- Krikščionių antisemitizmas - natūralus dalykas, - sako jaunas antisemitas. - Jeigu krikščioniai nebūtų naikinę žydų, jie būtų tapę žydų vergais.

O jeigu žydai kažkada nebūtų naikinę pagonių, jie nebūtų užėmę „pažadėtosios žemės”. Jeigu baltieji nebūtų engę negrų, tikriausiai negrai būtų engę baltuosius. Jeigu krikščioniai nebūtų atsispyrę prieš musulmonus, juos musulmonai būtų įveikę. Ir atvirkščiai: jeigu musulmonai nebūtų atlaikę kryžiuočių žygių, jie būtų patekę po krikščionių padu. Jeigu sąjungininkai nebūtų nukariavę vokiečių, juos būtų nukariavę vokiečiai…

Visur - ta pati logika: jeigu ne tu, tada tave.

Bet ar tai iš tiesų natūralus dalykas?

Gamtoje matom konfliktą: žvėris prieš žvėrį, gauja prieš gaują, vėliau - tauta prieš tautą.

Bet genocidas - irgi natūralus dalykas? Ar gamtoje jis yra?

Akivaizdu: vilkai minta zuikiais, bet ar stengiasi juos išnaikinti?

Ar katės turi tikslą išnaikinti peles, žuvėdros - paukščius?..

Jeigu genocidas ir apskritai nepakantumas kitokiam nenatūralus, vadinasi, jis išmoktas. Kas ir kada jo išmokė? Kaip tai vyko?

Kai šiandien stebime katalikų ir protestantų, musulmonų ir krikščionių, indusų ir musulmonų konfliktus, iš priešingų barikados pusių visada girdime iš esmės tą pačią - nepakantumo ideloligiją. Ko gero, ji ataidi iš pačios giliausios senovės.

Mėginkim pasekti seniausius raštus.

Atsiverskime Bibliją. Senajame Testamente rasime ir plėšikiškų karų, ir genocido, netgi inkvizicijos ideologijos.

Kaip ir naujųjų laikų, taip ir senovės žmonės negalėjo šiaip sau užpulti kitą tautą ir ją paprasčiausiai apiplėšti. Dabar tai daroma “vardan” demokratijos, žmonijos laimės, humanizmo, ir netgi taikos, o senovės žydai (gal ne pirmieji) buvo susikūrę Dievo įsakymų logiką.

Pagal Biblijos legendas jie ne šiaip sau atėjo iš Egipto į derlingas Artimųjų Rytų žemes ir išnaikino ten gyvenusias žemdirbių tautas - jie tai davė galingojo ir gailestingojo Dievo nurodymu. Ir tik dėl to, kad išnaikino ne visus gyventojus, mūsų laikų kalba sakant, nepakankamai nuožmiai atliko genocidą, jie vėliau susilaukė savo Viešpaties rūstybės.

Taigi svetimų žemių okupacija ir svetimo turto dalybos bei žiaurumas tampa teisėtu aktu - juk tas žemes ir jų turtus užkariaustojams atidavė pats Dievas, liepęs išvaryti arba sunaikinti nukariautas tautas. Kuo ne šventieji karai?

Nagrinėjant Biblijoje dėstomą nukariavimų ir plėšikavimų ideologiją, į akis krenta tai, kad grobikiški karai visada yra dar ir religiniai karai. Nukariavę tautą, Dievo valios vykdytojai pirmiausia turi sunaikinti svetimą religiją:

Įst 12,2 Sugriaukite nugalėtų tautų visas dievų garbinimo vietas: kalnuose, kalvose ir po žaliuojančiais medžiais.
Įst 12,3 Išardykite jų aukurus, sutrupinkite stabus, sudeginkite šventąsias giraites, sudaužykite jų drožtus dievų atvaizdus ir išnaikinkite jų vardus iš tų vietų.

Religinis nepakantumas, plėšikavimai ir teroras prieš vietinius gyventojus eina išvien, visa tai daroma Dievo nurodymu:

Sk 33,50 Moabitų lygumose Viešpats kalbėjo Mozei:
Sk 33,51 ‘Kai pereisite Jordaną ir įeisite į Kanaano žemę,
Sk 33,52 išvykite visus to krašto gyventojus, sunaikinkite jų atvaizdus, sulaužykite stabus, išgriaukite visas aukštąsias stabų garbinimo vietas
Sk 33,53 ir apsigyvenkite šalyje, kurią Aš jums daviau paveldėti.
Sk 33,54 Pasidalykite ją burtų keliu: tiems, kurių bus daugiau, duokite didesnį žemės plotą, o kurių mažiau - mažesnį. Žemę išdalinkite burtų keliu giminėms ir šeimoms.
Sk 33,55 Jei neišvarysite žemės gyventojų, jie bus jums krislai akyse ir dygliai šonuose ir vargins jus krašte, kuriame jūs gyvensite.

Pakarto įstatymo knygoje yra pateikta miestų nukariavimo metodika.

Apsuptam miestui pirmiau pasiūloma pasiduoti, ir jeigu jis sutinka, mieto gyventojai turi eiti nukariautojams lažą. Jeigu priešinasi, visi nukariauto miesto vyrai turi būti sunaikinti, bet moteris ir vaikus galima pasiimti sau kaip grobį. Ir tai - ne visada! Taip galima daryti tik su tomis tautomis, kurios gyvena toliau nuo tavęs. Jeigu nukariavai artimą miestą, su juo turi būti elgiamasi kitaip:

Įst 20,16 Tuose miestuose, kurie tau duoti paveldėti, nepalik nieko gyvo, kas kvėpuoja.

Religija - tai dar ir nepakantumas kitaip galvojantiems. Pakartoto įstatymo knygoje yra mokoma, kaip turi būti elgiamasi su savo tautos eretikais:

Įst 13,13 ‘Tarp jūsų atsirado suvedžiotojai, kurie suklaidino miesto gyventojus, sakydami: ‘Eikime ir tarnaukime svetimiems dievams, kurių nepažįstate’,
Įst 13,14 rūpestingai ištirk bei išsiklausinėk, ir jei pasitvirtintų, kad tarp jūsų padaryta tokia bjaurystė,
Įst 13,15 išžudyk to miesto gyventojus kardu ir sunaikink jį ir visa, kas jame yra, net gyvulius.

Taigi kalbėdami apie religiją ir toleranciją, neturime pamiršti, kad pačia savo esme tai - nesuderinami dalykai.

Pačioje savo prigimtyje religija turi nepakantumo, grobikiškumo, genocido sėklą. Iš esmės tai - nukariavimų, plėšikavimų, terorizmo ideologija, ir jeigu kuri nors konfesija šiandien atvirai to nedeklaruoja, tai tik todėl, kad jai šito neleidžia aplinkybės.

Visgi Biblija be Naujojo Testamento būtų nepilna. Jėzus mėgino žengti nepaprastą žingsnį nuo tarpusavio priešiškumo į viso pasaulio žmonių bendrystę, bet buvo nužudytas, o jo mokymas išjuoktas.

Peržengęs religijos nubrėžtą ribą tarp „savų” ir „svetimų”, o visus žmones paskelbęs to paties Tėvo vaikais, t.y. broliais, Jėzus tokiu būdu paskelbė nuosprendį ir pačiai religijai, kuri už tai jam žiauriai atkeršijo: ji ne tik nuteisė mirties bausme patį Mokytoją, bet ir jo vardą pasiėmė šventiesiems karams, inkvizicijai bei genocidui organizuoti.

Ar gali būti didesnis pasityčiojimas iš visuotinės brolystės ir meilės idėjos?