Įsivaizduokime, kad vėl susidaro tokia situacija, kaip 1991 metų sausio tryliktąją. Kaip dabar elgtųsi buvę Seimo rūmų gyvėjai?

"Taip, eičiau ir vėl"

Taip tvirtina Šilalės rajono savivaldybės darbuotoja Rozvita Beržinienė. Ji kaip šiandien prisimena tuos nepaprastus išgyvenimus, kurie prasidėjo sausio tryliktosios vidurnaktį:

- Turbūt niekada nepamiršiu, kaip tada apie vidurnaktį ėmė mirgėti televizoriaus vaizdas ir kaip jis visai dingo. O po kurio laiko Nevočiuose dingo ir elektra. Pradėjome skambinti vienas kitam, klausinėti: kas čia yra? Ką turim daryti? Netrukus sulaukiau skambučio iš savivaldybės: renkamės, turime būti ten, kur privalome būti. Paryčiais rajono Tarybos salėje jau buvo nemažai žmonių. Visiems buvo aišku: tėvynė pavojuje, turim važiuoti į Vilnių ir ginti ją. Tą žinią ir kvietimą telefonais platinome per savo draugus. Kažkas juk paskambino man ir pakvietė, kitiems skambinau aš. Nepasakyčiau, kad buvau ypatinga organizatorė. Tada visi buvome organizatoriai. Tai buvo mūsų pačių, mūsų visų apsisprendimas. Rytą du autobusai savanorių nuo Šilalės pajudėjo į Vilnių.

Ar nebuvo baisu plikomis rankomis važiuoti į sostinę, kur jau buvo nukentėjusių nuo ginkluoto "Omono"?

- Ne, iš pradžių nejaučiau jokios baimės. Mes visi drąsinome vienas kitą. Tik kai privažiavome Kauną, kai mus ties Lapėmis pirmą sykį sustabdė rusų kariškiai... Štai tada toks virpuliukas nuėjo per kūną. Vaikšto ginkluoti kariai apie autobusą, klausinėja vairuotojo, kur mes važiuojame, kiek žmonių. Bet į autobusą nelipa. Prisimenu ir vairuotojo pavardę. Tai buvo Klemensas Merkelis. Kariškiai mus šiek tiek palaikė ir leido važiuoti. Po kurio laiko sustabdė kitas patrulis. Ir vėl - tas pats jaudulys. Paskui - dar kitas patrulis...

Rozvita tvirtina daug didesnį įspūdį patyrusi Vilniuje, kai savo akimis pamatė "Omono" siautėjimo pėdsakus:

- Pirmiausia nuvažiavome prie Spaudos rūmų. Ten - šiurpus vaizdas. Didžiulis pastatas išdaužytais langais, stovi sudaužyti maršrutiniai miesto autobusai ir troleibusai... Dar šiurpiau buvo prie televizijos bokšto. Ten jau žmonės degė žvakeles žuvusiems. Šiapus tvoros - gedintys žmonės ir degančios žvakės, anapus - ginkluoti kariai. Man atrodė, kad jie buvo kažkokie apkvaišę ir labai keistai reagavo į tai, kas vyksta aplink. Kažką kalbėjosi, gliaudė saulėgrąžas ir spjaudėsi. Man atrodo, tai buvo labai neadekvati reakcija į tai, kad čia buvo įvykę. Prie Seimo rūmų - visai kitos emocijos. Čia atvažiavome iškart po nedidelės savo ekskursijos. Čia tarp bendraminčių patyriau nepaprastą ramybę ir jėgą. Tikriausiai daugiau niekada nematysiu tokio paprastų žmonių solidarumo. Kai kurie čia jau budėjo nuo vidurnakčio, ir miestiečiai jiems nešė blynus, termosais - kavą, vaišino dešrelėmis. Matydama tokią vienybę, aš jau turėjau vilties: mes laimėsime. Tėvynė baisiame pavojuje, bet mes tikrai nugalėsime!

Ar Seimo gynėja dabar gali pasakyti, kad ji kažką laimėjo?

- Taip, žinoma! - tvirtina R. Beržinienė. - Dėl ko mes tada kovojome? Dėl nepriklausomybės. Nepriklausomybę tikrai iškovojome, tai faktas. Lietuva tapo nepriklausoma valstybė. Taip, mes nugalėjome.

Ar Rozvita vėl važiuotų ginti Seimo, jeigu atsitiktų kažkas panašaus?

- Taip, važiuočiau, - tvirtina ji.

Kiek pagalvojusi:

- Tačiau šis Seimas mūsų nekvies... Jie nebenori paprastų žmonių. Štai paprasti žmonės renkasi prie Seimo, reikalauja savo teisių, o jie pyksta, užsidaro duris, kviečia policiją išvaikyti... Kad mes niekaip neišsirenkame atstovų, kurie gintų mūsų interesus - tai čia kita problema. Okupantų atsikratėme greitai, o su saviškiais dar kovosim ilgai, kokius 50 metų ar ilgiau.

"Dabar tegu ginasi patys"

Taip sako Švedijoje nuolatos uždarbiaujantis nevotiškis Rimutis Brazas. Tais lemtingais metais jam buvo tik 25, ir jis visas degė jaunatvišku patriotizmu. O dabar liko tik blėstantys prisiminimai:

- Šį tą dar prisimenu, - šypsosi Rimutis. - Ne aš vienas tada važiavau iš nevotiškių. Ir mano geriausias draugas Alfonsas Vitkus, ir Juozas Jakas, Alfredas Nikelis, ir Rozvita Beržinienė... Juozas labai domėjosi politika. buvo labai iškalbingas, įdomus žmogus. Nei jo, nei Alfredo nebėra gyvų. Su Alfonsu neseniai buvom grįžę iš kariuomenės. Buvome jauni, karšti vyrukai. Mus visus buvo apėmęs toks pakilimas.

Rimutis neprisimena, kad jie važiuodami būtų ko nors bijoję. Visi suprato, kad važiuoja ne į kurortą, kad važiuoja į nežinią, ir ta nežinia jaunas galvas labai traukė.

- Mus buvo apėmęs toks patriotizmas, kad dabar suku įsivaizduoti, - prisimena Rimutis. - Ypač - prie Seimo rūmų. Čia nebuvo nė vieno nepatrioto. Kartu su kitais ant spygliuotos vielos pamoviau savo karinį bilietą. O kiti padarė dar didesnę kvailystę - čia paliko ir savo pasus. Dabar aišku, kad yra kvaila naikinti savo asmeninius dokumentus, bet tada mes norėjome kuo greičiau atsikabinti nuo griūvančios Sąjungos ir skubėjome atsikratyti visko, kas priminė ją. Tada aš tikėjau: tereikia atsikabinti nuo rusų, ir gyvensim kaip žmonės. Atsikabiname, ir iškart prasideda kitas gyvenimas. Tada tuo tikėjo visi. Dėl to ir rizikavome savo kailiu.

Ar Seimo gynėjas jaučiasi nugalėjęs?

- O ką aš laimėjau? - klausimu į klausimą atsako R. Brazas. - Ką laimėjo kiti kaip aš? Mes tikrai atsijungėme nuo Sąjungos ir tikrai prasidėjo kitas gyvenimas. Tuoj pat sugriovė fermas, ir nevotiškiai neteko darbo. Miestuose griuvo senos gamyklos, o vietoj jų neatsirado naujų. Dar kurį laiką Šilalės statybos bare kaliau karstus, bet netrukus baro neliko. Subiro ir Tarpkolūkinė statybos organizacija, ir kitos įmonės. Daugybė žmonių likom be nieko. Kaip man išlaikyti keturis vaikus? Kaip išleisti į mokslus? Susiradau darbo Švedijoje. Išvažiuoju keliems mėnesiams, grįžtu trumpam ir vėl palieku šeimą. Dabar važiuoju dirbti į Vilnių, turiu darbo vienoje statybos firmoje, bet pavasarį - vėl į Švediją... Mano draugas ir bendražygis Alfonsas daug metų dirbo Kaliningrade. Ar mes duoneliautume kitur, jeigu čia išgyventume? Kovojom už laisvę ir iškovojome laisvę blaškytis po visą pasaulį. Švedijoje uždirbu gerokai daugiau, nei čia, bet negaunu nė pusės to, ką už tokį pat darbą gauna vietinis švedas... Iš tiesų mes iškovojome teisę į antrarūšių migrantų gyvenimą.

Ar dabar jis važiuotų ginti Seimo, jeigu susidarytų panaši situacija?

- Dabar tegu ginasi patys, - juokiasi Rimutis. - Ir kas juos puls? Nebent tie patys žmonės... Ir su ta nepriklausomybe jau nebeaišku. Taip sunku buvo ją iškovoti, tiek buvo vargo, kol atsikabinome nuo vienos Sąjungos, o dabar savo noru Lietuva jungiama prie kitos. Tai nuo ko ta gynyba? Net jeigu atsitiktų tikra bėda, dabar žmones būtų sunku surinkti. Visai nebe tos nuotaikos, nebe ta liaudis. Mūsų karta buvo visai kitaip auklėjama. Žmogus žmogui - brolis, bičiulis... Kitam reikia padėti, su kitu reikia pasidalinti... Iš tiesų mes noriai ėjome padėti vienas kitam, ir tai mus vienijo. Todėl mes labai greitai dideliais būriais susirinkome gintis. O dabar mes labiau konkurentai vieni kitiems, ne broliai. Vieni turi daugiau, kiti turi mažiau. Dabar turime ne padėti vieni kitiems, bet aplenkti, nukonkuruoti, apsukti kitą... Juk ne visi pralaimėjome - tik žioplesnieji, kurie buvome linkę gyventi solidariai. O laimėjo saujelė suktų, plėšrių aferistų. Bene neprisimename, kaip jie susikrovė savo turtus? Dirbame, būdavo, mėnesį, antrą, o jie vis delsia išmokėti algas. Praeina pusmetis, tada jie bankrutuoja, algų mokėti nebėra kam. Kiti dar prisiteisdavome šį tą, kiti jau ne... Savo turtus jie susikrovė mūsų prakaitu. O dabar, jeigu kas, patys tegu ir ginasi.