Alaus kamštelių terapija

Kategorijos: 

Metusi gerti, ji uostė alaus kamštelius. Mat buvo alaus alkoholikė. Pauosto ir numeta.
Tai truko apie metus. Iš pradžių kvepėjo be galo skaniai, svaiginančiai, be šito kvapo ji negalėjo gyventi. Bet kai sutriko sveikata, jai liko toks pasirinkimas - arba visai išprotėti, arba nustoti nuodytis. Bet kaip nustosi, jeigu vaidenasi kvapas?
Tada ji pradėjo uostyti tuos kamštelius. Randa - pauosto. Arba paprašo geriančių alkoholikų. Pauosto, bet negeria.
Pamažu kvapas darėsi ne toks malonus, o po metų pradėjo smirdėti. Tada ji suprato - viskas. Alus nebereikalingas.
Išgirdęs šitą istoriją, negalėjau ja pasitikėti. Bet...
Juk aš labai panašiai mečiau rūkyti!
Kavinėse, redakcijos koridoriuje man kildavo noras užtraukti dūmą. Buvo toks sąlyginis refleksas - nueini į kavinę, išsitrauki cigarečių pakelį. Tada kavinėse dar nebuvo draudžiama rūkyti. Tas pas - redakcijos koridoriuje arba lauke ant laiptų. Čia būdavo rūkymo pertraukėlės su bendradarbiais.

Kaip išmušti iš galvos šitą refleksą - ateiti, užtraukti dūmą?.. Dariau taip: tyčia ėjau į kavines, į rūkyklas, į savo balkoną, į kitas vietas, kur stipriai rūkydavau. Sąmoningai dėjau naują atminties sluoksnį - aš čia nerūkau. Ir dar. Kuo stipresnė pagunda užsirūkyti, tuo stipresnis mano užsispyrimas nerūkyti. Kritišku momentu kartojau šitą maldelę.

Dūmų kvapas pamažu tapo neutralus, po kurio laiko - nemalonus.

Viskas. Su rūkymu baigta.

Ko gero, svarbiausias dalykas ir mano, ir tos alaus alkoholikės atveju buvo ne kvapas, bet sąmoningas nusiteikimas. Sąmoningas užsispyrimas nebevartoti nuodo pamažu nustelbia mechanišką, refleksu tapusį norą ką nors neprotingai daryti. Užsispyrimas ir kvapas ima sutapti,  jie sykiu išstumia nereikalingą norą.
Ir visai nesvarbu, ką sako bemoksliai psichologai ar uždarbiaujantys psichiatrai, - tai visiškai įmanoma!