Kategorijos:
Ten, už posūkio, kelias tikriausiai nesibaigia. O po mirties gyvenimas gal nesibaigs. Na taip, žinoma, kiek esu važiavęs, už posūkio visada būdavo kelias. O po mirties?.. Na, visi sako, kad žmonės gyvena numirę.
Va, štai, už posūkio kelias eina toliau!
O po mirties?
Na, kiek esu sutikęs numirėlių, jie visi tvirtino, kad po mirties gyvenimas eina taip, kaip ir sakė parapijos kunigas: ten vienos linksmybės ir pomirtinis seksas.
Juokauju, žinoma. Aš sveikas žmogus ir su ana puse kol kas nebendrauju. Bet taip norėčiau gyventi!
Aš taip norėčiau gyventi, kad esu linkęs tikėti viskuo, ką sako anapusybės žinovai. Na, kad ten yra skaistykla, kur angelai dvisparniai karštu vandeniu nuplauna paskutines nuodėmes - tas, kurių nespėjai nusivalyti bažnyčioj, atlikdamas išpažinties ritualą... Tiek to, angelai gal ir ne dvisparniai, šiais laikais jie gali turėti propelerius, bet visa kita labai panašu į teisybę: prie vartų šv. Petras paprašo parodyti krikšto liudijimą, kruopščiai patikrina, ar esi atlikęs komunijos, sutvirtinimo ir kitus būtinuosius sakramentus, tada eini į kontrolinį punktą, kur buhalteriai suveda gerų ir blogtų tavo darbelių balansą. Toks pat popierizmas, kaip ir čia - ką tu daugiau sugalvosi?
Sakote, pasaka?
Taip, žinoma! Be pasakos mano pasaulis būtų nepabaigtas.
Aš negalėčiau važiuoti, jei netikėčiau, kad už posūkio kelias eina toliau. Sunku būtų gyventi, jei už mirties nenupieščiau punktyrinės linijos.
Visgi žinau, kad tai - punktyrinė linija.
Visgi, tikiu, kad ji iš tiesų - linija.
Dar pamatysim.
Arba - ne.
Lengva patikrinti, koks kelias už posūkio. Tai - realus kelias.
O tas, anapus gyvenimo? Jį nupiešė mano fantazija.
Du keliai eina per visą gyvenimą.
Kartais juos sumaišau. Kartais skiriu.
Kartais ieškau iliuzijos.
Ten, anapus mirties, turėtų būti kažkas!
Padėkit man fantazuoti.
Aš sumokėsiu - tieskit kelius į antrąjį mano gyvenimą. Prižiūrėsiu kapus, mintyse kalbėsiu su mirusiais. Padėsiu statyti šventovę - tik pasakykit, kad tai ne iliuzija.
Keistas dalykas - vos tik padėjom bažnyčios pamatus, pasijutau tvirčiau. Tarkime - pasaka, bet pasakų namas - tikras! Tikras akmuo, tikra plyta, tikri pinigai, tikras pamokslas apie pomirtinį maistą ir gėrimą.
Kaip mano tikėjimas gali būti netikras?
Pažiūriu į paauksuotus kupolus - išleista tiek pinigų mano iliuzijai stiprinti!
Kokia brangi realybės iliuzija!
Ir tokia graži - vyručiai, mainykit į šitą gyvenimą. Juk šitas gyvenimas - vargui, kančioms, anas - pomirtiniams džiaugsmams. Kas gali būti geriau už mirtį?
Yra keletas būdų įkelti koją tenai, į pačią iliuziją. Į svaigulį tą, į beprotybę, į ligą. Juk Dievo sūnus - linksmybių, ekstazės Dievas. Dievo Dzeuso ir karalaitės Semelės sūnus Dionisas. Dionisas vandenį vertė vynu, o po mirties prisikėlė. Gerkite vyną, prisikelsit ir jūs. Kitas pusdievis vandenį vertė vynu - jis irgi prisikėlė. Tai Dievo Jahvės ir mergelės Marijos nesantuokinis vaikas. Ne kraujas - pats vynas tekėjo jo gyslomis!
Pakelkit iliuzijų taurę. Svarbu patikėti, kad ten, svaiguly, tikroji tiesa. Kad ten, mirtyje, tikrasis gyvenimas.
Nuleiskit akis - pajusite tokį svaigulį!..
Kada įvyko šitie mainai, kada išdavėt patys save?
Kada paniekinot tikrą gyvenimą? Kai gėrėte pirmą degtinės gurkšnį, kai pirmą sykį bučiavote stabą?
Kai noras apkvaišti tapo stipresnis už norą patirti?..
Svaikit nuo vyno - tai šventas gėrimas. Alkoholis - Dievo kraujas. Dievas jus išvaduos nuo šito gyvenimo.
Komentarai
Ten, anapus tiesos
tave, Petrai, siutina religinių pasakų sekėjų ir klausytojų apsisprendimas tikėti visu tuo ar bandymas savo katalikiškas liguistas fantazijas primesti ir kitiems?
Apsisprendusiam kūdikiui :)))
Nei mane siutina katalikų "apsisprendimas" dar kūdikystėje pasikrikštyti į katalikus, nei mane siutina vaikų "apsisprendimas" paklusti alkoholikų kultūros spaudimui ir pradėti gerti "dėl kompanijos". Iš tiesų priklausomybė nėra joks apsisprendimas - jis visada susijęs su psichologine (ir ne tik) prievarta bei apgaule. Nesu girdėjęs, kad kas sakytų: tapsiu alkoholiku, pragersiu save ir šeimą. Arba pareikštų: aš apsisprendžiau prarasti sveiką nuovoką, dabar persikeliu gyventi į savo fantazijas ir tapsiu davatka. Tai atsitinka be valios pastangų, pačiam žmogui net nesuvokiant, kas su juo vyksta.
Paprastai susierzina alkoholikai, kai vakarykštis sugėrovas nebegeria. Davatkos įsiunta, pamačiusios išsivadavusį žmogų. Šalia sveiko mąstančio žmogaus jie pasijunta kvailai. Davatkos tuoj puola "kirsti" eretikui. Argumentų jos paprastai neturi, užtat turi dvisparnių angelų "pagalbą". :))
Tai ką daryti "apsisprendusiems" kūdikėliams?
o mane erzina tas religinių pasakorių viso ne vieno tūkstantmečio "paveldo" vis dar aktyvus lindimas į visuomeninį ir asmeninį žmogaus gyvenimą. Kaip su tuo gyventi kai tai kas dieną painiojasi mano apsisprendimuose - aplink tiek daug davatkų ir kitų "fantazuotojų"...kovoti su tuo manau beprasmiška, lieka tik ignoruoti... jau keletas metų kaip sąmoningai vaduojuosi iš religinių nesąmonių pasaulio ir bandau gyventi laisvai, pasikliaudamas blaiviu protu bendražmogiškomis moralės normomis (ne vien bažnyčios primestu doros kodeksu)...nepaprastai sunku - mano aplinkoj tiek daug likusių prie "senų gerų" pasakų pasaulio... nes taip reikia, taip patogiau... mokslo metai negali prasidėti be visuotinių mišių, vaikas turi būtinai būti pakrikštytas (o kas jo klausia?)... gyvenimas be bažnytinės santuokos ir kunigo burtų - niekingas...karjeros darymas neišvengiamas be stovėjimo per visas šventes pirmoje klauptų eilėj bažnyčioj...kariuomenei irgi reik gi šventadario (gal žino kokių password'u prieš priešą ;))..žiauru kai mano artimiausi žmonės vis dar tiki, aklai, be jokio intereso aiškintis kodėl ir kas yra kas... juokas ima dėl tų "dvisparnių pagalbos" ir graudu...
Atsisakiau tikėti melu
Išeitis tokia pat, kai ir vaduojantis iš bet kokios priklausomybės - ateina laikas apsispręsti. Juk ir aš pats dar kūdikystėje, kraudamas į vystyklus, "apsisprendžiau" būti kataliku. Po to katalikai mane tempė į savo stabmeldyklą, vertė bubenti jų kvailus poterius, ir pamažu viskas ėmė atrodyti kaip ir ne visai kvaila.
Stabų poreikis, kaip ir degtinės, nikotino, narkotikų poreikis, nėra natūralus, kūdikis negimsta žegnodamasis ar su senmergės Marijos paveikslėliu rankose. Stabukas jam vėliau įspraudžiamas į delną, kvailų poterių jis mokomas vėliau. Kaip ir kitų priklausomybių atveju, jam išugdomas nenatūralus poreikis siekti visiškai nenaudingo ar net žalingo dalyko. Kai jaunam žmogui suformuojamas pareigos jausmas lankyti stabus ir melstis medinėms ar gipsinėms statuloms, jis gali pasijusti negerai, jeigu nenueis į stabmeldyklą ir nepasimels medžiui ar gipsui. Panašiai veikia visos priklausomybės- negavęs išgerti, parūkyti ar "kaifo" dozės, priklausomas žmogus irgi pasijunta nekaip.
Nei vienas alkoholikas neapsisprendė tapti alkoholiku, nei vienas vaikas pats nesugalvojo užaugti davatka. Tačiau subrendusi asmenybė gali apsispręsti ir nugalėti priklausomybę.Jeigu žmogui išugdytas tikėjimas religiniais paistalais, jis gali atsisakyti tikėjimo. Tai bus toks pat valios aktas, kaip ir atsisakyti degtinės, cigarečių ar hašišo. Apie tai jau rašiau savo straipsnyje "Atsisakau tikėti", todėl nebenoriu kartotis. Pasakysiu tik tiek - aš tą metodą jau išbandžiau ant savęs, jis veikia labai gerai, taip pat gerai, kaip ir kitų priklausomybių atveju.
Kai nebeliko tikėjimo alkoholio "teigiamu poveikiu", nebeliko ir abejonių dėl mano apsisprendimo negerti, išnyko praradimo jausmas, o geriantiems žmonėms jaučiu ne pavydą - užuojautą. Kai atsisakiau tikėti religinėmis fantazijomis, visai kitoje šviesoje pamačiau suktų bažnytininkų žaidimėlius rimtais pamaldžiais veidais. Suprantama, bendrauti su davatkomis nėra malonu, bet dabar ir jos nebeerzina, joms pradėjau jausti užuojautą. O tos aplinkinių "grėsmės", visuomenės, giminių, bendradarbių "spaudimas" - juk tai gryniausias juokas. Aš to jų "spaudimo" bijau tiek pat, kaip ir alkoholikų raginimo išgerti "atsipalaidavimui" arba rūkorių pasiūlymo surūkyti "bent vieną". Kai nebijai, tada ir nebegąsdina. Kai baimės nelieka viduj, jos niekas nebekelia išorėj.
Taigi nugalėti savo baimę, išvaikyti iš savo širdies vaiduoklius galima tik vienu būdu - sąmoningai apsisprendus ir atsisakius tikėti melu. Nebeliks tikėjimo - baimė išnyks savaimė. Štai tada iš tiesų būsi laisvas.
dekui Tau Petrai.skaitau sita
dekui Tau Petrai.skaitau sita skyreli,sirdis dainuoja:),neitiketina-21amzius,niekas nebedegina ant lauzo,nebenukriziuoja cia kaip komunistu laikais uz politinius isitikinimus ir panasiai,idomu kodel nebera egzekuciju,manau kataliku baznycia turi labai daug pinigu,nuperka "issisokelius",taip laimi dar viena ir kuna ir siela,nes egzekucijose tik kuna laimedavo,o sielos negaudavo,manau tobuleja popiezius su savo saika:).ziurek petrai saugokis,pranasauju tau kad gali greitu laiku tapti milijonierium,geriau ,kad taip nenutiktu;)
Sakai, gali papirkti? Būtų
Sakai, gali papirkti? Būtų gerai... Taip malonu pasvajoti. :)
O bažnyčios įtaka tikrai nebe ta. Mums net sunku įsivaizduoti, kokia ji buvo XIX amžiuje ar XX amžiaus pradžioje, kai kiekvieną žingsnį kontroliavo bažnyčios įgaliotas kunigas. Apie Viduramžius, kai bažnyčia galėjo deginti žmones, nėra ko ir kalbėti.
O kai Nyčė pasakė "Dievas mirė!", jis tikriausiai norėjo pasakyti "Mirė bažnyčia". Man atrodo, pastoriaus sūnus nelabai skyrė bažnyčią nuo Dievo. Daug kas ir šiandien painioja.
Esame laisvesni nuo bažnyčios, bet mumis manipuliuoja kitos jėgos, tarkime, televizija, globaliųjų korporacijų marketingas, vietiniai sukčiai. Argi be to išsilaikytų tikėjimas į dievo sūnų alkoholį?
gerai brolau,eikim tuo
gerai brolau,eikim tuo siauruoju keliu,kiek imanoma.tavo skirelis stiprina mane zinok Petrai Tu laimejai viena nevykeli:)dar viena blaivi diena(be kancios alkogoholiui) man lygu stebuklui,turiu tokia priklausomybe,o ,kaip Tu nezinau.tikiuosi supranti mane.tas Keistuolio mokslas veikia ir gydo,bet karjeros sitam gyvenime(pasaulio) nezada.tai pagalvojau,gerdamas karjeros nepadriau,o blaiviam visai kiti dalykai rupi.
Tave suprantu. Juk kažkada
Tave suprantu. Juk kažkada pats sirgau tikėjimu į alkoholį. Man nesunkiai pavyko išsivaduoti iš Dioniso krikščionybės, nors tada dar nežinojau, kad Dioniso vyno kultas ir krikščionių dievo gyslomis tekantis vynas yra tos pačios kilmės alkoholizmas. Dabar rašau iš patirties.
Atsigręžęs atgal stebiuosi: kodėl tiek daug mano likimo draugų liko klūpėti prieš pakeltą vyno taurę, o aš taip lengvai ir be kančių ištrūkau į laisvę? Atsakymas labai paprastas: aš nėjau kartu su AA verkšlenti dėl to, kad "nebegaliu" išgerti, neskatinau sau "praradimo" jausmo, ir tikėjimas į "dievo kraują" išnyko savaime. Kai šiandien žiūriu į girtėjančius savo draugus ir matau, kaip protingi vyrai pamažu tampa sunkiai valdomais puspročiais, man jau nei kiek negaila beprotybės dienų. Kartais, dabar jau - retai, sapnuoju siaubą, kad išgėriau netyčia alaus arba dievo kraujo, ir vėl pasijutau apkvaišęs. Kad žinotum, kokia apima baimė! Prakeikimas, vėl sugrįžau į pagirių pragarą, kam to reikėjo? Juk viską turėsiu pradėti nuo pradžių!..
Bet pabundu, ir tada apima džiaugsmas, kad viskas tebuvo tik sapnas.
Iškrapštysi iš savo smegeninės paskutinius alkoholio "privalumus", ir tau nebeliks jokio noro grįžti prie dievo kraujo religijos. Jeigu kada pateks dievo kraujo į burną netyčia - norėsi išspjauti, o ne nuryti. Tas kraujas šlykštus ir mirtinas nuodas, tai tai pati pavojingiausia pasaulio religija.
Po mirties,niekas nebegales
Po mirties,niekas nebegales uzdrozti i snuki,nes kunas suges zemej.(fizine mirtis-tai kuno mirtis).tai va,niekas nebegales suvedzioti i svetima lova,negales nusauti,ir panasiai....negales papirkineti,nes nebus motyvacijos,todel,kai kam bus labai liudna,o kai kam labai linksma,spreskite patys,kas liudes,o kas dziugaus,cia mano tokios fantazijos apie anapus mirties....fantazuokime gausiai,butu idomu paskaitineti,aciu Petrui uz sita skyreli,yra ka paskaityti.
Po mirties niekas nieko
Po mirties niekas nieko nebegalės. :)
Nė vienas negrįžo ir nepapasakojo. Tai - tik fantazija. Fantazuoti, žinoma, įdomu ir malonu, tik nereikia pamiršti, kad fantazuoji. Vos tik užsimirši ir perkelsi koją tenai, tave ims nešti rubuiliai angeliukai, o skeltanagiai raguoti velniukai ims baksnoti triražėmis šakėmis.
Aš nemanau, kad patys krikščioniai rimtai žiūri į tas fantazijas. Juk negali būti, kad suaugęs sveikas žmogus taip susipainiotų tarp fantazijų ir realybės. Jie tik žaidžia rimtais veidais, nes bijo nežaisti. Esu matęs, kaip krikščioniai sektoje atjungia smegeninę ir, demonstruodami kitiems savo ryšį su "dvasiomis", ima leisti iš burnos garsus, labai panašius į žodžius. Nemanau, kad jie iš tiesų pakvaišta - vaikystėje aš taip darydavau su kaimynų vaikais ir visai nepakvaišdavau. Paprasčiausiai išjungi smegeninę ir vapi garsais, kurie primena žodžius, bet visiškai nieko nereiškia. Tada mes, vaikai, nė neįtarėme, kad "turime dovaną" ir "kalbame kalbomis". Mums nereikėjo nei nutukusių angeliukų, nei daugiavaikės senmergės Marijos, nei "šventosios" trijulės pagalbos. Bet mes buvom vaikai, paskui užaugom, ėmėm skirti žaidimus nuo gyvenimo, pasakas - nuo realybės.
Fantazuokime į sveikatą, tik žinokime, kad fantazuojame.
jei sugriztu ir
jei sugriztu ir papasakotu,niekas nepatiketu.panasiai ,kaip su lozorium ir turtuoliu buvo,yra Naujam Testamente,minima.(palyginimas).
Taigi - jei
Jeigu sugrįžtų, tai... Labai stiprus argumentas.:)) Jeigu Onutė būtų gimusi su kiaušinėliais, ji būtų buvusi Joniukas. Neabejoju.
Ironiška tai, kad davatkoms nereikia to "jei". Nei tie numirėliai grįžo, nei pasakojo, o jos ir taip viską žino, kas ten yra. Ir apie dangų, ir apie skaistyklą, ir apie pragarą jos viską yra girdėjusios.
Bažnytininkų užprogramuotam žmogui kažkodėl atrodo, kad prisikėlęs žmogus būtinai papasakotų lygiai tą patį, ką jam popiežiaus nutarimu pliuškia pagiringas parapijos kunigas. O gal jie papasakotų apie visai kitokį pomirtinį gyvenimą? Ar patikėtų davatką, jeigu numirėlis papasakotų, kaip jis ten smaginosi su Marijos pirmtake Venera, o prie pačios Marijos nesulaukė eilės, nes eilės prie jos miegamojo nepaprastai ilgos?.. Sakot, kvailystė, tušti paistalai? Taip, žinoma, kad paistalai. Tai lygiai tokie pat paistalai, kaip ir nesenas katalikų popiežiaus nutarimas šiek tiek pamažinti skaistyklą. Bet fantazuoti galim visi - ne tik suvaikėję senukai.
deimantukas
Aš manau, kad žmogus yra toks gyvūnas, kuris yra ne tik protingesnis, kai kuriose srityse, bet dar ir kai kuriose srityse žymiai kvailesnis už tarkim šunį ar katę. O aplamai, ir žmogus, ir šuo, ir liūtas, ir briedis, ir kiti gyvūnai viena prasme lygūs-mirę jie visi supūna.
Jei numirėliai pradės mane lankyti ir man ką nors pasakoti- ko gero pats kreipsiuos į beprotnamį.