Antrasis DarGazo generatorius jau šildomas, maišomas ir apvalomas nuo sieros vandenilio. Maišant ir šildant darbinį skystį, iš jo gaunama kur kas daugiau dujų, o apvalytos nuo sieros vandenilio, jos pasidaro ne tokios pavojingos metalams. Panaudoję saulės energiją, aptikome bene patį pigiausią būdą gaminti dujas.

Pramoniniams dujų generatoriams įtaisomi mechaniniai maišytuvai, šildymui įrengiama sudėtinga šilumokaičių sistema, tam reikalui sudeginama dalis gaunamų dujų. Dideliems įrenginiams brangi įranga atsiperka, tačiau darant buitinį generatorių užsiimti brangiais šilumokaičiais ar mechaniniais maišytuvais būtų nuostolingas žaidimas. Kinijos ir Indijos valstiečiai apsieina be jokio šildymo ir maišymo - jie paprasčiausiai supila skystą mėšlą į didelį sandarų rezervuarą ir palieka fermentuotis. Dujos vis tiek gaminasi. Jeigu rezervuaras labai didelis, dešimt ar daugiau kubinių metrų, jų pasigamina tiek, kad užtenka didelės šeimos poreikiams.

Mūsų antrasis DarGazas nėra didelis, vos 2,5 kubinio metro talpos. Norint didesnio dujų kiekio, tenka pagreitinti fementacijos procesus, kitaip sakant, pamaišyti darbinį skystį ir jį pašildyti. Ar tai įmanoma be šilumokaičių ir mechaninių maišytuvų?

Taip, įmanoma. Vienu sykiu galima ir maišyti, ir šildyti, ir dar apvalyti dujas nuo sieros vandenilio. Mes tokį efektą pasiekėme, panaudoję savadarbį saulės kolektorių, savadarbį sieros vandenilio filtrą ir šiek tiek perdirbtą kompresorių, vieną iš tų, kurie paprastai naudojami kaip burbuliatoriai tvenkiniams vėdinti. Visi tie prietaisai sujungti į vieną sistemą. Dalis biodujų imama iš generatoriaus ir burbuliuojama atgal į jo dugną.

Dujų kelias atrodo taip: jos eina iš generatoriaus (1) į sieros vandenilio filtrą (2), čia apvalytos keliauja į kompresorių (3), o kompresorius varo toliau į saulės kolektorių (4) ir vamzdžiu pro išsiplėtimo indą (5) atgal į generatorių. Nuotraukose matote vaizdą iš dviejų pusių.

Generatoriuje burbuliuodamos dujos sukuria skysčio sroves ir neleidžia paviršiuje susidaryti plutai. Kartu jos ir šildo, nes saulės kolektoriuje būna pakaitusios iki 60 ir daugiau laipsnių. Visam tam reikalui (valymui, maišymui, šildymui) naudojamas juokingai menkas energijos kiekis - visą sistemą varo 15W galingumo kompresorius. Didžiausias išlošimas iš saulės energijos. Šildo juk saulė, o kompresorius tik varinėja šilumą.

Visą sistemą valdo Vinco darytas elektroninis valdiklis. Jis įjungia kompresorių tik tada, kai dujos saulės kolektoriuje pasidaro bent keliais laipsniais šiltesnės, nei generatoriuje. Taigi generatoriaus darbinis skystis tik maišomas, šildomas, bet niekada neaušinamas.

Saulės kolektorių pasidarėme iš paprasčiausio medinio lango ir seno plokščiojo skardinio radiatoriaus. Po radiatoriumi paklojome juodai nudažytą skardą, dugnui medsraigčiais priveržėme medžio drožlių plokštę. Tarp skardos ir tos plokštės - 5 centimetrų storio akmens vatos sluoksnis. Stiklas viengubas, bet dvigubo nė nereikia - radiatorius ir taip labai smarkiai įkaista. Dujos - tai ne vanduo. Eidamos per radiatorių, jos paima nedaug šilumos ir labai menkai aušina. Kai spygteli saulė, temperatūra saulės kolektoriuje pakyla daugiau kaip iki 75 laipsnių. Net nežinome, kiek - mūsų elektroninio termometro skalės  neužtenka jai parodyti. Tikimės, kad ji nepasieks 90 laipsnių ir nepakenks daugiasluoksniam vamzdžiui.

Saulės kolektoriaus plotas sudaro vos pusantro kvadratinio metro, bet jo užtenka, kad palaipsniui įšildytų dviejų metrų gylyje įkastą 2,5 kubo talpos metalinę bačką. Kai pradėjome šildymą, jos dugne tebuvo 8,1 laipsnio, per savaitę temperatūra pakilo iki 15 laipsnių. Lėtai? Taip, lėtai, ir tai yra labai puiku. Dideli temperatūrų šuoliai bakterijoms būtų ne į sveikatą, temperatūrų pokyčiams mūsų naudojamos psichrofilinės (šaltosios) yra mažiausiai jautrios, bet ir joms pokytis neturi būti didesnis kaip vienas laipsnis per valandą. Tikimės, kad temperatūra pamažu liausis kilusi ir  per vasarą nepakils daugiau 25 laipsnių. 10 - 25 laipsniai yra optimali temperatūra šito tipo bakterijoms.

Dujų generatoriaus temperatūrai matuoti iki pat generatoriaus dugno per išsiplėtimo indą nuleidome zondą su elektroninio termometro davikliu. Žinoma, daviklio laidą teko pailginti. Kairysis termometras rodo dujų generatoriaus darbinio skysčio, dešinysis - saulės kolektoriaus temperatūrą. (Žiūrėkite apatinius rodmenis). Vakar vakare, leidžiantis saulei, saulės kolektorius dar vis varė į generatorių 28,8 laipsnio temperatūros dujas, o generatorius jau buvo įšilęs iki 15,2 laipsnio. Dar savaitė, ir turėtume pasiekti šitoms bakterijoms labiausiai priimtiną 20 - 22 laipsnių temperatūrą.

Nebuvo sudėtinga pasigaminti ir sieros vandenilio filtrą. Be tokio filtro ilgai netarnautų nei kompresorius, nei skardinis saulės kolektoriaus radiatorius, nuo sieros vandenilio kentėtų ir metalinė dujų generatoriaus bačka. Filtrui pasinaudojome sieros vandenilio savybe reaguoti su metalais ir ėsti juos. Jeigu taip nori, tegu sau ėda metalo drožles. Drožlių dykai davė keli tekintojai. Mes jas palaikėme drėgnai, kad pasidengtų rūdimis, tada supylėme į plastikinę statinaitę ir dar apipylėme drėgnomis medžio pjuvenomis. Metalo rūdys - didžiausias sieros vandenilio skanėstas. Graužk į sveikatą! Biodujos į bačkelę patenka per apatinį vamzdelį, pereina metalo drožles, atsikrato sieros vandenilio (ar bent dalies) ir per viršutinį vamzdelį iškeliauja į kompresorių.

Toks iš metalo drožlių darytas filtras turėtų veikti kaip koks amžinasis variklis. Pasibaigus vasaros sezonui, atidarysime bačkelę, sieros vandenilis išsilaisvins iš metalo rūdžių ir išgaruos į orą. Kitam sezonui filtras vėl tiks. O žiemą dujų generatoriaus nei maišysime, nei šildysime - juk nebus saulės. Žiemą - paprastasis kinų variantas be jokio maišymo.

Daugiausia vargo buvo su kompresoriumi.

Lengviausia būtų buvę prijungti seno šaldytuvo dar veikiantį kompresorių, bet jis imtų kelis šimtus vatų elektros. Brangu. Tokie kompresoriai gali sukelti labai didelį slėgį, bet didelio oro srauto jie nepadarys. O tai dujų generatoriui visiškai netinka. Aukštas slėgis čia nereikalingas, čia reikia tik greitesnės dujų srovės. Tinkamiausias tam reikalui mums pasirodė standartinis tvenkinių burbuliatorius, visa bėda, kad jie nepritaikyti siurbti (tik pūsti), be to, jų korpusas, pasirodo, labai nesandarus. Teko šiek tiek perdirbti - įdėti įsiurbimo vamzdelį, užsandarinti korpusą. Kaip tik sandarinimas atėmė daugiausiai laiko. Atrodo, jau užtaisei vieną skylę - iš kažkur atsirado nauja.

Sandarumas yra nepaprastai svarbu tokioms sistemoms. Jeigu iškilo kokia problema, ir generatorius negamina dujų arba gamina labai mažai, specialistas visada patars pirmiausia patikrinti sistemos sandarumą. Dujos skvarbesnės už skysčius, o ir maži jų nuotekiai gali turėti rimtų pasekmių, Menkiausias nesandarumas per parą gali išleisti kelis šimtus litrų dujų, o nedidelis generatorius jų tiek ir tepagamina.

Taigi antrasis DarGazo generatorius jau kaip ir baigtas. Panaudodami dar ir pirmąjį, mes puikiausiai išsiverčiame be propano. Jau nėra abejonių - vasarą propano nė nereikės, valgį virsime biodujomis, nebent atsitiktų kokia avarija. O tikrasis eksperimentas prasidės žiemą. Kokio dydžio reikia įkasti į žemę dujų generatoriaus bačką, kad Lietuvos klimatinėmis sąlygomis galėtumei ir žiemą labai paprastai bei pigiai, be jokio papildomo šildymo ir mechaninio maišymo pasigaminti reikiamą kiekį savo dujų?

Štai į tą klausimą mes ir norime atsakyti.