Taip kepamas Dievo kūnas

Kategorijos: 

Pirmiausia sumaišai košę makalošę. Vanduo ir kvietiniai miltai.

Tada makalošę supili į vaflinę ir gerai prispaudi.

Ir štai - Dievo kūnas gatavas!

Dabar Dievo kūną padalykit ir apipjaustykit - išeis keli apipjaustyti Dievo kūneliai.

Vienas Kūčių plotkelis sveria kelis gramus. Už vieną litą nusipirkę vieną kilogramą miltų, jų galit prikepti kelis šimtus ir uždirbti kelis tūkstančius litų. Manau, bent po 10 litų padorūs katalikai turėtų aukoti... Pelnas - tūkstančiais procentų. Net keista, kad mokame pinigus už šitokį nieką, už  savo pačių fantaziją.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotraukos

Komentarai

GNT

Nieko čia keisto.

beprotybė visada truputį keista.

Na kiekvienas iš mūsų pasaulį matom ir suprantam iš savęs, iš savo gyvenimo patirties, todėl kas vienam akivaizdu, kitam gali būti visiškai nesuprantama ir nepriimtina.

Pasaulį suprasti iš patirties

Pasaulį suprasti iš patirties - tai jau būtų empirinis, mokslinis požiūris. Neįsivaizduoju, kad empiriškai (praktiškai) būtų galima nustatyti kokius nors skirtumus tarp kunigo užburtos ir neužburtos duonos, tarp kunigo burtažodžiais užkalbėto ("pašventinto") ir neužkalbėto vandens. Taigi jokio skirtumo praktiškoje nėra, jis yra tik įsivaizduojamas, tas skirtumas - tavo paties fantazijoje.

Taigi pasaulį galima pažinti empiriškai, kaip tu sakai, iš savo praktikos, bet galima ir savo fantazijas laikyti realiu pažinimu. Kraštutiniais atvejais pasireiškia kliedesiai - ima reikšti Marija, ufonautai, Jėzus, skraidančios lėkštės, angelai, baltos pelytės... Tai - jau sunki šizofrenijos forma. Pirkti iš burtininko paprasčiausią vafliuką ir tikėti, kad kunigas jį kažkuo pavertė - kur kas švenlnesnė, bet vis tiek beprotybė. Mėginti beprotybę racionaliai "pagrįsti" - jau gilesnis, sunkėlesnis dalykas.

skirtumus tarp kunigo užburtos ir neužburtos duonos

Pasikartosiu. Skirtumas yra tik mumyse, mūsų suvokime, supratime, kurį leme gyvenimiška patirtis, aplinka. Manau męs su pasauliu sąveikaujame daugiau mažiau vienodai (išskyrus tuos kurie turi negalę), bet męs nesame vienodi, nei fiziškai, nei psichologiškai, nei išore, nei vidumi.

Taip, jaučiame subjektyviai.

Taip, jaučiame subjektyviai. Bet jei abu esame sveiko proto, tai lemputė mums užsidega, įjungus elektrą, o užgęsta, išjungus elektrą. Ir nesvarbu, kuriai priklausai sektai, į skystį panardinta kūną ir tau turėtų veikti keliamoji jėga, lygi išstumto vandens svoriui. Gamtos dėsniai yra objektyvūs, o ne subjektyvūs. Ir jokie prietaisai ir jokie pojūčiai neužfiksuos skirtumo tarp kunigo užburto kūčių vafliuko ir neužburto. Skirtumo nėra, jis tik sufantazuojamas. Šizofrenikui jis, aišku, "realus".

Tikintieji turėtų žinoti, kad jie vaikšto labai siaura briauna tarp fantazijos ir realybės. Jeigu žmogus žaidžia kažkokius mistiškumus, bet suvokia, kad šiek tiek fantazuoja - viskas gerai. Bet kai ima tikėti savo fantazija, tarkim, kunigo užburto ir neužburto vandens "realiais skirtumais", tai jis jau nuslydo nuo realaus pagrindo į "dvasingumą". Vienas šmaikštuolis dvasingumą yra pavadinęs tikėjimu visokiais niekais. Kada prarandamas relybės suvokimas (ji pakeičiama fantazavimais), tada tikrai prasideda prietarai, tikėjimas niekais ir apsireiškimais (kliedesiaius, haliucinacijomis).

Prisiminiau vieną mūsų kaimyną, kuris tam tikrais momentais pasiversdavo šventu Jurgiu ir bėgdavo per kaimą, šventindamas gyvulius. Mums, vaikams, būdavo didelė atrakcija bėgti iš paskos. Aišku, tuo momentu kaimynas labai skyrėsi nuo visų kitų ir subjektyviai "suvokė" esąs šventas Jurgis. Bet jį išveždavo į ligoninę, suleisdavo vaistų, ir tokio didelio dvasingumo skirtumo tarp jo ir visų kitų nelikdavo.

Skirtumo nėra, jis tik sufantazuojamas

Aš juk ir nesakiau jog yra, šioje vietoje visiškai tau pritariu. Bet manau nereikėtų užmiršti jog žmogus "sufantazuoja" remdamasis savo protiniais sugebėjimais, emocijomis, norais, trumpai sakant savo pasaulio supratimu.
Bet koks tau asmeniškai skirtumas ar žmogus tiki, ar netiki?

Kodėl rašai "sufantazuoja"

Kodėl rašai "sufantazuoja" kabutėse? Tu iš tiesų manai, kad mano kaimynas šventu Jurgiu pavirsdavo, "remdamasis savo protiniais sugebėjimais, emocijomis, norais, trumpai sakant savo pasaulio supratimu"?

Tikrai, koks man skirtumas, kada mano kaimynui vėl užeis priepuolis? Galima sakyti ir taip. Šiuo atveju man rūpi tiktai fantazija ir realybė, skirtumas tarp sveikos nuovokos ir beprotybės. Ir joks "šventasis" kaimynas, ir joks parapijos kunigas man neuždraus matyti tiesą ir ją sakyti kitiems. Nenorite - užsimerkit,užsikiškit ausis. Tikrai - dėl manęs galite bėgti paskui šventą Jurgį ir kartu su juo laiminti gyvulius. Tikrai nedrausiu - aš tik žinosiu, kad jums kažkas atsitiko.

Kodėl rašai "sufantazuoja" kabutėse?

Nežinau, taip pasišvietė :)
O kas link kaimyno, manau akivaizdu jog žmogui su psichika netvarkoj ir tiek, bet juk jis dėl to nekaltas. Ir tai nekeičia fakto kad jo elgesį įtakojo jo protiniai sugebėjimai, jo emocijos, jo norai.
Aš nežinau ar tau rūpi kaimynas ar ne, juk nepažįstu tavęs.
O kas link religijos ir tiesios apie ją, męs abu turim tą pačią nuomonę, bent jau man taip pasirodė. Bet skirtingai nei aš, manau tu jauti neapykantą, ar pyktį religijai ir su ja susijusiais žmonėms, ar aš klystu?

Dabar panagrinėkime keletą

Dabar panagrinėkime keletą tavo sakinių. Pirmiausia tu prisipažįsti, kad nepažįsti manęs. Sakai: "Aš nežinau ar tau rūpi kaimynas ar ne, juk nepažįstu tavęs."

Po to tvirtini: "manau tu jauti neapykantą, ar pyktį religijai ir su ja susijusiais žmonėms".

Ką galima kalbėti su žmogumi, kuris kalba, iš anksto žinodamas apie mano "neapykantą", nors pats prisipažįsta, kad nepažįsta manęs? Psichologijoje tokia elgsena vadinama išankstine nuostata. Nuostata - tai išankstinis nusiteikimas tam tikru būdu reaguoti į tam tikrą informaciją, situaciją, žmogų ir t.t. Įveikti ją nepaprastai sunku. Šiuo atveju - nė nereikia. Tikėk į sveikatą kunigo padarytais vafliuko skirtumais, psichinio ligonio "asmenine patirtimi" ir mano neapykanta žmonėms. Gal bus lengviau?

Religiniams fanatikams iš tiesų nieko labai nejaučiu, bet vengiu su jais pradėti diskusijas dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: tikėjimas yra ne intelekto, bet emocijų sritis, ir argumentai nieko nepadės. Antroji priežastis: nuo svarstomo dalyko fanatikai labai greitai pereina prie oponento asmenybės (įrodinėjimo į autorių). Nepažįstamam autoritarui aiškintis, kad aš nesu dramblys arba inkvizitorius, nematau jokio reikalo.

Tu manęs nei kiek nenustebinai. Bet apie mano asmenybę pasvarstysi savam rate su panašiais į save - tai ne šito straipsnio tema. Į asmeniškumus įtraukti manęs nepavyks.