Žydų laukė pati didžiausia nelaimė

Kategorijos: 

Ištrauka iš mano apybraižos "Čia prasidėjo karas". Pasakoja Pajūrio seniūnijos gyventojas Leonas Kruša. Skiriu visiems žydšaudžių garbintojams.

Leonas mena, kaip sudrebėjo žemė. Ant akmenų pakelta klėtis suposi tarsi žaislinė dėžutė. Visas dangus švilpė. Tai artilerijos sviediniai skrido nuo Vokietijos pusės kažkur link Šilalės. Kiti sproginėjo arčiau, tratėjo kulkosvaidžiai. Oras virte virė.

Dėdė pradarė klėties duris.

- Karas! Šokite lauk.

Klėties durys buvo kaip tik į Šilalės pusę. Virš dėdės galvos į dangų kilo juodų dūmų stulpas. Degė Šilalė.

Dėdė norėjo išgelbėti daiktus. O ir patiems reikėjo priedangos. Likti troboj būtų buvę labai pavojinga. Jie už trobos ėmė kasti duobę, nešti ten daiktus. Sugulė patys. Netrukus atbėgo slėptis kaimynai Juozaičiai. Jie gyveno visai netoli Jūros. Iš pradžių buvo suvirtę į griovį savo sode, bet netrukus jiems ant galvų ėmė birti kulkų pakirstos vyšnių šakos. Tada neištvėrė ir atlėkė slėptis pas Leono dėdę.

- Savo duobėj ir mes negalėjom ilgai ištverti, - prisimena Leonas. - Vokiečiai buvo jau čia pat, jie norėjo keltis per Jūrą. Rusai juos stabdė. Vilkų lauke jie buvo išsikasę didelį apkasą ir pasistatę patranką. Iš tos patrankos pliekė į vokiečių pusę. Viskas aplink drebėjo.

Likti mūšio lauke buvo per daug pavojinga. Jie šoko iš savo duobės ir davė į kojas. Rauškos kaime,. toliau nuo Jūros, buvo truputį ramiau.

Tik vakare galėjo grįžti atgal. Kažkas atėjo, pasakė:

- Eikit namo. Vokiečiai jau Pajūryje.

Grįžę namo, jie neberado klėties - tik pelenų krūvą. Juozaičiams dar labiau nepasisekė. Jie rado tik klėtį - visi kiti sodybos pastatai buvo sudegę.

- Sudegė visas Pajūris. Baisi nelaimė. Vargiai būtumei radęs žmogų, kuris nenukentėjo nuo pačios pirmosios karo dienos. Žydų laukė pati didžiausia nelaimė.

Leonas Pajūryje turėjo kelis žydukus draugus ir juos prisimena kaip labai draugiškus žmones. Su kepurninko sūnumi jie sėdėjo viename pradinės mokyklos suole.

- Dalis lietuvių laukė vokiečių tarsi vaduotojų, - pasakojo Leonas. - Žydai tokių vilčių neturėjo. Krautuvninkas Mauša sakė: "Jeigu užeis vokiečiai, šoksiu nuo tilto". Bet nuo tilto jis nenušoko. Jį sušaudė kartu su kitais vyrais netoli Šilalės. Vaikus ir moteris sušaudė prie Tūbinių.

Leono žmona Valerija prisimena riksmą.

- Našlaitė augau pas savo dėdes Mikulskius. Kai mirė tėvai, mus keturis vaikus išsidalijo giminės. Už vaikus pašalpų tada niekas neduodavo, jeigu ėmė kas nors našlaitį, tai tik dėl darbo. Taip ir aš atsidūriau pas savo dėdes netoli Vytogalos, - pasakoja Valerija. - Nuo Tūbinių iki Vytogalos yra galiukas, bet mes viską girdėjome. Ir šūvius, ir begalinį riksmą. Juk klykė šitiek žmonių. Tiek moterų ir šitiek vaikų. Visi supratom, kas vyksta, nors buvo sunku patikėti. "Kas darosi, kas darosi?" - baisėjosi žmonės.

Valerija, kaip ir kiti lietuvių vaikai, žydų labai bijojo. Tada buvo mada vaikus gąsdinti žydais. Žydas pagaus ir įkiš į maišą. Žydai pagavę tave subadys adatomis, suvynios į baltą paklodę, kad susigertų kraujas. Kraują jie panaudos savo žydiškiems macams kepti. Žydai - krikščionių priešai. Krikščionių vaikų krauju jie patepa savo naujagimius... Kaip nebijosi, prisiklausęs tokių kalbų?

Bet riksmas nuo Tūbinių buvo šimtą sykių baisiau.

Ar mano karta, kuri gimė po karo, išvengs tokios beprotybės?

- Nežinau, - sako Leonas. - Būtų gerai, jeigu to nematytumėt.