Vienas tikėjimo brolis manęs paklausė, kaip aš patobulinčiau šitas stakles. Patarčiau naudoti gaterį ar diskinį pjūklą?..
Aš manau, ir gateris, ir diskinis pjūklas keltų pernelyg didelį triukšmą ir stelbtų pjaustomo nusidėjėlio klyksmą, kuris yra bene svarbiausias krikščioniško gailestingumo šaltinis. Kai girdime verkiantį vaiką, raudančią našlę ar klykiantį kankinį, mes, Kristaus sekėjai, norime dar. Kam užkirsti kelius plūstančiam dvasingumui?
Arčiausiai tiesos būtų elektrinis juostinis pjūklas. Jis veikia gana tyliai, pjauti juo žmogų galima būtų labai pamažu, pratęsiant dvasinį malonumą iki kelių valandų. Bet... Nebeliktų to rankų kontakto, kurį patiria du tikintieji, laikydami rankomis pjūklą. O tai, mano supratimu, yra pati patraukliausia krikščionybės dalis. Sakyčiau - esmė. Pjauni pusiau klykiantį klaidatikį, per pjūklą jauti jo traukulius, o šalia gulintys kiti eretikai laukia, žiūri išsproginę akis, girdi ir mato, kas bus. Idealu!
Aš manau, krikščionybė jau taip ištobulinta, kad nieko geriau nesugalvosi. Gailestingumas, meilė ir, aišku, tikėjimas - juk tai idealus lydinys! Visa bėda, kad žmonės tolsta nuo Dievo ir savo pamatinių vertybių. Grįžkim į Motinos Bažnyčios globą, ir vėl gyvensime Kristumi.