Atsisakau tikėti

Kategorijos: 

Aš ją norėjau nusivesti ant ledo.

- Storas, nelūš! - drąsinau.

- Aš žinau! - tvirtino ji.

- Žinai - tada einam!..

- Žinau, bet…

Ji stovėjo ant kranto. Kas tasai “bet”?

Paskui ji pamatė už trobos gulintį papuvusį kryžių.

- Kodėl čia laikai?

- Norėjau išrauti ir perkelti kitur. Baseinukui reikėjo vietos. Bet
apačia nulūžo, ir palikau čia. Vis neprisiruošiu supjaustyti malkoms.

- Jį sunaudosi malkoms?

- Taip, juk tai ąžuolas. Kad ir papuvęs, ugnis jo kaitri. Tą alavinį
niekutį reikės nusilupti ir išsilydyti. Juk, šiaip ar taip,
gabaliukas alavo.

- Gabaliukas alavo?

- Na, dar galima sakyti - stabas. Paprasčiausias stabukas, kurio baidosi prietaringi žmonės. Tai tas pats, kas ir šamano užburtas akmenukas ar kitas fetišas.

- Aš žinau, bet… - abejojo ji.

Pradėjau aiškintis, ką reiškia tas “bet”. Ji žino, bet… Yra kažkas šalia žinojimo.

Kas tai galėtų būti?

Aišku, tikėjimas. Ji žino, kad ledas storas, mato, kad einu juo ir nelūžtu, bet netiki savo pačios akimis. Ji tiki bailių  tėvų nuo vaikystės įkaltomis baimėmis, kad ledas būtinai turi lūžti. Žino, kad serijinės gamybos stabukas yra paprasčiasias niekas, bet giliai širdyje nešioja tėvų įkaltą tikėjimą, kad tas alavinis niekutis turi magiškų galių.

Man visada atrodė, kad žinojimas gali įveikti tikėjimą. Pasirodo - ne.

Žinojimas neišvaduoja.

Jeigu tikiu tėvų įkalta nesąmone, mano dalia beviltiška? Jeigu augau
pritaringų tėvų šeimoje, tai būtinai tikėsiu, kad šventinta žvakė
apsaugo nuo žaibo, juoda katė neša nelaimę, žegnonė apgina nuo tariamų vaiduoklių, o įskilęs veidrodis pranašauja mirtį? Negi mes tarsi kokie kompiuteriai iš savo tėvų perimam prietarus tarsi kokią programą ir patys jų nebegalim pakeisti?

Jeigu būtų taip ir niekaip kitaip, mūsų tėvai būtų meldęsi žalčiui, ąžuolui, perkūnui, ugniai… Bet pasaulis keičiasi, prietarai kinta, kai kurie išnyksta visai.

Vadinasi, galim atsisakyti savo tėvų kvailysčių ir baimių. Kaip sakė vienas Mokytojas, dėl naujo tikėjimo mes netgi turim atsisakyti savo tėvų ir brolių.

Kaip tai padaryti? Kaip likviduoti kvailą tikėjimą, kuris prieštarauja žinojimui?

Skaitydamas vieną kognityvinės psichologijos knygą neseniai aptikai įdomią mintį. Tėvai ir visa kultūrinė aplinka sudėjo į mūsų galvas tam tikras nuostatas, iš kurių vienos yra racionalios, o kitos - ne, kai kurios - akivaizdžiai beprotiškos.  Mes galim toliau tikėti jomis ir perduoti savo vaikams, bet galime atsisakyti tikėti.

O taip, atsisakyti tikėti! Kaip aš pats nepastebėjau?

Atsisakyti tikėti - tai kur kas daugiau, nei žinoti. Tai - valios aktas.

Daugeliu gerų ir kvailų dalykų mes tikim ne savo valia. Mes tikim, kad žemė apvali ir sukasi apie saulę, nors patys namų sąlygomis vargiai galėtume tai įrodyti. Mūsų proprotėviai kažkada tikėjo kitaip ir pasitelkę bažnyčią laužė kaulus tiems, kurie sužinojo daugiau. Bet žmonės kažkokiu būdu nugalėjo naivų tikėjimą.

Norėdami sužinoti tiesą, jie turėjo atsisakyti tikėti klaidingais dalykais. Skirtingai nei mes, Galilėjus ir Kopernikas turėjo sukaupti drąsą. Tai buvo valios aktas.

Mes irgi galim sukaupti drąsą ir pasakyti: atsisakau
tikėti bažnyčios mokymu, kad Žemė - pasaulio centras, o kosmosas sukasi apie ją.

Atsisakau tikėti, kad ledas būtinai turi lūžti. Jei ledas mano akyse atlaiko žmogų, atsisakau tikėti, kad jis dabar lūžta. Atsisakai tikėti, kad lūžta ir tvirtas ledas.

Atsisakau tikėti, kad alavinis niekutis gali turėti magiškų galių. Atsisakau tikėti bet kokiais stabais.

Aišku, tas darbas nebus lengvas. Tėvai, mokytojai, visa kultūrinė aplinka daugelį metų mums kalė į galvas “paveldimas” nuostatas, jas įkalė taip giliai, kad ėmėm tikėti kažkaip automatiškai, neabejodami. Daugeliu atvejų tai labai patogu. Man nereikia įrodinėti, kad žemė sukasi apie saulę - žinau tai tarsi “savaime”. Man “savaime suprantama”, kad reikia užsidirbti pragyvenimui, kad žiemai turiu pasiruošti malkų, kad už prekes turiu sumokėti, kad turiu pasisveikintui su kaimynu…

Tačiau vyresnieji sudėjo į galvas ir kitokių nuostatų. Be galo ilgai tikėjau, kad šventė - tai gėrimas, kad rūkymas - geras dalykas, kad storas - stiprus, kad turtingas - laimingas, kad religingas - dvasingas, kad tikintis - doras ir t.t.

Neužtenka žinoti, kad tai - netiesa. Dar reikia atsisakyti tikėti.

Mesti gerti man pavyko lengvai. Tikriausiai todėl, kad labai sąmoningai ir ryžtingai atsisakiau tai daryti. Kai man siūlydavo išgerti, aš ne išsisukinėdavau ir ne imituodavau gėrimą, bet atsisakydavau dalyvauti tame pavojingame žaidime. Po to vienu ypu ryštingai atsisakiau rūkyti. Provokatoriai man vis pasiūlydavo, bet atsisakydavau. Kažkur pasąmonėje įsitaisęs kipšiukas irgi pasiūlydavo, bet atsakydavau ir jam.

Su visais kitais kvailais įpročiais man ėjo truputį sunkiau, nes juos tikėjausi nugalėti “kažkaip savaime”. Tarsi savaime turėjo išnykti religijos likučiai ir kiti paveldėti prietarai, tarkim, patriotizmas. Man atrodė, kad žinojimas tarsi sieros rūgštis tyrėtų pats išdeginti iš galvos nepagrįstas nuostatas. Neakcentavau sąmoningo atsisakymo, ir tai buvo klaida - ilgą laiką dar užsiliko tikėjimo absurdiškiausiais dalykais, tokiais, kaip lietvių vienybė, inkvizicijos šventumas, penkis vaikus pagimdžiusios Marijos nekaltybė, žydų klastingumas, tautos atsakomybė ir panašiais.

Dabar suprantu: norėdamas kuo greičiau išgydyti vidinius prieštaravimus, turi sąmoningai atsisakyti tikėti viskuo, kas griauna žinojimą. Jeigu žinojimas buvo klaidingas - atsisakyk tikėti ir juo.

Jeigu tai būčiau daręs iškart, daugybė vidinių prieštaravimų ir abejonių būtų apleidę lengviau.

Neabejoju - mes visi turime šansą išsivaduoti iš idiotizmo. Jeigu augome krikščioniškoje šeimoje, mums nėra būtina tikėti, kad žydai kažkuo prastesni už mus. Jeigu pasitaikė gimti dar ir tarp katalikų, mes neprivalome tikėti, kad automatiškai tapome katalikais. Jeigu motina tikėjo vaškine žvake ar stebuklinga knyga, mums nėra būtina tikėti jos prietarais. Patriotų tėvų vaikai gali atsisakyti neapykantos kitoms tautoms, kaip ir alkoholikų vaikai gali atsispirti peršamam tikėjimui, jog alkoholis - gėris. Daugybė pavyzdžių liudija, kad tai - visai reali galimybė.

Dabar aš žinau aiškų ir paprastą kelią: atsisakau tikėti.

Atsisakau tikėti, kad švęsti reikia išgėrus. Aš juk žinau, kad blaiviam šventė didesnė. Atsiskau tikėti melu, kad neišgėrus neįmanoma atsipalaiduoti ir pasilinksminti.

Atsisakau tikėti, kad rūkymas - geras dalykas. Atsisakau tikėti melu, kad rūkymas nekenkia.

Atasisakau tikėti, kad sportas yra sveikata. Aš juk žinau, kad sportininkai žaloja savo sveikatą. Atsisakau tikėti melu, kad sveika žaloti sveikatą sporto varžybose.

Atsisakau tikėti, kad bažnyčia moko Evangelijos. Aš
juk žinau, kad bažnyčia moko dalykų, kuriuos uždraudė Evangelija. Atsisakau tikėti melu, kad Jėzaus mokslo klastojimas yra Jėzaus sekimas.

Atsisakau tikėti, kad keturios evangelijos yra vienintelė Jėzaus gyvenimo versija. Aš juk žinau, kad dar atsirado Tomo ir Judo evangelijos. Atsisakau tikėti, kad melas yra tiesa arba tiesos slėpimas didina tiesą.

Atsisakau tikėti, kad turtas gali atnešti laimę. Aš juk žinau, kad pinigų troškimas sukelia nerimą. Atsisakau tikėti melu, kad neturtingas negali būti laimingas.

Atsisakau tikėti, kad reikia rūpintis ateitimi. Aš juk žinau, kad rūpestis - tai tik emocija, o emocijos nieko nesukuria. Atsisakau tikėti melu, kad privalau gyventi dėl ateities, kuri niekada neateis.

Atsisakau tikėti…

Ir taip toliau, ir taip toliau. Sąrašas gali būti be galo ilgas. Iš kur jis bus trumpas, jei niekad nedarėm revizijos ir daugelį metų veikėm tarsi kokie kompiuteriai ar kavos automatai? Kažkas paspaudė mygtuką - kava be cukraus, paspaudė kitą mygtuką - kava su šventintu vandeniu.

Tu sakai: nenoriu daryti revizijos?

Nenori - tai nedaryk. Kas tave verčia? Baimė netekti baimių galių būti baisesnė už visas baimes.

Gyvenk savo baimėmis.

Bet nesakyk, kad negali. Dabar tu žinai ir apsisprendei pats.

Dabar tu atsakingas.

- Tai netikėti niekuo? - girdžiu klausimą.

Tau žinoti geriau.

Komentarai

įdomus įrašas apie

įdomus įrašas apie netikėjimą, bet leiskite užduoti klausimą, kuom tikite?

Kuo tikiu?

Daug kuo. Kai važiuoju kur nors automobiliu, aš tikiu (juk dar nežinau), kad kelias už posūkio nesibaigs. Žiūriu - tikrai!
Kuo tikiu - visko neišvardinsi. Stengiuosi netikėti beprotybe.
Jeigu atsisakiau tikėti alkoholio nauda ar kunigo burtais, tai dar nereiškia, kad atsisakiau VISKO. Patikėk - ir degtinė, ir pagiringo kunigo burtai - tai dar ne VISKAS.

tikra tiesa,

sunku ką ir bepridurti....

Nerijus

Oho... susimąsčiau...

Per drasiai

Is principo aišku, ką norėjai pasakyt, - reikia galvot savo galva. Bet kai kurių dalykų nesupranti, arba supranti ir tiki savaip, nebūtinai teisingai :)
Kas liečia religiją, gali kilti daug klausimų ir nesusipratimų, ir jų niekaip nepaaiškins tau niekas.
Tikras tikėjimas neturi būt paremtas baimėmis, grasinimais ir pan. Jis turi būti paremtas meilė, - ir Dievas taip pat yra meilė, ir jis tuo gyvas.
Mūsų protėviai nesimeldė žalčiui ar žvakei, bet gerbė gyvybę ir gamtą. Gerbti nereiškia garbinti ir melstis stabams. Viskas per daug iškrepta. Mes turim jausti dėkingumą ir atsakomybę Dievui, gamtai ir mūsų aplinkai.
Emocijos taip pat daug reiškia, ir turi įtakos gyvenime. Kaip manai kuris laimingesnis, kuris gyvena su baimėmis, ar tas kuris meilę, sau, savo artimui gamtai?

Davatkoms tikrai per drąsu

Davatkos neįstengia skirti religijos nuo tikėjimo, ir tai labai svarbus jų ribotumo požymis. Arogancija - kita labai didelė jų bėda. Jos tai vadina misionieriavimu - eiti ir aiškinti kitiems, ko tie, atseit, nesupranta. Pakantus, nedavatkiškas žmogus nelandys po svetimas svetaines, ieškodamas, ko čia pamokius "nesusipratėlius". Atradęs neįprastą požiūrį, neangažuotas žmogus pirmiausia pasistengs suprasti, o ne atmesti.

Dar vienas tipiškas davatkiško mąstymo ir kalbėjimo bruožas - niekada nepagrįsti savo dogmų, kalbėti ne argumentų ir logikos, bet išankstinių nuostatų (buko tikėjimo) kalba. Davatka mėtosi nuosprendžiais: tas teisus, tas neteisus, tas supranta, tas nesupranta... Ir jokio argumento, jokio fakto, vien tik bukaprotiškas įsitikinimas. Štai kodėl diskutuoti su prietaringu žmogumi nėra prasmės: kaip sakė mano Mokytojas, davatkos žiūri, bet nemato, klausosi, bet negirdi.

Aš savo sūnums sakau: paklausykite davatkų, stebėkite jų mąstysenos likučius - štai kur jus gali nuvesti religija.

Tikras - netikras?

Tikras tikėjimas negali būti paremtas baimėmis... O kas nustatė, kuris čia tikėjimas tikras, o kuris netikras? Sakot, tikėti Kalėdų Seneliu - netikras dalykas, o tikėti Kristaus pradėjimu be sexso - tikras? Tikėti šamano smilkalais - durnystė, tikėti kunigo smilkalais - labai išmintinga? Tikėti mediumo galiomis iškviesti dvasias - prietaras, o tikėti kunigo galiomis per mišių apeigas iškviesti Jėzų Kristų - tai jau "tikras" tikėjimas? Katalikai tiki, kad tik jie išgelbėti, budistai įsitikinę, kad tik jie žino tiesą... O tas tikėjimas tiek vieniems, tiek kitiems uždengia akis. Tikėjimas aklas, kai eina atskirai be pažinimo. Ar toli aklas aklą nuves?

Turiu vieną tokį... Labai

Turiu vieną tokį... Labai drąsus maištininkas, kuris pasišovė išvaduoti žmogų ir religijos gniaužtų.Jo likimas ne tik dramatiškas, bet ir tragikomiškas - vėliau jo keiktieji kunigai, teologai (Rašto aiškintojai) ir davatkos (fariziejai) jo vardu pavadino savo religiją - pačią žiauriausią, kokia žemėje yra buvusi.