Lietuva kartais vadinama "švogerių kraštu", norint pabrėžti, kad giminystės ir švogerystės ryšiai pasidarė nepaprastai svarbūs valstybės gyvenime. Taip, aišku, ryšys su valdžia tampa aukso vertės, bet ne visi turime "švogerių". Visi ir nebūsime "švogeriai", nes reikia ir juodadarbių, pigios darbo jėgos bei kyšių mokėtojų. Iš tiesų tik saujelė "švogerių" tvarko mūsų gyvenimą, o dauguma stovim ir žiūrim, neturėdami jokio ryšio su piramidės viršūne. Todėl daug teisingiau būtų kalbėti ne apie vieną "švogerių kraštą", bet apie dvi Lietuvas: viena - švogerynas, kurį sudaro saujelė partinių arba partokratija, kita - daugumos Lietuva arba pašaliniai, nustumtieji nuo demokratijos.

 

Seimo rinkimai truputį pajudina nusistovėjusį vandenį, kai paprastiems piliečiams pasitaiko proga pabraukti per nosį vietinei "švogerių" valdžiai ir pasirinkti šviežesnį veidą. Tokia galimybė lyg koks atavizmas dar vis yra Seimo rinkimų tvarkoj - pusę narių partokratija tvarko pati, tačiau kitą pusę žmonės renka tiesiogiai. Rinkdami savo atstovą tiesiogiai, žmonės tai šen, tai ten pasinaudoja proga išsirinkti tokį atstovą, kuris bent nevogė jų akyse. Tie jų atstovai paprastai yra mandagesni, moka bendrauti ir bent jau kalbasi su žmonėmis. Esu matęs tokių protesto balsavimų, kai žmonės sutiko rinkti bet ką - kad tik ne vietinį "snukį".

 

Ateina revanšo metas - savivaldybių rinkimai. Šį sykį partinių ir daugumos galimybės nelygios, nes tiesiogiai niekas nieko nerinks. Savivaldybių rinkimams partokratija nusistatė sau patogesnę tvarką. Ji skelbia "švogerių" sąrašus - rinkitės! Norėdami galite net reitinguoti, patraukti į priekį labiau patikusias pavardes, bet nieko tai nepakeis. Rinksite partijas, o ne konkretų žmogų. Jeigu per Seimo rinkimus vietinė partokratija gavo nedidelį niuksą, tai dabar viskas grįš į vietas.

 

Tokia rinkimų tvarka švogerynui garantuoja sėkmę. Bent pusę rajono ar miesto tarybos narių šalies partokratija leistų rinkti tiesiogiai - į valdžią bematant ateitų naujų žmonių iš šalies. Dabar paprastiems piliečiams, prastumti savo atstovų į vietinę valdžią yra neįmanoma. Todėl ir pašaliniai.

 

Kada kalbuosi su paprastais žmonėmis, daugelis stebisi tokia "kvaila" rinkimų tvarka ir negali suprasti. Rinkimai juk tam, kad liaudis išrinktų atstovus, bet rinkimai tokie, kad rinkti atstovų tu negali. Kokia čia velniava?

 

Bet neskubėkim šitos tvarkos vadinti kvaila. Tai gali būti be galo gudri sistema, partokratijos pagrindas. Verčiau iš eilės.

 

Kalbėdami apie demokratiją kaip apie liaudies valdžią, turime susitaikyti su mintimi, kad visi piliečiai niekaip negalės susirinkti į vieną vietą ir viską nuspręsti patys. Teks išsirinkti atstovus, kurie dirbtų mūsų vardu. Toks reikalų tvarkymas per savo atstovus ir yra atstovaujanti demokratija.

 

Kada šalies elitas mums dar kūrė naują politinę santvarką, demokratija buvo piešiama tarsi harmonija ar socialinis rojus. Turėsime savo atstovus, per juos reikšime valią, viską tvarkysime taip, kad būtų patiems geriau. Bet nepraėjo nė dvidešimt metų, ir pasijutom beteisiai, bejėgiai prieš savo pačių išrinktuosius. Sunku patikėti, kad dauguma lieptų savo atstovams leisti tokius įstatymus, kurie kenktų jos pačios interesams. Kažkas čia ne taip!

 

Štai keletas požymių, kurie geriausiai rodo, kad atstovaujanti demokratija veikia nebeteisingai:

 

-kai priimami sprendimai, kuriems akivaizdžiai nepritaria dauguma gyventojų;

-kai valdžioje išlieka neatsistatydinę atstovai ir vyriausybės su labai žemais visuomenės palaikymo reitingais;

-kai piliečiai iš valstybės bėga į užsienį (nenormaliai aukštas emigracijos lygis).

Ko mes neturim? Prieš gyventojų daugumą nukreiptų įstatymų, kuriais ūkio sunkumai kraunami plačiausiam ir vargingiausiam sluoksniui? Apgailėtinų mūsų premjero ir visos vyriausybės reitingų? Masinės emigracijos?..

 

Atsakymą žinom visi. Dabar laikas klausti: kodėl taip atsitiko? Kodėl šita darbšti, užgrūdinta, karus ir ilgametę okupaciją atlaikiusi tauta nebegali išgyventi savo tėvynėj? Kas įsitaisė jos namuose, jeigu šeimininkė priversta bėgti gyventi svetur?

 

Partokratijos filosofai ir jų paveiktas masinis protas audžia minį, kad dėl visko kaltas "lietuviškas nuolankumas", "lietuviška baimė", "lietuviškas identitetas" ir kita mistika. Žodžiu, kalti patys žmonės, pati lietuvybė, prigimtis, ir nieko, brolau, nepadarysi. Jeigu tokios bėdos kamuotų lik Lietuvą, tada šitie plepalai bent būtų panašūs į tiesą. Užtat nekreipkime dėmesio.

 

Pasirodo, dalis bėdų slypi pačioj demokratijoj, kuri turi trūkumų: atstovai patys sau nustato privilegijas bei savo veiksmų kontrolę; atstovai turi teisę pakeisti pažiūras po rinkimų; atstovus galima papirkti; atstovai gali naudotis valdžia asmeniniams interesams tenkinti; atstovai gali keisti rinkimų įstatymus, tuo nepastebimai uzurpuodami galimybę patekti į valdžią vėl ir vėl. Pamažu atstovai ima darytis ne savo rinkėjų atstovais, bet viešpačiais. Ten, kur liaudis neturi valdymo patirties, juos laiku sustabdyti ir pakeisti kitais pasidaro sunku. Pavyzdžiui, Lietuvoje.

 

Dar sunkiau užsibuvusią valdžios viešpatiją pakeisti tada, kai rinkėjai ne tiesiogiai renka savo atstovus, bet atstovų atstovus, kažkokius tarpininkus, tarkime, partijas. Pasidaro sunku kalbėti apie atstovavimą liaudžiai (tautai) ir apskritai apie demokratiją. Štai kodėl mūsų valdžios sistema dar vadinama ne atstovaujamąja, bet formaliąja demokratija - išlaikomos visos formalios demokratinės procedūros, bet realiai nėra atstovavimo.

Atstovaujanti demokratija kyla tada, kai išrinktieji atstovauja rinkėjams. Vienmandatėje apygardoje rinktas Seimo narys atstovauja savo apygardai. Norėdamas būti vėl išrinktas, jis turi įtikti savo rinkėjams. Apygardose rinkti Seimo nariai elgiasi truputį kitaip, nei sąrašiniai: jie ir po rinkimų važiuoja į savo apygardas, stengiasi išlaikyti dialogą, o reklamos tikslais kartais net padeda.

O kam atstovauja ir kam atsiskaito rajono tarybos narys, į valdžią prasmukęs su partijos sąrašu? (Kitokio kelio netgi nėra!) Aišku, tiems, kurie jį pasirinko, - savo partijos bosams. Paklusniai vykdysi partinės vadovybės nurodymus - kitą sykį gal vėl tave įtrauks į kandidatų sąrašą. Būsi labai paklusnus - gal net įrašys į pradžią... Tarybos narys atstovauja partijai.

O kam atstovauja partija?

Kurį laiką atrodė, kad Lietuvos partijos atstovauja tam tikriems visuomenės sluoksniams ir išreiškia tam tikrą ideologiją. Girdi, "kairieji" išreiškia socialesnę, o "dešinieji" - verslesnę politiką. Nori tokios politikos - balsuok už tuos, nori kitokios - balsuok už anuos. Samdyti partijų politologai ėmė kalbėti apie kažkokį politinį spektrą: pasirodo, yra ne tik kairieji ir dešinieji, bet ir kažkokie centriniai, kažkokia centro kairė ir dešinė, pakraščio vidurys ir vidurio pakraščiai.

Kiekviena gudručių partija į savo pavadinimą stengėti įtraukti gražius žodelis, tokius kaip "social", "liber", "darb", "valstiet", "liaud", "krikščion" ir, žinoma, "demokrat". Nė viena nesirinko "oligarch", nes oligarchijos paprasta liaudis nemėgsta. Kas balsuotų už oligarchdemokratus, liberaloligarchus ar už socialmafijozus? O jau Tėvynės parceliavimo sąjunga - kriminaldemokratai būtų visai po velnių!

Deklaruojama buvo gražiai. Auksaburnių tauzalai taip supainiojo galvas, kad viskas ėmė rodytis tikra, teisinga, ir jokios apgaulės iš pradžių nebuvo matyti.

Laikas ėjo, partijos keitėsi, o politika buvo vis ta pati. Ar tu rinksi kairiuosius, ar dešiniuosius, ar centro pakraštį, ar pakraščio centrinius - niekas nepasikeis. Pradėjo darytis įtartina. Politologai dar vis plepėjo apie idėjas, bet partijų kadrai ėmė taip neskausmingai bėginėti po partijas, o pačios partijos - taip lengvai lipdyti koalicijas su tariamais "oponentais", kad pasidarė sunku kalbėti apie kokią nors ideologiją. Šilalės, Šiaulių ir kituose rajonuose, kur socialdemokratai sėkmingai susimetė į vieną koaliciją su konservatoriais, vaizduoti "kairiųjų" ir "dešiniųjų" priešpriešą būtų daugiau, negu absurdas.

Tai kam jos yra, šitos partijos, ką jos išreiškia, kam atstovauja? Apsidairykim aplink ir pamatysim: "švogerių" partijos yra dėl savęs ir išreiškia savo pačių interesus, valdžioje jos atstovauja sau ir savo rėmėjams. Prieš rinkimus jos ima pūstis tarsi vorai, nes reikia daugiau balsuotojų. Atsiranda naujų, specialiai tam iškeptų satelitinių partijų ir koalicijų - visa tai nauja technologija valdžiai paimti. Žmonės verbuojami į partinius, kiti prašosi patys, nes gyventi nori geriau.

Labiausiai nutukusios partijos šiandien tvarko ne tik šalies politiką, vietos savivaldą, bet ir kasdienį gyvenimą. Graudu ir juokinga girdėti, kad žmogus į partiją stojo vien tik dėl to, kad gautų vairuotojo arba valytojos darbą. O jeigu darbdavys užsigeidė tapti kokios pamaldžios partijos vietininku, tai būtinai į ją nuvarys visus savo samdinius. Apie tai, kad mažame miestelyje ar rajone be partinės šutvės palaiminimo tu joks specialistas ir joks talentingas kūrėjas, šiandien nebekalbėsim - tai jau banalybė. Per dvidešimt demokratijos metų čia įsivyravo tokia baimė, kokios nemačiau ir bolševikų diktatūros laikais. Didesniuose miestuose vienas kitas keistuolis dar išdrįsta papiketuoti, o mažame miestelyje sunku surasti didvyrį, kuris žurnalisto pakalbintas pasakytų bent pusę žodžio prieš savo vietinius viešpačius. Nebent anonimiškai...

Didžiausia karikatūra daroma seniūnijose, kur partijos buria "savo" bendruomenes. Jei dominuoja viena - atsiranda vienos, jei dominuoja kita - išdygsta kitos "pakraipos" bendruomenė. Žmogus gali tapti nepageidaujamas savo bendruomenėj vien tik dėl to, kad jis nepalaiko dominuojančios šutvės. Šiandien didžiosios partijos savivaldybėse turi tokią galybę, kad be jų palaikymo neverta kurti net menkiausio būrelio.

Nieko dėti žmonės pamažu tampa partokratijos ruporais, partinių bendruomenių klounais. Prieš rinkimus jie gauna dykai išgerti pigaus šampano, brendžio, turi progą pasėdėti vakaruškoje su savo viešpačiais - su tais, kurie prieš kiekvienus rinkimus nusileidžia iš savo aukštybių ir vis pažada būti "arčiau liaudies", "priartini valdžią prie liaudies".

Žmonės stebisi: kodėl jie nebuvo arčiau visą kadenciją, kodėl neartėjo visus tuos dvidešimt metų, paeiliui tvarkydami šalį?

Tai neįmanoma! Viešpataujančios partijos dar gali dalintis valdžią viena su kita, bet jokiu būdu - ne su piliečiais. Ką jos valdys, jeigu pačios taps žmonių valdiniais?

Kaip partokratai stumdys seniūnijų piliečius, jeigu piliečiai patys išsirinks savo seniūną? Kaip jie diktuos rajonui, jeigu patys žmonės išsirinks merą? Tikriausiai girdėjot, kad po rinkimų jie siūlys merus rinkti tiesiogiai? Na taip, jie šiandien neleidžia mums išsirinkti eilinių tarybos narių, kryžiumi gula už partokratijos sąrašus, bet kada nors po rinkimų leis išsirinkti merus?..

Viskas jau padaryta, kad valdžia būtų ne kuo arčiau, bet kuo toliau nuo žmonių. Partokratija ne tik slapstosi nuo savo rinkėjų - ji stengiasi nubaidyti pačius rinkėjus kuo toliau nuo savivaldos. Kuo mažiau pašalinių kiša nosį į rinkimus, tuo švogerijai geriau. Viešpataujančios partijos taip sparčiai pučia savo gretas, kad nesunku įtarti tam tikrą pasirengimą. Netoli diena, kada jos vienos ateis į rinkimų apylinkes, išsirinks pačios save, o tada didžiausia biudžeto porcija klius skaitlingiausiai.

Kartais atrodo, kad viskas jau pralaimėta, ir prasidėjo negrįžtami procesai. Bet jei partokratija tokia garantuota dėl ateities, tai ko ji taip bijo žmonių? Kodėl ėmė drausti mitingus, užčiaupinėti burnas?O tas skubėjimas pūsti savo gretas, kurti naujas broliškas partijas ir koalicijas, nervingas lakstymas prieš rinkimus su šampanu ir labdaros dovanėlėmis?..

Jei partokratija bijo žmonių, vadinasi, žmonės gali kažką!

Partokratų baimė virsta isterija, kai išdygsta kur nors, tarkim, Seime, saujelė maištininkų ir ima reikalauti referendumo. Maištininkai sako: o kodėl nepaklausus pačios tautos, ar jai reikalinga partokratija, ar būtų geriau normali savivalda? Gal partijų sąrašus mesti velniop ir visus Seimo narius rinkti tiesiogiai? Gal tiesiogiai rinkti merus, savivaldybių tarybų narius ir seniūnus? O gal viską toliau palikti partijoms?

Buvau pernai Seime, kai ten nuskambėjo išsišokėlių siūlymas, ir mačiau, kaip ėmė drebėti kairiųjų ir dešiniųjų, centro kraštinių ir krašto centrinių palūpiai. Pasigirdo klyksmai: "Tai populizmas!" "Tai pavojinga!"

Taip, labai pavojinga. Šiandien niekas tikriausiai neabejoja, kuo baigtųsi toks referendumas.

Bet referendumas neįvyks. Nei šiemet, nei kitais metais. Kairioji ir dešinioji partokratija džiūgavo: "Kiek buvo siūlymų, o buvo jų berods keturi, visi referendumai žlugo!"

Partokratai ne tokie kvaili, kad patikėtų savo valdžią vergams. Teoriškai toks referendumas būtų įmanomas, jis numatytas ir konstitucijoj, bet sistema - ne tauta, ne liaudis, ne žmonės, ne žmogaus prigimtis, o partokratijos sistema yra tiek degradavusi, kad pati savo taisyklėmis reformuotis jau nebegali.

Tai kam aš sakau, kad prarastą Lietuvą žmonės dar gali susigrąžinti?

Todėl, kad čia dar yra žmonių. Kaimai ištuštėjo, tuštėja ir miestai, bet liko žmonių, jų tūkstančius kartų daugiau, negu partokratų. Jeigu vieną dieną sugrįžtų dar tas milijonas nelaimingųjų, kurie turėjo duonos ieškotis svetur, - aną dainuojančią revoliuciją prisimintume tarsi nekaltą dainelę.

Ne, tai ne užuomina. Nenoriu būti blogas pranašas ir savo žmonėms linkėti nelaimių bei kruvino skausmo, bet negera nuojauta sako, kad dvidešimt pirmojo amžiaus vergovė geruoju nepasibaigs. Dosnioji Europa neateis ir nepadės, kilnioji Amerika neišvaduos.

O gal koks stebuklas?..