ir pašildyti mašiną, paklaustas kur ji stovi, sakau: "Aikštelėje prie konteinerių (arba už namo)" Ir dažniausiai priduriu: "Tikiuosi", nes aš galiu tik spėti ir tikėtis, kad mašina tebestovi ten, kur ją vakar palikau. Gal ji jau kirto Baltarusijos sieną arba pradėta ardyti kokiame nuomotame garaže.
Greičiausiai toks suvokimas ateina tik su metais ir gyvenimo praktika (reikia, kad pavogtų bent vieną automobilį).
 

Tavo ugningas, užtikrintas tikėjimas, man kelia nerimą. Iš esmės jis nesiskiria nuo uolių katalikų tikėjimo, kad paskutinio teismo diena neišvengiamai ateis, nes taip parašyta Biblijoje ir taip sako visoje parapijoje gerbiamas klebonas.
 

O nerimauju todėl, kad giliai tikintys žmonės, nesulaukdami savaime įvykstančių pasikeitimų linkę imtis spartinimo veiksmų. Ypač jei atsiranda rimtas autoritetas skatinantis tai padaryti. Tada dėl kilnaus ateities idealo jie pasiryžę aukoti netgi savo gerovę ir gyvybę, jau nekalbant apie kitus žmones, "trukdančius progresui".
 

Todėl man neramu ir atrodo nesaugu gyventi greta giliai tikinčių ir garbinančių autoritetus žmonių. Nežiūrint to, jog einamuoju momentu jie rodos nekelia jokios grėsmės.

Su tikėjimu ir žinojimu situacija nėra tokia paprasta kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daugelis dalykų apie kurios mes sakome "žinau" iš esmės yra tikimybinio pobūdžio. Kalbant apie ateitį - praktiškai visi.
Jau rašiau apie automobilį. Kai sakau žinau, kad jis stovi už namo, ar žinau, kad vasarą važiuosiu prie jūros, tai realiai reiškia, kad tikiu, jog automobilis tebestovi už namo ir tikiu, kad vasarą važiuosiu prie jūros. Žmogus, suvokiantis šį skirtumą, kartais sako "tikiuosi".
 

Nors ir katalikai sako "viskas Dievo valioje", bet musulmonai tai akcentuoja dar labiau. Jų manymu aplamai neleistini tokie pasakymai kaip: „po dviejų metų pabaigsiu mokslus“; „rytoj tau gražinsiu skolą“; „šį darbą atliksiu per tris dienas“. Musulmonai tiki, kad  tokie išsireiškimai gali užrūstinti Alachą, nes tik jis žino kas bus rytoj, o juo labiau po dviejų metų. Todėl prie kiekvieno pažado ar plano („ryt gražinsiu skolą“) būtinai prideda "jei tokia bus Alacho valia".
 

Aš nesu Dievo arba Alacho garbintojas ar tikintysis religine prasme, bet manau, jog labai svarbu skirti tai ką žinome (žinau ką veikiau ir kur buvau vakar; žinau kas mano žmona (bent jau vardą:) ); žinau kur gyvenu ir t.t.) nuo to ko tikimės, bet negalime būti 100 proc. garantuoti.

Iš tikro ateitis arba situacija kurios šiuo metu nematome, priklauso ne tik nuo mūsų veiksmų (kur vakar pastačiau mašiną) bei ketinimų (planuoju važiuoti prie jūros), bet ir nuo aplinkybių, kurios nepriklauso nuo mūsų valios, veiksmų bei ketinimų.
Tas nepriklausomas aplinkybes, įtakojančias situaciją katalikai vadina Dievo valia, o musulmonai - Alacho valia.
Netikintys arba nereligingi žmonės jas taip ir vadina: "Nuo mūsų valios nepriklausančios aplinkybės".
 

Problema tame, jog kai tų nepriklausomų aplinkybių poveikio tikimybė yra labai menka (jei kartą per dešimt metų pavagia mašiną tai tikimybė ryte jos nerasti ten kur palikai yra 1/3650), žmonės jos nebevertina visai ir sako "žinau" kur stovi mano mašina. Nors iš tikro jie TIKI, kad ras savo automobilį ten kur paliko. Lygiai kaip ir žmonės nesisegdami saugos diržo sako „aš gerai vairuoju ir „žinau“, jog nieko neatsitiks“.

"Tačiau gyventi ir manyti, kad tik kažkas bus, nieko aiškaus, yra daugiau mažiau neprotinga."

Čia galiu sutikti tik su tuo, kad neprotinga gyventi nebandant numatyti vieno (ar dar geriau kelių) ateities vystymosi scenarijų (ypač kalbant apie artimąją, tave ir tavo artimuosius liečiančią ateitį).

Niekam ne paslaptis, jog rimtos korporacijos rengdamos plėtros planus atsižvelgia bent į tris rinkos situacijos kitimo scenarijus: optimistinį, realistinį ir pesimistinį. Net tuo atveju kai nei vienas scenarijus nepataiko „į dešimtuką“, jų rengimas ir svarstymas padeda geriau suvokti, jog negalime tiksliai numatyti ateities.

Bet dar mažiau protinga galvoti, jog aiškiai ŽINOME kas bus. Nes šis "žinojimas" (kabutės todėl, jog mano manymu tai yra tikėjimas) nebeleidžia mums turėti kitų, tegu ir mažiau tikėtinų, scenarijų. Ir svarbiausia - tas "žinojimas" labai trukdo mums pamatyti bet kokius požymius, rodančius, kad situacija vystosi pagal kitokį, nei mums „žinomas“, scenarijų. Kartais tai gali turėti labai skaudžių pasekmių, nes ateitis užklumpa žmogų visai tam nepasiruošusį.

Nežinoti kas mūsų laukia ateityje yra ne tik neprotinga. Daugumai žmonių ši nežinomybė yra pernelyg baisi, todėl jie ieško dvasinių arba idėjinių autoritetų, kurie užtikrintai pasakytų kas bus ateityje ir ką žmogus privalo daryti šiandien jei nori kad ta ateitis būtų palanki jam ir artimiesiems. (laikytis dešimties dievo įstatymų, aukoti bažnyčiai, propaguoti ir ginti teisingas politekonomines idėjas, kovoti su klasiniais priešais ir t.t.).

O leisti sau nežinoti kas laukia ateityje, juolab galvoje turėti keletą tikėtinų scenarijų ir pagal kasdieninio gyvenimo reiškinius bei faktus vis perskaičiuoti tų scenarijų tikimybes, gali tik rimtos korporacijos. Pavieniam individui tam dažniausiai pritrūksta resursų. Na, nebent jei jis sugeba pasitelkti pasąmonę ir intuiciją.