Laukuvos vėjų karalius dar nenurimo

Kategorijos: 

Daugelį dalykų, kurie kainuotų tūkstančius, laukuviškis Albertas Rimkus pasidaro pats. Pačius paprasčiausius darbus - laistyti daržą, tarkuoti runkelius - galima dirbti labai ilgai ir nuobodžiai, bet galima ir labai paprastai, bet greitai. Tereikia pasukti galvą ir pasidaryti naudingą prietaisą, kad ir didžiulį vėjo malūną, kuris darytų elektrą ir šildytų trobą. O kam dar galva, jeigu ne kūrybai?

 

Laukuvos įžymybė

Surasti Laukuvos vėjų karaliaus trobą nebuvo labai sunku. Kieme sukasi dekoratyvinis vėjo malūnas, toliau stovi tikra dvisparnė vėjo jėgainė, ant stogo lazdelėmis mojuoja vėjų reguliuotojas... Tikriausiai čia?

 

Albertas kaip tik stovėjo prie gatvės ir pasilenkęs dažė metalinę tvorą. Tvora išraityta sudėtingais ornamentais - tikro meistro darbas.

 

- Iš kur apie mane žinai? - nustebo dėdulė ir padėjo teptuką.

 

Kaip nežinosi! Apie jį čia žino visi. Pirmą sykį jo pavardę išgirdau prieš keletą metų, važinėdamas po Šilalės rajoną ir ieškodamas žmonių, kurie turi pasidarę vėjo jėgaines. Vienam Rimkus pataręs tą, kitam Rimkus pataręs aną. Žmonės taip ir sakė: jeigu nori pasidaryti vėjo jėgainę, ir reikia pagalbos, važiuok į Laukuvą, ten yra toks vėjų karalius Rimkus.

 

 

Aštuoni vėjo malūnai iškeliavo kitur

Albertas iš viso yra padaręs dešimt vėjo malūnų. Du pasiliko sau - tą dekoratyvinį ir aną dvisparnę, o kitas pardavė. Kodėl pardavė? Verslas? Ne, ne visai. Pasidarė, kažkas netiko, reikėjo daryti naują. Kur dėsi seną? Parduodi, tada atsiranda vietos daryti naujai. O kaip tu kitaip išmoksi? Kaip perprasi visas vėjo malūnų gudrybes, jeigu pats nedarysi?

 

- Ana dvisparnė yra niekam tikusi, - sako meistras. - Maža, kai yra vėjas įsuka kokį kilovatą.

 

Akumuliatoriams krauti tiktų, galima būtų nusipirkti elektros keitiklį, daryti kintamą srovę ir naudoti apšvietimui, bet Albertui tai atrodo žaidimas. Našlys visuose namuose gyvena vienas, elektros sunaudoja labai mažai, kinkyti tam reikalui vėją nebūtų labai protinga. Va šildyti trobą - tai jau kas kita. Kiek buvo pasidaręs vėjo jėgainių, visas naudojo trobos šildymui.

 

Vienas kaimynas pasakojo, kad tik dabar, pardavęs savo didžiuosius malūnus, Albertas pradėjo rimčiau rūpintis malkomis. Anksčiau persiskeldavo kelis pagalius ir kūrendavo visą žiemą. Tiek tekūrendavo - vėjas juk šildė trobą.

 

- Labiausiai man buvo pavykusi trisparnė jėgainė iš malūnsparnio propelerio. Kai pakildavo vėjas, įsukdavo 15 kilovatų. Radiatoriai troboje karšti - nagų neprikiši. Pats prasčiausiai dalykas - daugiasparnė turbina. Dabar niekam tokių nepatariu darytis. Daug darbo, sunaudoji daug medžiagos, o naudos mažai. Geriausia - trisparniai ar ketursparniai malūnai.

 

O kam jis pardavė tą iš malūnsparnio propelerio, kad buvo tokia gera?

 

- Ne viskas ten buvo gerai. Man nepatiko valdymas. Nebuvo jokios automatikos - sukioti turėjau rankomis. Nebuvau įtaisęs ir stabdžių. Jeigu pakyla didesnis vėjas, gali sulaužyti. Jeigu pakyla vėjas, turi mauti į kiemą ir nusukti į šoną... Bet elektros gamino daug.

 

Dabartinė dvisparnė vėją pasigauna pati, bet turi mažai jėgos.

 

Kieme prie dirbtuvėlės stovi į sieną atremti keli storos skardos lakštai.

 

- Darysiu truputį didesnę, trisparnę, - sako meistras. - Bet noriu gauti modernišką generatorių. Anie, senieji, vėjo malūnams netikę. Jiems reikia daug apsukų - be pusantro tūkstančio apsiusukimų per minutę nieko nepagamina. Turėjau generatorių, kuriam reikėjo 3000 apsisukimų. Malūno sparnai juk taip nesisuks. Įsivaizduoji, kokio reikia išgreitinimo? Ir reduktorius kainuoja, ir energijos per jį prarandi. O moderniems generatoriams užtenka daug mažesnių apsukų. Tik čia nerasi - reikia dairytis po užsienius...

Išėjęs į pensiją, meistras padarė dešimt tikrų vėjo malūnų ir kelis žaislinius. Ant stogo pakeltas policininkas mojuoja savo lazdelėmis, reguliuoja vėjus ir duoda ženklą, kad čia gyvena garsusis vėjų karalius.

 

Nežmoniškos kainos

Albertas turi pažįstamą, kuris važinėja po Europą ir varo kažkokią prekybą. Jis nori pasidaryti vėjo jėgainę, gali gauti lėtaeigį generatorių, bet daug ko dar neišmano. Reikia seno meistro pagalbos. Meistras sako: jeigu rasi generatorių tik sau, taip pats vienas sau ir darykis. O jei kitą generatorių rasi ir man, tai ir aš tau padėsiu. Jei draugiškai, tai draugiškai.

 

- Vieną lėtaeigį jau buvo suradęs, - pasakoja meistras. - Trijų kilovatų - devyni tūkstančiai litų. Ne, ačiū, tokia kaina - ne mano kišenei. Už kilovatą tūkstantį galėčiau mokėti. Trijų kilovatų malūnas man būtų pats tas. Visi tie dalykai nežmoniškai brangūs.

 

Generatoriai brangūs, nepigu pasidaryti ir bokštą. Albertui buvo lengviau - jis nuo kolūkių laukų buvo prisitempęs daugybę metalo. Tada už butelį galėjai gauti sunkvežimį geležgalių. O kiek dabar kainuotų pasidaryti dešimties ar dvylikos metrų aukščio bokštą? Meistras trauko pečiais... Trijų tūkstančių metalui vargiai užtektų. O darbas?

 

Albertas turi įrangą ir viską pasidaro pats, pats sau už darbą nemoką. Jeigu nori pasikinkyti vėją ar saulę, tai turi būti arba milijonierius, arba viską pasidaryti savo rankomis.

 

Meistro kieme stovi labai paprastas, bet gudriai padarytas saulės kolektorius. Į kūgį susukti

50 milimetrų diametro juodi plastikiniai vamzdžiai, jie uždengti stiklo piramide, šalia iškeltas pusantro kubinio metro šalto vandens bosas. Bėgdamas iš boso į dušą arba į virtuvės kraną, vanduo užsuka į tuos vamzdžius ir sušyla. Albertas pamatavo kibirais - 70 metrų vamzdyje telpa apie 100 litrų vandens. Ar ne puikus šilumokaitis?

 

Taip, saulės kolektorius duoda didžiulės naudos, vasarą šildyti vandenį elektrą būtų brangu, bet kai meistras išgirsta, jog pirktinis jam būtų kainavęs kelis tūkstančius litų, meistras net išsprogina akis. Už ką čia mokėti? Juk tai lupikavimas!

 

Jeigu ne lupikavimas, tikriausiai vos ne prie kiekvieno mano matytume vėjo jėgainę, ant stogo - saulės kolektorių. Aplink tiek daug nemokamos energijos, jos gali gauti iš saulės, iš vėjo, netgi iš žemės, bet įranga prekiaujantys verslininkai pasiima tokią pelno dalį, kad vargšui naudotojui lieka tik trupiniai. Daug pigiau deginti naftą ir teršti orą.

Savadarbis laukuviškio saulės kolektorius labai paprastas: stiklinėje piramidėje į kūgį susukti juodi plastikiniai vamzdžiai, kuriuose įkaista iš metalinio boso bėgantis šaltas kūdros vanduo.

 

Laisvų rankų amatininkas

Alberto garaže stovi jo senas pasididžiavimas - didžiulis metalinis agregatas vamzdžiams sriegti. Tai - bene pirmasis jo išradimas.

 

Meistras ne visą gyvenimą užsiėmė vėjo malūnais. Norėti norėjo, bet nebuvo kada. Dirbdamas Laukuvos gaisrinėje, per mėnesį gaudavo 90 rublių. Rublis buvo ne litas, bet ir už tiek nelabai pragyvensi.

 

Kaip tik tada žmonės pradėjo po truputį modernizuoti savo namus - vestis vandentiekį, kanalizaciją, darytis centrinio šildymo sistema. Meistrų labai trūko.

 

Kodėl Albertui nepabandžius? Padirbėjo su tokiu meistru, žiūri - vieni juokai!

 

Pasidarė centrinį šildymą sau, padarė kaimynui - pakirto rankas. Tada vedžioti po trobą vamzdynus buvo ne juokas. Tai dabar yra visokių vamzdžių - ir klijuojamų, ir susukamų specialimis movomis. Kiekvienas kvailys sujungs! O tada tebuvo tik metaliniai. Juos arba suvirinsi, arba jungsi sriegiais. Sriegsi, žinoma, rankiniu sriegikliu, pjausi rankiniu pjūkleliu. Apie kitokius prietaisus niekas nė nesapnavo.

 

O Albertas pasidarė. Elektra jam ir sriegė, ir pjovė. Visai kitas darbas! Agregatai išėjo truputį gremėzdiški, bet ne bėda - kam reikėjo santechniko, tas susirasdavo mašiną ir parsiveždavo. Taip meistras su savo įranga pradėjo keliauti tarsi čigonas nuo vieno kaimo į kitą, sužinojo apie jį ir Šilalėje, ir Tauragėje, ir kituose miestuose. Iš pradžių meistras skaičiavo, kiek jis padarė sistemų, bet pasiekė 500 ir pametė skaičių. Dabar mano, kad jo darytų sistemų bus apie 600.

 

Jeigu visi būtume dirbę tiek, kiek šis žmogus, ir dar pagalvodami, tai dabar visko tikriausiai kur kas daugiau turėtume. O jei nebūtų tokių savamokslių kūrėjų?

 

- Na, gal tebesuktume rankomis girnas... - juokiasi meistras.

 

Darbas gaisrinėje tokiam gyvenimui buvo pats tas. Atidirbi parą - tris turi laisvas. Padaręs valdišką darbą, meistras valdžiai visai nerūpėjo. Nei jis bijojo Sodros, nei Mokesčių inspekcijos. Kiek nori, tiek dirbk.

 

- Jeigu dabar pamėginčiau prie pensijos patyliukais prisidėti kelis šimtus litų, man gyvam odą nunertų, - sako senas santechnikas.

 

Žmogus stebisi - tada, okupacijos metais, darbščiam ir kūrybingam žmogui užsiimti savo amatu buvo šimtą sykių lengviau, nei dabar, laisvoje Lietuvoje. Laisva rinka - vieni suvaržymai. Ji laisva gal tik stambiajam verslui.

 

Meistras tuoj įjungs savo pirmąjį išradimą - elektrinį vamzdžių sriegiklį. Agregatas išėjo nemažas, bet tai - ne bėda. Kam reikėdavo, tas susirasdavo mašiną, parsiveždavo ir meistrą, ir jo prietaisus.

 

Savamokslis talentas

Albertas nieko nemėgsta dirbti sunkiai, daryti ką nors per jėgą. Kam kibirais nešioti vandenį ir laistyti daržus bei gėlynus, jeigu galima kieme po žeme išvedžioti vandentiekį? Kam runkelius tarkuoti rankomis, jeigu galima pasidaryti tarką?

 

- Žiūriu, mano pažįstamas tarkuoja. Aš jam sakau: nori, padarysiu elektrinę? Paėmiau ir padariau. O kas čia tokio? Paskui vienas pirmininkas sako: gal padarytumei man grūdų malūną? Jis turėjo tris šunis, norėjo jiems pramalti grūdų, padaryti kruopų, o nedidelių malūnų pirkti tada nebuvo. Padariau jam malūną... Daug panašių dalykų esu padaręs. Pasėdi, pagalvoji ir padarai.

 

Kurdamas sistemas arba darydamas kokį prietaisą, Albertas nesinaudoja jokiais brėžiniais, nedaro popieriuje ir eskizų. Visi projektai - jo galvoje. Kam tas popierius? Pasėdi, pagalvoji ir padarai.

 

Dar neaišku, ar senasis meistras pažintų brėžinius. Juk nėra baigęs jokių inžinerijos mokslų - tik septynias vakarinės mokyklos klases.

 

- Keisčiausia, kad jis neturi nei ruletės, nei kokio kito matavimo prietaiso, - sako gatvės kaimynas Vytautas Vaičiulis. - Kai savo name dariau visas sistemas, jis man labai padėjo. Pažiūri, sako: čia vamzdis eis taip, čia vamzdis eis taip. Matuoja ne metrais, bet pagaliukais! Pagaliukas čia, pagaliukas čia. Pripjaustė tų pagaliukų, ilgesnių, trumpesnių, visą saują, parsinešė į namus, supjovė vamzdžius, įsriegė... Viskas tiko puikiausiai. Aš pats esu stalius, mėgstu tikslumą, todėl man toks darbas atrodė keistas. Dabar suprantu - pagaliukas yra labai tikslu. Milimetrą arba centimetrą gali užmiršti, gali ne taip pamatyti skaičius, o pagaliukas, kokį atsipjovei, toks ir bus. Man tik neaišku, kad jam tie projektai sutelpa galvoje be jokių eskizų.

 

Meistras prisipažįsta: kartais būna labai sunku sugalvoti. Sykį pasitaikė toks sudėtingas namas, tai jis dvi dienas suko galvą ir niekaip negalėjo mintyse išdėstyti, kur koks vamzdis turėtų eiti. Tik tada, kai išgėrė su šeimininku butelį, atsakymas pats atėjo į galvą.

 

Bet geria meistras nedaug, labai nedaug. Galva užimta kitais reikalais, o degtinė trukdytų.

 

Ar jam nėra apmaudu, kad nebaigė mokslų?

 

- Na, kitaip negalėjo būti, - sako Albertas. - Tėvas mirė anksti, mama mus augino šešis, nebuvo iš ko leisti į mokslus. Ko čia gailėtis?

 

Bet savamokslis meistras po mokslų gal būtų buvęs garsus išradėjas, didžiulis inžinierius!

 

- Gal būčiau, gal ir nebūčiau, - sako meistras. - To niekas nežino. Štai mano vienas sūnus universitete baigė fiziką, daugelį metų dirbo inžinieriumi. Bet jei reikėtų padaryti vėjo malūną, tai dar pažiūrėtume, katras katrą...

 

Jaunas dėdulė

 

Meistras prisimena amžių. Kiek pagalvoja ir sako:

 

- Pasidarysiu dar tą trisparnę su lėtaeigiu generatoriumi ir apsiraminsiu šiek tiek. Juk man jau 82...

 

Pirmąjį veikiantį vėjo malūnėlį jis pasidarė, būdamas dvylikos. Turėjo dviračio dinamą, nuo kariškių ryšių linijos pasivogę laido galą. Kiek buvo džiaugsmo, kai pakilo vėjas ir troboje užsidegė mažytė lemputė! Juk elektra!..

 

Kitą veikiantį vėjo agregatą jis padarė po 50 metų, jau išėjęs į pensiją. Tik tada atsirado laiko grįžti prie vaikystės žaidimų. Žaidimų? Taip, Albertas tai vadina žaidimais. Atidirbi darbus, išeini į pensiją, o tada gyvenimas virsta gražiu žaidimu.

 

Ir jis iš tiesų dabar apsiramins, mes savo malūnus?...

 

Meistras ima juoktis:

 

- Tu nežiūrėk, kad man 82... Aš lipu į savo bokštus, ir man kinkos nedreba. Kaimynas prašo, kad paskolinčiau kopėčias, nunešęs žiūriu - jam dreba kojos ant trečio laiptelio. Sakau: leisk man, palipsiu ir padarysiu, kas reikalinga.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Komentarai

prijaučiantis

Tvirtybės konstruktoriui ir ilgų gyvenimo metų. Daugiau tokių savamokslių ir geros valios žmonių Lietuvoj :)

prijaučiantis

būtų įdomu sužinot apie generatorių kuris sugebėjo išsukt 15kw galią.

Nežinau, iš kur jis traukė tą

Nežinau, iš kur jis traukė tą generatorių, nesidomėjau, nes ta jėgainė seniai parduota. Rusų kariniai daliniai turėdavo itin galingus generatorius, juos sukdavo tanko dyzeliai. Kiti naudoja kažkokius autokranų generatorius, kurie dar veikia ir kaip elektros varikliai. Manęs jie nelabai domina, nes jiems reikalingos didelės apsukos.

MariusM

Labai gerbiu žmones, kurie kažką kuria, kažką daro, tai prasminga... Beskaitant kilo kelios mintys.
Kūginis saulės kolektorius, viskas puiku, bet galima tokį patobulinti, juk saulė danguje tepraeina pusę rato ir šildo tik pusę kūgio. Jei nešildomoje kūgio pusėje padaryti, kad ir iš kokios cinkuotos skardos, reflektorių, sulenkti palei kūgį, tai gautusi gerokai efektyvesnė sistema, nes taip būtų šildoma ir kita kūgio pusė, gal net ir efektyviau, nes sulenktas reflektorius sukoncentruotų į kūgį daugiau šviesos, na, gal tektų truputi pažaisti su išlenkimo forma, bet variantas tikrai nesudėtingas.
O apie malūną su sraigtasparnio sraigtu (tikriausiai vairavimo sraigtu), toks sraigtas turi reguliuojamą žingsnį (nežinia ar visas mechanizmas buvo konkrečiu atveju), galima būtų tai panaudoti, kad sraigtas automatiškai prisitaikytų prie vėjo greičio, kad per greitai neįsisuktų, kad efektyviau veiktų ir tt...

Vėjo jėgainėms meistrai

Vėjo jėgainėms meistrai naudoja ne tik vairavimo, bet ir pagrindinį malūnsparnio sraigtą. Man atrodo, laukuviškis naudojo pagrindinį, nes ši jėgainė buvusi labai galinga, galingiausia iš visų, kurias jis yra padaręs. Sparnų kampo automatinis reguliatorius teoriškai nėra sudėtingas, bet padaryti jį praktiškai nėra lengva.

Kūginis saulės kolektorius, kaip mačiau, padarytas gana gudriai. Jo nereikia nukreipinėti į saulę - saulė sukdamasi jį apšviečia iš visų pusių. Neapšviestoji dalis labai neataušta, nes ji uždengta stiklu. Tik šiaurinę pusę, kurios niekada nepasiekia saulė, meistras uždengė skardos lakštu. Žodžiu, meistras jau padarė kažką pagal Mariaus idėją... :)

Tokio saulės kolektoriaus minusai: jie palyginti negalingi, nes yra nedidelis saulės šildomas plotas. Jie tik sušildo vandenį, bet nesukaupia atsargų nakčiai. Pačiame kolektoriuje telpa 100 litrų, nedideliai šeimai užtektų, visa problema, kad vakare, nusileidus saulei, vanduo vamzdžiuose atvėstą. Vamzdžių juk neapšiltinsi, kaip apšiltini vandens bosą.

Tokių kolektorių pliusai - jie labai paprasti ir nesunkiai padaromi. Jie - puikus šildytuvas vasaros dušui, tarkime, kolektyviniame sode. Beje, vamzdžius galima dengti ne būtinai stiklu, bet daug paprasčiau - polietileno plėvele. Plėvelė, kaip ir stiklas, skaido ultravioletinius spindulius ir daro ifraraudonuosius (šiluminius). Tokiu būdu veikia visi šiltnamiai.

Ten viso labo akumuliacine

Ten viso labo akumuliacine pastatyt reik ir paimt plonesni vamzdi. Silumokaiti reiketu pacioj backos apacioj det, tada siluma butu kaupiama pastoviai ir neausintu, o vandeni naudojimui reik imt nuo backos virsaus.

Patarimas ne tik ,,vėjų karaliui"

. Statinę-akumuliatorių dažyčiau juodais, matiniais dažais, o juodą polietileninę žarną apvyniočiau apie statinę. Konstrukcija kompaktiškesė, o šildomas plotas didesnis už kūgio formos. Jeigu tarp žarnos vijų ir liktų nedideli tarpai, tai bent ryte ir vakare Saulė galėtų per juos kažkiek papildomai šildyti ir statnę.
. Tiesa, juodai dažytas paviršius intensyviau išspinduliuoja šilumą į aplinką, todėl šiaurinę konstrukcijos dalį reikėtų dažyti (ir žarnų vidinę vijų pusę, atgręžtą į rezervuarą) aliuminio pudra. Visos konstrukcijos termoizoliacija galėtų būti dalinai stiklinė, išskiriant šiaurinę pusę. Šiaurinę veidrodinės parabolės pusę, jeigu tokia būtų, uždengti putplasčio plokštelėmis ar apipūsti puta, bet tuomet bus sunkiau vėliau ką nors modernizuoti dėl sukietėjusios putos, todėl prieš tai reikėtų pagalvoti.
. Dėl rezervuaro ir šilumokaičio žarnų sujungimo irgi galima eksperimentuoti. Uždaroje sistemoje, kol nebus naudojamas, kaitinamas vanduo necirkuliuos per rezervuorą, todėl reikėtų, konstrukcijoje numatyti ir tokią galimybę. Sistemą sujungti į žiedinę (iš šilumokaičio viršaus į statinės apačią, o iš statinės viršaus į šilumokaičio apačią), konstrukciją.
. Galima įmontuoti termo vožtuvą. Jis turėtų fukcionuoti tuo metu, kada šilumokaitis jau nešildomas, taip sumažindamas šilumą į aplinką išspinduliojantį plotą.
. Turintys gabumų elektronikoje, gali bandyti naudoti elektrinį vožtuvą. Dar galima bandyti naudoti automobilio termostatą atitinkami į prieš naudojimą atreguliavus kiek galima mažesnei atidarymo temperatūrai.
. Sėkmės eksperimentuojant. Gyvenu daugiabutyje name mieste, todėl, kol tokie įstatymai ir dalies žmonių supratimas apie tai, tai dar ne man.

Plokštieji ir kūginiai (spiraliniai) saulės kolektoriai

Žiūriu, ne visi skaitytojai suprato kūginio saulės kolektoriaus idėją, todėl jų siūlymai "tobulinti" iš esmės yra siūlymai keisti kūginį kolektorių plokščiuoju.

Kūginis saulės kolektorius yra kūginis. Nuo plokščiojo jis skiriasi tuo, kad pats savaime yra ir šilumos akumuliatorius - į kūginę spiralę susukti juodi plastikiniai vamzdžiai talpina apie 100 litrų vandens, todėl jiems nebereikia akumuliacinės talpos. Vanduo tuose vamzdžiuose įkaista, o kai atsuki dušo ar kriauklės čiaupą, karštą vandenį juose pakeičia šaltas. Tai šilumokaitis be cirkuliacijos. Jis labai paprastas, pigus, bet kuris namų šeimininkas gali tokį pasidaryti - susukai į kūgį juodą plastikinį vamzdį, uždengei plastiko plėvele - štai tau ir saulės kolektorius. Kitas jo privalumas - vamzdžiai visą dieną yra apšviečiami saulės, todėl jų nereikia nukreipinėti. Padėjai saulės atokaitoje, ir jokio rūpesčio. Toks saulės kolektorius puikiausiai pašildo vandenį vasaros dušui. Jeigu turėčiau kolektyvinį sodą, jame tuoj pat susisukčiau tokį saulės kolektorių.

Kūginiai (arba spiraliniai) saulės kolektoriai turi du minusus - jie palyginti negalingi (nedidelis saulės šildomas plotas), naktį vamzdžiuose vanduo atvėsta (nebent nakčiai kuo nors labai gerai apšiltintumei). Plokštieji kur kas efektyvesni, jų akumuliacinės talpos lengviau apšiltinamos. Tačiau jie brangesni, sudėtingesni, todėl ne kiekvienas tokį pasidarys.

Tie abu įrenginiai yra geri, nes jie abu nemokamai šildo vandenį. Kurį pasirinkti, priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų neturi jokio saulės kolektoriaus, nors saulė šviečia visiems. Tarkime, Laukuvos miestelyje, kur gyvena mano aprašytas "vėjų karalius", saulės kolektorių turi tik tas "vėjų karalius"... Miestų gyventojai verkšlena, kad šilumos tinklai brangiai lupa už vandens šildymą, bet niekur nematau, kad kas nors balkone ant turėklų pasikabintų saulės kolektorių. Kodėl? Man atrodo, kalta baimė (naujovių, pokyčių fobija) ir niekas daugiau. Informacijos, kaip pasidaryti šį labai paprastą agregatą, šiandien jau nebetrūksta, keliasdešimt litų vamzdžiams kiekvienas surastų... Nežinau, kas dar galėtų kliudyti.

Kūginis prieš spiralinį

.. P. citat. siūlymai "tobulinti" iš esmės yra siūlymai keisti kūginį kolektorių plokščiuoju.

Ne, siūlau tik kūginį keisti spiraliniu, todėl, kad:

. I. Kūginio ir spiralinio skirtinga ne tik forma, kuri šiuo atveju nesvarbi, bet ir tūris, kūginio nenaudai; (geometrija)

.. P. citat. Kitas jo privalumas - vamzdžiai visą dieną yra apšviečiami saulės, todėl jų nereikia nukreipinėti.

. II Kūginio mažesnis šildomas plotas, spiralinio jis pastovus, o jeigu viduje nebus rezervuaro, tai Saulei kylant jis tik didės, nes bus šildoma ir viršutinių spiralės vijų vidinė pusė; Nieko nukreipinėti irgi nereikia. (fizika)
. Vizualiam eksperimentui galima naudoti tuščią, geriau vertikalią dėžutę pav. pieno koncervų. Ja apšviečiant, imituojant Saulės judėjimą dangaus skliaute, galėsite matyti kaip kuriuo paros metu jos dalis ji šildytų.

. III Kūginiame vidinė erdvė sunkiai pritaikoma dėl formos, spiraliniame galima sumontuoti pav. nors ir 200 l talpos plastikinę stainę. Termoizoliacija dėl cilindro formos konstrukcijos lengvėja, net stogelis gali būti plokščias ir nuolydžiu nukreiptas į toje vietovėje vyraujančių, taip vadinamų ,,vėjų rožės" pusę, kad vėjas kiek galima mažiau jį galėtų ardyti. (ekonomika)

. IV Bendras abiems varijantams. Sistemoje ,,stovintis" vanduo kažkiek irgi cirkuliuos, bet labai blogai, nes kaitinamos žarnos viduje, dėl santykinai pastovių temperatūrų skirtumų, atsiras mini sūkuriai ir srovės. Eksperimentams tiktų skaidri žarna, dalį jos nudažius juodai, o į vandenį įdėjus labai lengvų, netirpstančių elementų, kurių judėjimas demonstruos kaip juda vanduo tokioje uždaroje sistemoje. Manau daugelis matė tokius indus ar žaislus, kuriuose juos vartant ar šildant el. lempute, nardo tokios blizgančios dalelės. Išvada: sistema turi būti žiedinė, tuomet ir nešildomoje žarnos dalyje vanduo sušils.

. V Atbulinis vožtuvas sistemoje reikalingas naudojant tik rezervuarą-termoakumuliatorių. Kodėl? Aie tai rašiau (Patarimas ne tik ,,vėjų karaliui").

. VI Dėl gyvenančių mieste ,,verkšlenimo".

.. P. citat. Kodėl? Man atrodo, kalta baimė (naujovių, pokyčių fobija) ir niekas daugiau.

Prieštarauju. Jokios baimės ir fobijos, tik realybė, todėl tikrus kaltinikus, net juos ir nįvardindami, žinome beveik visi. Aktyvių veiksmų eigą stabdo tik atitinkamos vėlesnės pasekmės, nes vienas lauke, nors ir karys, bet... vienas, taigi karą nelaimėsi, o bendraminčių kaipmatosi ir čia ne tiek daug... Taigi, Don'Kichkotas man ne pavyzdys, nors... esu ir aš kažkiek karys, bet gal geriau man tiktų karvedžio vaidmuo, jeigu būtų tokia armija, kuriai reikėtų vado.
. Atsiprašau už nekuklumą, bet...
. Jeigu ne ši, beveik viską valdanti stagnacija ir LT galėtume gyventi tikrai komfortiškiau, o dabar dauguma galime tik svajoti, nes net ir kaime, aukštesniems statiniams statyti, jau reikalingi atitinkami leidimai, nebūtinai tik aerodromų pakraščiuose.

.. P. citat. Nežinau, kas dar galėtų kliudyti.

O aš žinau. Kaimyninių butų gyventojai, namo pirmininkas ir net miesto architektas, jeigu jis pamatys, arba koks nors ,,geradaris" jam paskambins... toliau jau seks atitinkamos procedūros. Turiu praktiką, bet ji kita tema, todėl apie ją čia nerašysiu.

Ačiu už Jūsų dėmesį ir toleranciją.

Jus gerbiantis skaitytojas Laimutis,
iš daugiaukščio daugiabučio.

Oho, kiek fanatazijų!

Gal ir gerai, kad žmonės fantazuoja... :)
Jei fantazija virstų kuo nors - tai jau būtų kūryba.
Mielai atvažiuosiu pažiūrėti tavo saulės kolektoriaus, nesvarbu - spiralinio ar išilginio.Kol kas galiu pasakyti tik tiek: ir pats prasčiausias saulės kolektorius vandenį šildo geriau už tą, kuris dar neegzistuoja. Sakyčiau, tai pirmoji kūrybos taisyklė, pagrindų pagrindas.