Ateina laikas, ir žmogus ima suprasti, kad toliau taip gyventi negali. Jis turi apsispręsti ir gyventi kitaip. Lemtinga akimirka visai čia pat… Nuo jos prasidės kitoks gyvenimas.

 

Tačiau ne visiems pasiseka. Daugybė žmonių pareiškia metą gerti, lošti, vartoti narkotikus, bet išsivaduoja kur kas mažiau. Kodėl?

 

Sakyčiau, nebuvo apsisprendimo. Arba buvo netikras apsisprendimas, t.y. jo deklaracija.

 

Kuo jie skiriasi? Štai keletas apsisprendimo bruožų.

 

Apsisprendimas būna tik čia ir dabar. Jeigu sakote, kad dabar apsisprendžiate nuo rytojaus ar nuo pirmadienio pradėti kitą gyvenimą, tai tik akių dūmimas. Jeigu apsisprendžiat dabar, tai nuo dabar turit pradėti kažką daryti – čia pat, ryžtingai ir nebedvejodamas. Jeigu žadate kažką keisti nuo rytojaus, tai gal rytoj ir apsispręsit. Bet greičiausiai – ne, nes vis dar nesiliaujate dumti sau ir kitiems akių.

 

Anksčiau esu pateikęs pavyzdį, kaip viena moteris pareiškė apsisprendusi numesti antsvorį ir paprašė pagalbos, o aš pasiunčiau ją nusipirkti svarstyklių kūnui ir maistui. Nustebusi moteris pareiškė, kad ji apsisprendė, bet – ne nuo šiandien… Praėjo keleri metai, o ji vis dar vaikšto su antsvoriu.

 

Apsisprendimą liudiją koks nors pradėtas darbas. Taigi apsisprendimas - veiksmo pradžia. Jeigu tikrai apsiprendėte, tuoj pat imate kažką daryti. Jeigu dar nepradėjote nieko daryti, tik šnekate apie apsisprendimą, - tai ne apsisprendimas, o deklaracija.

 

Apsisprendimas būna tik asmeninis, jis nukreiptas tik į save. Negalite apsispręsti už kitą: “Aš apsisprendžiau, kad tu nebegersi”. Apsisprendimas negali būti ir kolektyvinis: “Aš apsisprendžiau, kad mudu gyvensim kitaip”. Tai nesąmonė. Jeigu du žmonės nori pakeisti tarpusavio santykius, jie abu ir turi apsispręsti – kiekvienas už save.

 

Esu matęs, kaip keletas mano draugų kolektyviškai metė rūkyti. Jie sudarė kažkokią sutartį ir mėgino kontroliuoti vienas kitą. Atsitiko keistas dalykas: Jonas kentėjo nerūkęs ne savo valia, bet dėl to, kad jį konproliavo Petras. Petras  darė lygiai tą patį. Taip jie pradėjo žaisti katę ir pelę. kol įkliuvo viena skitamj. Po kelių savaičių jie metė tą kvailą žaidimą.

 

Keli žmonės gali apsispręsti kažką daryti kartu, tarkim, anoniminiai alkoholikai sėkmingai vaduojasi iš savo priklausomybės, bet kiekvienas apsisprendžia pats už save. Apsisprendęs žmogus vaduojasi pats, o ne vaduoja kitus. Jis – ne religinis gelbėtojas, ne mokytojas ir ne ganytojas, užsiėmęs svetimais reikalais, o paklusnus mokinys, kuriam Mokytojas sako:

 

“Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?

 

Arba kaip gali sakyti broliui: 'Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', kai tavo akyje rąstas?!

 

Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies”. Mt 7:3-5

 

Apsisprendimas – laisvas valios aktas. Jūs negalite apsispręsti už kitą, bet ir joks kitas žmogus negali apsispręsti už jus. Tai reikėtų žinoti bent dėl dviejų priežasčių.

 

Pirmiausia ši žinia turėtų apsaugoti nuo polinkio gintis. Žinau, kad priklausomybių kamuojamiems žmonėms yra sunku skaityti tokius liudytojo tekstus apie priklausomybę – nuo pirmųjų eilučių priklausoma sielos dalis pajunta netiesioginę grėsmę ir baimės signalais priverčia žmogų stotis į gynybos pozą. Žmogui ima vaidentis, kad jį kažkas “gali pakeisti”.

 

Norėdamas padrąsinti vieną nerimo kamuojamą žmogų, papasakojau jam, kaip kovojau su savo bėda ir net pramokau autohipnozės, o jis išsigandęs ėmė prašyti, kad jo neužhipnotizuočiau… per laiškus. Gal tai šiek tiek paranojiškas atvejis, bet kai stojame į gynybos pozą, mes visi šiek tiek tampame paranojikais ir imam smūgiuoti į orą.

 

Priklausomybė yra labai didelė problema, o baimių užvaldytam žmogui ima rodytis, kad kažkas kitas prieis ir padarys jį dar labiau priklausomą.

 

Nebijokite! Niekas ir niekada jūsų nebepakeis!

 

Net Dievas nekeis jūsų gyvenimo, jeigu nesate apsisprendę. Dievas sukūrė mus laisvus, ir mes patys  galima pasirenkti savo gyvenseną.

 

Tai svarbu žinoti dar ir dėl to, kad apsispręsdamas nesidairytum į nieką kitą.

 

Apsprendi tu pats, laisvai, nieko neverčiamas. Arba neapsisprendi.

 

Jeigu meti gerti dėl to, kad liepė žmona ar prašė motina – tai nėra apsisprendimas. Galima kurį laiką negerti iš baimės, įsisiuvus į raumenį gąsdinančią medikamentų ampulę, bet kai baimė išnyks, teks arba gerti toliau, arba apsispręsti gyventi kitaip.

 

Sovietiniais laikais nelaimingieji buvo priverstinai gydomi nuo alkoholizmo ir narkomanijos, bet tai nieko nedavė. Pradėjus irti prievartos sistemai, žurnalistams paskaitą skaitė vienas priverstinėj gydykloj dirbęs psichiatras. “Neturiu duomenų, kad bent vienas priverstinai gydytas alkoholikas ar narkomanas būtų pasveikęs”, - pripažino jis beveik prieš 20 metų, bet ir dabar minioje išgirstu balsų t"uos brudus išvežti kur nors”, o ten juos gal ir pagydys…

 

Išsivaduoti gali tik pats žmogus – kitas už jį niekaip išsivaduoti negali.

 

Apsisprendimo akimirką esi visiškai laisvas ir vienas – net Dievas tavęs niekur nestumia.

 

Tu stovi ir turi pats pasirinkti, su kuria savo dalimi nuo šio mirksnio susidedi: arba stoji į laisvės trokštančią pusę, arba lieki paklusnus vergovei.

 

Apsisprendimas nėra priesaika, tai nėra vienkartinis aktas visam gyvenimui. Esu matęs, kaip žmonės prisiekinėjo vienas kitam nerūkyti ir net kirto lažybų, kad daugiau nebegers, o po to žaidė keistas slėpynes su įžadų liudytojais.

 

Jeigu sutinkate, kad apsisprendimas yra laisvas valios aktas, tai jo niekas neturi varžyti, net priesaikos. Dievas tikriausiai tam ir uždraudė priesaikas, kad mes išliktume laisvi ir eitume pas jį tik laisva valia, o ne kažkieno verčiami.

 

Prieš keletą metų mane puolė vienas brolis alkoholikas už tai, kad aš nepripažįstu kūdikių krikšto, kurį laikau atimta žmogaus galimybe apsispręsti ir pačiam pasirinkti Jėzų. “Nesi Dievas, nenorėk visko nuspręsti pats, - sakė jis man. – Ne tu nusprendei, kad gimsi berniukas, kad augsi Lietuvoje, kad tavo plaukai bus tamsūs. Tai kas čia blogo, kad tėvai nusprendė pakrikštyti tave kataliku?”

 

Mano nuomone, šis alkoholizmo prispaustas žmogus niekaip negali pasikelti dėl to, kad labiau vertina dvasinę prievartą, o ne laisvą apsisprendimą.

 

Prisiekti pavojinga dar ir dėl to, kad priesaiką tikriausiai sulaužysit, o tada subyrės paskutiniai jūsų savigarbos likučiai. Pasižadėjęs ką nors mesti “visam gyvenimui” išsikeli pavojų nesėkmės atveju susigriauti “visą gyvenimą”. Pažįstu žmonių, kurie daug sykių suklupo, bet vis kėlėsi ir sėkmingai eina laisvėjimo keliu. Aš irgi ne iš pirmo karto mečiau gerti bei rūkyti, dabar matau, kad vėl teks iš naujo imtis dietos ir kovoti su apsirijimu.

 

Apsisprendimas yra daugkartinis aktas, iš tokių laisvės aktų susideda visas laisvėjančio žmogaus gyvenimas. Metus gerti, apsispręsti tenka itin dažnai – sutikus seną sugėrovą, užuodus valgykloje alaus kvapą, pamačius pokylyje atkimštą putojančio šampano butelį… Kai mečiau rūkyti, apsispręsti turėdavau netikėčiausiuose vietose – geležinkelio stotyje, balkone, išlipęs iš autobuso, kavinėje pamatęs kavos puodelį ir peleninę. Kiekvienu atveju turėdavau apsispręsti iš naujo: arba gyvenu be rūkalų, arba rūkau. Retkarčiais tenka apsispręsti ir dabar, nors nerūkau treji metai. Senoji priklausomybė netikėtai vis išlenda, primindama man, kad esu laisvas žmogus ir pats renkuosi gyvenseną.

 

Laisvas – vadinasi, atsakingas, nuolatos pasisprendžiantis.

 

Apsisprendimas - tai gavimas ir atsisakymas. Pažįstu žmonių, kurie puikiai supranta apsisprendimo esmę, bet  vis nesiryžta vienam ar kitam žingsniui. Jie daro protingai, kad bent neapgaudinėja  savęs ir sprisipažįsta: “Niekaip nesiryžtu apsispręsti”. Tai teikia vilties.

 

Tačiau kodėl jie nesiryžta?

 

Jie bijo prarasti seną gyvenimą.

 

Kartais mums tenka pasirinkti: pirksime naują automobilį ar važiuosime atostogauti į kurortą? Pirkdami automobilį, atsisakome kurorto, vykdami į kurortą, praraddame galimybę nusipirkti naują atutomobilį.  Toks  apsisprendimas gali būti skausmingas.

 

Pasiprendimas yra tarsi svarstyklės. Tarkime, niekaip nesiryžtame mesti gerti. Ant vienos svarstyklių lėkštės - baimė dėl gėrimo galutinai sugriauti savo šeimą, prarasti darbą, draugus ir sveikatą. Ant kitos lėkštės -  baimė prtarasti tai, ką mums teikė alkoholis. Koks baisus praradimas visą likusį laiką gyventi be jokios taurelės net pačiomis gražiausiomis progomis!

 

Svarstyklės ir labai greitai supuoti.

 

Tos svarstyklės yra mūsų prote. Viena proto dalis norėtų gyvenyti kažkaip kitaip, be pagirių, konfliktų ir asumaišties, kita, pavergtoji, proto dalis tikina, kad neturėsi nei draugų, nei švenčių, nepatirsi nei džiaugsmo, nei atsipalaidavimo.

 

Kaip išspręsi priblemą, jei prieštarauji pats sau?

 

Yra sakoma: reikia pašalinės jėgos, kuri padėtų laisvės triokštančiai proto daliai ir nusvertų pavergtąją. Tai gali būti kažkokia Antgamtinė Jėga, nesvarbu kokia - Dievas, Gamta, Likimas ar kažkas kita, tai gali būti ir žemiškesnė negeriančių namiškių, draugų ar anoniminių alkoholikų klubo pagalba.

 

Iš savo patirties žinau:  tokia parama pačioje pradžioje tikrai reikalinga ir gali labai padėti, bet ji neišsprendžia pačios dilemos. Atradus ir gavus kažką, visada liks netekties jausmas - juk gaudami turėjom kažka prarasti!

 

Tas netektioies ir kančios jausmas anoniminius alkoholikus sekioja visą gyvenimą, jie patys tvirtina esą liginiai ir neturį galimybės saikingai gerti. Širdies gelmėse jie gėrimą laiko puikiu  dalyku, teikiančiu daug malonumų, todėl kenčia ir ilgisi anų dienų, kai galėjo gerti saikingai. Jeigu kenčia, kantrybė gali bet kada pasibaigti, vienam tokias kančias kentėti yra per sunku, todėl eikalinga pašalinė pagalba, tarkim, moralinė AA klubo parama ar kitų dvasinių ganytojų priežiūra.

 

Išeitų, jie nėra laisvi, tik  per jėga laikomi laisvėje! Kažkokia nesąmonė...

 

Ar gali apsiprendimas būti kitoks, ar galima dilemą išpręsti vieną kartą visiems laikams?

 

Taip, žinoma, jeigu žengsit dar vieną žingsnį.