Kategorijos:
Ilgai dvejojęs ir tuščiai burzginęs varikliu, lėktuvas pagaliau išvairuoja į pakilimo taką, ir staiga supranti, kad kelio atgal nėra. Taip lengvai spusteli tave prie kėdės, ir ten, apačioj, palieka maži raudonos saulės vos apšviesti Naujininkų nameliai. Dar Vilnius atrodo didelis miestas, bet viskas tuoj pasikeis.
Koks velnias nešė mane?.. Neturiu tikslo pabėgti, nubėgti, įsikurti, uždirbti. Išlekiu, kad apsisukęs maučiau atgal. Jauni darbininkai, kurie po savaitgalio tyliai snaudžia šalia manęs, irgi turi tikslą parlėkti. Kas tau norės paskęsti tarp svetimų? Jauna moteris, su kuria susipažinsiu vėliau, iš Vilniaus į Londoną skraidė kas dvi savaitės. Ne, iš Londono skraidė į Vilnių. Taip teisingiau. Dveji metai gyveno Londone, o namai buvo ten, Lietuvoj. Ir mama, ir paauglys sūnus. Paskui susirado kitą vyrą Amerikoj, išvyko pas jį su vaiku, ir dabar jos namai tokioje žalioje Las Vego gatvelėje. Amerika per toli, kad lakstytum savaitgaliais. Pardavė butą ten, Lietuvoj, ir nebeliko kelio atgal. Prakeikta švytuoklė - tai čia, tai tenai - pagaliau nustojo blaškytis.
Bet ar visai? Ką ji sapnuoja vidurnaktį, kai čia, Lietuvoj, pats vidurdienis? Ką mes turim galvoj, kai sakome ČIA ir TENAI? Kiek turi praeiti laiko, kad grįžti atgal reikštų išskristi iš Vilniaus? Kur mintimis skrenda šis jaunų darbininkų pilnas lėktuvas? Į priekį ar atgal link Lietuvos?
Garsiakalbiai sako, kad Frankfurtas nebetoli. Prisisekit saugos diržus.
Į žemę bilsteli ratai, ir aš svetimoj žemėj. Dabar ne laikas svarstyti, kam ir kodėl. Jeigu sutikau, tai sutikau. Dvejus metus norėjau išvengti kelionės, buvau net susigalvojęs ligą. Esu buvęs tenai ir tenai, bet Amerika man per toli. Kol srautas neša mane iš lėktuvo, aplink girdžiu lietuvių čiauškėjimą. Bet viskas tuoj pasikeis. Aš juk nemoku angliškai.
- Kam tau kalba? - sakė mano bičiuliai. - Frankfurte pasiklausk vokiškai, o Los Andžele lauksim tavęs.
Jiems kelią iki Amerikos pramynė mama, kada jai buvo 70. Nei ji mokėjo vokiškai, nei ji mokėjo angliškai. Mano senutis prieš pasaulinį karą su broliais ten išplaukė, irgi nemokėdamas angliškai. O aš? Ar aš kvailesnis už juos? Ar negaliu pasiklausti vokiškai?
Verčiau pasiklausiu lietuviškai. Būrelis jaunų lietuvaičių štai spaudžia vieni kitiems rankas. Matyt, išsiskyrė maršrutai, ir jie išlakstys į skirtingas puses. Kaip man surasti savo vartus?
- Jūsų numeris 14, - paslaugiai paaiškina jauna lietuvikė. - Eikit, kol rasit. Štai ten!
Ji parodo ranka tokį ilgą platų koridorių, ir aš nueinu visai neteisinga linkme. Kaip rodė, taip ir einu. Lietuvių balsai išnyksta, girdėti tik vokiškai. Dar kažkokie japonai, arabai su savo nuometais... Galima eiti savomis kojomis, galima atsistoti ant judančių grindų. Bet galima eiti tomis judančiomis grindimis - tada du sykius greičiau. Sakyčiau, visai įdomu.
Štai keturiolikti vartai. Esu skridęs lėktuvais, bet su persėdimais - dar niekada. Pasirodo, taip paprasta!
- Atleiskit, ar aš teisingai laukiu? - dėl viso pikto susistabdau oro uosto darbininką, kuris elektriniu vežimėliu tempia priekabą su kažkokiais daiktais. - Ar čia mano vartai?
Aš jau seniai nekalbėjau vokiškai, ir mano kalba baisiau už pneumatinį kūjį. Bet darbininkas supranta mane, jis paslaugiai paima bilietą, pažiūri ir sako:
- Taip, viskas teisingai, numeris 14. Laukite čia!
Tai buvo antroji mano lemtinga klaida. Niekada tokių dalykų nereikia klausti atsitiktinių keleivių ir paprastų darbininkų, kurie patys niekur neskraido ir nelabai žino visos oro uosto tvarkos. Kol viskas atrodė gerai, išsitraukiau iš savo kuprinės kompiuterį, prisijungiau prie nemokamo interneto, pranešiau savo draugams Lietuvoje, kad viskas tvarkoj, kad Frankfurte aš kaip žuvis vandeny, kad skristi lėktuvu iš Lietuvos į Ameriką - tai kaip dviračiu iš Kaltinėnų į Šilalę... Gretimame bufete nusipirkau puoduką baltos kavos ir tokią šiltą bandelę, kramsnoju lėtai, gurkšnoju, vėl susijungiu su Lietuva. Jie jau darbe, irgi pasitaisė kavos, tai gersim sykiu. Kiti nė netiki:
- Kur, kur tu esi? Kokiame Frankfurte?..
Tarsi būtų keli Franfurtai!.. Ak taip, jūs nesate buvę Frankfurte! Jeigu nepakelsite užpakalio, tai kaip išmoksit skraidyti? Ar buvot kada pavažiavę toliau maksimos?.. Taip besismaginant su apstulbusiais savo draugais, staiga ateina šalta mintis, tokia šalta, kaip dušas: o kodėl prie šitų terminalo vartų niekas nesirenka? Kodėl niekas nenori su manimi į Los Andželą?
Pasirodo, aš sėdžiu visai ne čia ir laukiu ne savo lėktuvo. Ir ta jauna lietuvaitė, ir tas žioplys vokietis darbininkas neatkreipė dėmesio, kad mano biliete - dar ir raidė Z. Ta prakeikta raidė reiškia pasų kontrolę.
- Nein, nein! - purto galvą tokia pareigūnė su antpečiais ir rodo į raidę Z. - Durch Paskontrol!..
Aha, per paskontrolę... O kur ta prakeikta paskontrolė? Kitame terminalo gale, antrame aukšte? O paskui laiptais žemyn į sektorių Z. Gerai, kad juda grindys, ir aš dar galiu bėgti tomis grindimis. Dvigubas greitis, bet laiko visai mažai. Pasų kontrolė - tai tokia ilga eilė ir nutukęs policininkas, kuris tingiai žiūrinėja pasus. Jam nesušuksi: ei, frice, greičiau, manęs laukia lėktuvas į Losandželą!..
Lėktuvas tikrai laukė.
- Mister Dargis? - iš tolo šaukė konktrolieriai prie vartų.
Taip, mister, mister! Jie tik iš tolo užmetė akį į bilietą. Ranka parodė: spausk kuo greičiau.
- Mister Dargis? - tarpdury lėktuvo šaukė ir stiuardesas. Laikas buvo jam uždaryti duris.
Tarsi kulka šoviau į vidų, ir durys pavymui užsitrenkė.
Viena stiuardesė kyšt stiklinę šalto vandens. Fu...
Paskui ji parodė, kur sėstis. Dar sykį fu... Tegu velniai leistis į tokią kelionę vienam, kai nežinai nei kalbos, nei oro uostų tvarkos.
Bet ar ne šito norėjau? Ar ne dėl to sutikau leistis į tokią kelionę, kad pamatyčiau, kaip žmonės išeina be nieko, kaip juos nupučia vėjas į kitą pasaulį, bet įsikimba lyg medžiai ant nuogų akmenų?
Viskas gerai. Dar sykį kresteli staiga padidėjęs mano paties svoris, lėktuvo nosis pakyla, o mes prilimpam prie savo kėdžių.
Ate, Europa! Dabar susitiksim Amerikoj.
Komentarai
Na, šauni pradžia - pusė
Na, šauni pradžia - pusė darbo :) lauksim tęsinio