O jei darytume tai sąmoningai?

Kategorijos: 

"Žinau, kad alkoholis - nuodas, suprantu, kad kenkiu sau, duodu sau žodį negerti, bet išgeriu vėl", - rašo man nepažįstamas.
Taip, žinoti tikriausiai žinai. Supranti, kad pakenki sau.
Bet ar suvoki gerdamas? Na, kai geri, kai imi į rankas taurę, ar suvoki tada, kad įsipylei nuodų?
Tikrai suvoki?
Sakykime - taip, tu iš tiesų gerdamas suvoki. Turėtų atrodyti taip:
- Būk sveikas, gerdamas šituos nuodus, - sakai sugėrovui, nes juk žinai, kad alkoholis - nuodas. Pats man rašei.
- Į sveikatą nuodai! - turėtų linkėti tas.
Betgi šitaip nėra!
Kodėl tu sakai "Būk sveikas!" , jeigu žinai, kad pili nuodus?
Vienu metu nuodai ir sveikata?
Ne, šitaip nebūna. Kada rašai, tu supranti: alkoholis - nuodas. Kada geri, tada alkoholis tau - sveikata. Iš kur?
Jeigu suvoktumei tiesą - nuodas visada nuodas, jis yra taurelėje, aš keliu taurę nuodų, tada būtų kitaip. Sąmoningai gerti, suvokdamas savo veiksmus, tu nelabai galėtum. Nebent norėtumei nusižudyti.
Sąmoningai rūkyti irgi būtų sunku. Rūkoriams net patariama užsiimti sąmoningu rūkymu. Sako, ilgai neištversi, suvokdamas ką darai - jausdamas, kaip įtrauki į burną nuodingą dūmą su visomis dervomis, atkreipdamas dėmesį, koks bjaurus yra jo skonis, koks nemalonus kvapas, kaip nuodingi dūmai pro gerklę eina žemyn, nešdami dervą į pažeistus, taip, jau pažeistus tavo plaučius.
Panašiai rūkyti mečiau ir aš, susiedamas cigaretę ne su kažkokiais tariamais malonumais, bet su bjauriu skoniu, šlykščiu kvapu, kutenimu bronchuose, kosuliu. Kada išmečiau cigarečių pakelį, sunku buvo pirmas dvi dienas, kol pasibaigė fiziologinis poreikis. Psichologinis nyko, stiprėjant užsispyrimui kvėpuoti švariu oru.
Dabar suprantu, kad tokiu būdu galima atsikratyti ir religinių prietarų. Tarkim, išsivaduoti iš sektos. Štai žmogus mala ir mala maldos žodžius, juos taria nesąmoningai, tarsi mechaniškai valytų dantis ar automatiškai skustų bulves. Girdi, juos sako kažkokiam geram įsivaizduojamas Tėvui, kuris neva aprašytas Biblijoje. Bet jeigu jis atsiverstų Bibliją ir paskaitytų to Dievo Žodį, tai pamatytų, ką pats Dievas kalba apie save. Jis apie save kalba kaip apie labai pavydų, žiaurų despotą, kuris keršija iki kažkelintos kartos, nežiūrėdamas kaltas - nekaltas. Ir dar tas despotas, žydų tautos Dievas, moko žudyti nepaklusniuosius, išskersti ištisas jų tautas, ne tik vyrus, bet ir vaikus bei moteris.
Sužinojęs tai, žmogus galėtų kalbėti maldą ir sąmoningai, sujungdamas tai, ką taria lūpomis ir ką iš tiesų žino.
Dabar jo malda atrodys truputį kitaip. Galite pamėginti:
Tėve ne mūsų, bet žydų, kuris esi danguje, teesie baisus tavo vardas, teateina tavo vergovinė karalystė, teesie tavo negailestinga valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdieninės duonos, ne tik ligų, audrų, nelaimių, kančių, bet ir duonos duok mums kas dieną ir (ne)atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes neatleidžiame savo kaltininkams.
Nemanau, kad tikintysis galėtų kalbėti ilgai.
Greičiausiai jis nė nepradėtų ir grįžtų prie mechaniško žodžių tarimo, ko ir buvo mokomas nuo kūdikystės.
Kaip ir nuodingo vyno garbinimo, kaip ir kvėpavimo dūmais...
O gal bent vienam pavyktų susitvarkyti?