Niekada nemaniau, kad ji tokia didelė. Žinojau, kad Rusija, Kinija, Indija, dar kokia Brazilija, bet kad Jungtinės Valstijos tokio didumo?..

Štai lėktuvo monitorius rodo, kad perskridome Atlantą, ties Grenlandija pasukom piečiau ir jau visai prie JAV sienos. Kas čia beliko perlėkti išilgai Valstijas ir nutūpti Los Andžele? Bet laikrodis rodo, kad skrisim dar šešias valandas. Nieko sau! Per Atlantą skridom šešias, o dabar per Ameriką iki rytinio kranto - irgi šešias?.. Amerika - kaip vandenynas!

Mėginsiu dar truputėlį nusnausti. Kitą sykį į tokią kelionę, jeigu dar rizikuosiu, būtinai pasiimsiu migdomųjų. Nuryčiau kokią tabletę ar dvi ir be vargo pabusčiau Los Andžele. Žiūrėti žemyn pro langą į debesis menka pramoga. Ir stiuardesės neleidžia. Užtraukit užuolaidas, žaisime naktį... Tai truputėlį padeda. Tamsoje snausti geriau.

Labas rytas, labas rytas!.. Koks čia jums rytas? Lėktuvo laikrodis rodo vidurdienį, Lietuvoje jau visai vakaras. Atitraukiam užuolaidas - saulėta diena! Stiuardesės dalija kažkokius popiergalius. Viskas, žinoma, angliškai, bet suprantu, kad tai deklaracija. Vardas, pavardė, kažkoks adresas... Adresas, aišku, mano draugų. Bet jo nežinau. Kada prašiau leidimo atvykti į JAV, nurodžiau prašyme ir pamiršau. Iš kur galėjau žinoti, kad reikės ir deklaracijoj? Kitą sykį žinosiu: tokius duomenis reikia turėti kišenėj.

Kitų klausimų nė neįstengiau suprasti. Tikriausiai klausia, ar nevežu narkotikų ir kokių atominių bombų. Daugiausia, ką įstengiau parašyti savo ranka, tai Petras Dargis. Pradžiai užteks. Negi mane vys atgal per Atlantą vien dėl to, kad kažkada Kaltinėnų vidurinėje mus mokė ne anglų, bet vokiečių kalbos? Pažįstu bent kelis kaltinėniškius, kurie sėkmingai įsikūrė Amerikoj. Vienai buvo 70, kai susimaišė protas pakeisti tėvynę. Ar ji mokėjo angliškai? Labai abejoju, ar mokėjo bendrinę lietuvių kalbą. O žemaitiškai kirto gerai. Ir ką? įsikūrė Amerikoj, pagyveno beveik 20 metų, mirė laisvos šalies pilnateisė pilietė. Mano senutis irgi temokėjo žemaitiškai, gal dar caro kariuomenėj buvo pramokęs rusiškai... Užsidirbo kelis dolerius, parvažiavo atgal, nusipirko šalia Kaltinėnų gabaliuką žemės, kuris po šiai dienai vadinasi Dargio dauba... Aš moku ir rusiškai, ir truputėlį vokiškai. Gal kaip nors su muitinės pareigūnais susirodysiu pirštais?

Mano draugai, kurie jau įsikūrę Amerikoj, prieš kelionę ramino, kad dėl kalbos nereikia nei kiek kompleksuoti. Jeigu nesi išvytas lauk iš Amerikos, nesėdėjai už kokius narkotikus ar šiaip neprikrėtei kokių velnių, tarkim, neuždelsei išvažiuoti atgal iš Amerikos nustatytu laiku, tai įvažiuoti tikrai leis. Jeigu kas - susirodysi pirštais. Juk čia - migrantų šalis. Visi - iš tokių. Tų pareigūnų seneliai ar proseneliai galėjo atvykti kaip aš, jų kaimynai gal ir dabar kalba kokia maišyta kalba. Migrantų šaly visos kalbos gerai.

- Aš nesuprasti angliškai...

Muitinės pareigūnas žiūri į deklaraciją. Skaityti ten nėra ko. Vardas ir pavardė.

Jis klausia kažko, man atrodo, teiraujasi, kokias moku kalbas.

- Doiče, - pasiūlau kalbėtis vokiškai. - Doiče arba germany...

Pareigūnas purto galva. Nei doiče, nei germany jam nepatinka. Žiūri į pasą.

- Litauen? Rašen?..

Atrodo, jie "rašen" vadina rusus. Aha, jis klausia, ar suprantu rusiškai.

- Jes, jes! - linkčioju galva. - Aš ponimaju rašen!..

Pareigūnas rodo pirštu kažkur, paskui pašaukia prižiūrėtoją, liepia nuvesti mane į kitą vietą. Ta kita vieta - vertėjų kabinos.

Vertėja kalba švaria rusų kalba. O aš - jau su akcentu. Kada paskutinį sykį kalbėjau rusiškai? Buvo laikai, kai Vilniuje arba Klaipėdoj traukinio bilieto nenusipirksi lietuviškai, o dabar rusų kalba Lietuvoj nebereikalinga. Atėjo laikas anglėti.

- Pas ką važiuojate, kokiu tikslu? - mandagiai teiraujasi vertėja. - Aš jums užpildysiu deklaraciją, o jūs pasirašysit. Koks adresas jūsų draugų?

- Nežinau, - traukiu pečiais. - Neatsimenu...

- Jūsų laukia prie vartų? Taip, suprantu, bet reikia čia įrašyti... Telefoną turite?

Telefoną turiu, bet Amerikoj jis nebeveikia. Frankfurte veikė puikiausiai, o čia nebeliko ryšio.

- Duokite numerį, - sako vertėja.

Pati paskambina, pakalba, įrašo adresą. Paskui ima tardyti:

- Narkotikų, mėsos, žuvies nevežat?..

Narkotikų, žinoma, ne, bet rūkytos naminės dešros kelis rinkius lauktuvėms... Velnias griebtų, negi atims?

- Tai nevežat? - klausia ji vėl.

- Ne, ne!.. - apsimetu angelu.

Jeigu aptiks, tikriausiai atims ir sušers savo šunims. Bet negi mane pasodins arba vys iš Amerikos už kelias dešras? Vertėja paduoda užpildytą deklaraciją, liepa eiti atgal pas muitininkus.

- Kiek jums skolingas?

- Ne ne! - ji rodo ranka, kad nerodyčiau piniginės. - Čia mano tarnyba!.. Pasirašykit ir eikit atgal pas muitininką.

Mano pažįstamas muitininkas siunčia pas kitą - pas tą, kuris moka rusiškai. Vėl moteris rusė, vėl kalba švaria rusų kalba. Iš kur čia tiek rusų? Ilga eilė turistų stovi ir laiko rankose rusų pasus su ereliais. Vėliau mano bičiuliai paaiškino, kad rusų čia iš tiesų daug. Ne vien rusų, bet ir ukrainiečių, armėnų, gruzinų... Visi kalba rusiškai. O tie, kurie jau padarė karjerą ir oro uoste įsitrynė muitininkais, vertėjais ar prižiūrėtojais, tikriausiai yra Rusijos žydai. Kažkada jie bėgo nuo bolševikų neva į Izraelį, bet iš tiesų miniomis movė į JAV.

- Pas ką vykstate, kokiu tikslu, kuriam laikui? - prie muitinės posto prasideda pabrėžtinai mandagus tardymas. Deklaracijoj viskas jau surašyta, bet ji klausinėja iš naujo, matyt, tikrina, ar nesusimausiu. Gal aš visai ne tas, gal aš vežu narkotikus arba kitą draudžiamą krovinį?

- Turite pinigų?..

Pinigų turiu, turiu ir banko kortelę, bet labiausiai bijau, kad nekibtų dėl tos dešros. Girdėjau, jie geri psichologai ir mato, kad žmogus nerimauja ir susijaudinęs. O dėl ko susjaudinęs? Dėl to, kad veža narkotikų, atominę bombą arba rūkytos dešros! Bet aš juk nemoku kalbos, tai dėl to ir susijaudinęs. Gal aš dešros visai neturiu?

- Atvažiavau mėnesiui, paskui skrisiu atgal, turiu ir bilietą... Štai!

Pamačiusi, kad turiu bilietą atgal į Europą, uniformuota rusė nuraukia visus tardymus, palinki gerų atostogų, dar pasidaro mano nuotrauką atminčiai, paima pirštų atspaudus. O dėl dešros - nė žodžio!

- Šūdinai, kada nemoki kalbos, - sakau įsijautęs, ir vos neišsprūsta kitas rusiškas žodis. Bet spėju prikąsti liežuvį.

- Neimkit į galvą! - juokiasi muitininkė. Ji aiškiai suprato, koks rusiškas žodis man buvo pakibęs ant liežuvio galiuko. - Ne pirmas jūs ir ne paskutinis!..

Ji dar parodo, kur eiti, kur atsiimti bagažą.

- Laimingai! - pamojuoja ranka. Pamoju ir aš.

Ji ne tokia baisi, kaip atrodė iš pradžių. Plaukiu pasroviui, minia neša kažkokiu požemiu. Pakylam aukštyn, į akis duoda stipri saulės šviesa.

Amerika!..