Jeigu neįgudęs kaimynas pasipjovė kiaulę, bet nemoka išdarinėti, jis gali pasikviesti į pagalbą daktarą Petrą. Senas chirurgas darbą atliks preciziškai. Ne taip greitai, kaip skerdyklos konvejerio darbininkai, bet labai tiksliai. Išpjaustinės po gabaliuką ir pasakys, kur koks raumenukas geriau tinka. Patars, kaip geriau sutvarkyti pagal senus liaudiškus receptus. Palentinio šeimininkės sako, kad čia niekas daugiau nemoka pagaminti tokių skanėstų ir nežino tiek senų receptų, kaip jų daktaras.

Visada teisingi dalykai

Čia bet kas pasakys, kur gyvena daktaras Petras. Ten, anapus tvenkinio, tuoj už daugiabučių. Palentinis neturi nei ligoninės, nei ambulatorijos, bet turi savo daktarą. Iš kur? Žmonės šypsosi, traukia pečiais: tai iš Vilniaus, tai iš dangaus nukrito... Žodžiu, pasiklausi pats.

Daktaras Petras Juozapavičius sėdėjo troboj ir pjaustinėjo šviežų kiaulės kumpį. Ilgai vartaliojo rankose. Galėtų daug paprasčiau, viens du ir supjaustyti, bet toks seno chirurgo įprotis. Pjauni tada, kai supranti. O čia dar atėję trukdo visokie...

Tačiau svetingumas nugali, ir Petras palieka darbą. Čia dar galioja senos taisyklės priimti bet kokį žmogų, o Petras gyvena taip, kaip Žemaitijoje priimta.

- Tai gal užkąsi, kad atėjai?

Kaip neužkąsi? Apie jo skanėstus aš čia tiek prisiklausiau. Vienoje šeimoje jau valgiau plovo pagal daktaro receptą. Dvi lėkštės dingo akimirksniu, o po to graudžiai žiūrėjau į pilną puodą, nes daugiau nebetilpo nė šaukštas. Nuo to žvilgsnio šeimininkei pagailo manęs, prikrovė pilną indelį, sako: "Neškis namo! Nueitum pas daktarą, ne to paragautum..."

Šį sykį plovo nebuvo, užtat buvo mėsos. Gabaliukas rūkytos, gabaliukas vytintos. Tokią gali tašyti be duonos. Duona, aišku, naminė. Petras mėgsta tikrus dalykus, o kas gali būti tikriau už namus?

Gyventi kaime ir nepasipjauti kiaulės daktarui būtų ne šis, nei tas. Juk ir rūkyklą įsirengė. Tačiau dviems žmonėms viena kiaulė - per daug. Visus metus valgai seną mėsą. O šį sykį Petrui nuskilo geriau. Draugas paskerdė kiaulę, dalį skerdienos atidavė.

Už ką?

- Na, supranti, mes draugai, rytoj važiuosime stintų... - sako Petras, paskui pastato akis: - Tu ką, nežinai, kad čia tebėra normalūs žmoniški santykiai?

Man dar neaišku, kodėl reikia duoti mėsos, jeigu važiuosite stintų, ir Petras ima kalbėti griežčiau:

- Jeigu matuosi litu, tau brangiai kainuos. Aš tau pasakysiu pyragų receptus, kurių taip nori, o tu man už valandą - po 150 eurų. Juk aš, po galais, daktaras, ir tokia mano, chirurgo, kaina! Tai kaip?

Kiek patylėjęs Petras kalba ne taip griežtai:

- Yra kitas būdas mums susitarti. Pasakysiu tuos receptus, nugenėsiu tau sodą, išdarinėsiu kiaulę, dar ką nors padarysiu, o tu man užtai - puoduką kavos. Ir būtinai - su pienu!

Atrodo, taip susitarsim. Tu man - aš tau. Senas, patikrintas būdas gyventi sykiu. Žemaitijos kaime užsilikę mainai natūra - tai juk tikras moralės stebuklas. Žmonės neapsieis be pinigų, bet šalia pinigų dar gyvas ir žmoniškumas.

- Piniginiai mainai visada neteisingi, - tvirtina Petras. - Kodėl? Tas, kuris gavo, visada gavo mažai. O tas, kuris davė, visada manys, kad davė per daug. Užtat natūriniai mainai visada teisingi. Gausiu tiek, kad užteks. Puoduko kavos man per akis. Gerai, išgersiu aš du puodukus. Daugiau juk netilps!

Gimtieji kvapai

Vasario pabaiga, bet Petras moka padaryti, kad būtų Kalėdos arba Naujieji metai. Čia pat Kalėdos, gimtieji namai ir, žinoma, mama.

- Jeigu labai pasiilgai namų, mamos, gali bet kada tai padaryti, - sako Petras. - Reikia labai pasiilgti.

Kaip tai daroma? Iškočioji mielinę tešlą, sumali gerą litrą aguonų. Gerai sumali, kad liktų tokia košė. Bet prieš tai aguonas reikia gerai nuplikyti, kad nebūtų karčios. Nuplikai, nusunki vandenį per skuduriuką, o tada sumali. Sumaltas aguonas ištepi ant tešlos.

Ant aguonų reikia dėti kiaušinių. Litrui aguonų - dešimt. Tryniai ir baltymas - atskirai. Trynius sumaišai su cukrumi ir supili ant aguonų. Tada pusę kilogramo razinų suplaki su kiaušinio baltymu, supili ant viršaus. Suvynioji tešlą į vyniotinį, pašauni į pečių ir lauki.

Netrukus padvelkia gimtieji namai ir mama. Sugrįžta tas pats Kalėdų metas, kada jie visi sėdėjo prie pečiaus, laižėsi lyg katinai ir laukė. O troboje - toks saldus mamos kvapas!

Kodėl - būtent mamos?

- Tai mamos receptas, - sako Petras. - Mama kepė tokį pyragą, o mes sėdėjom ir laukėm. Sugrįžti prie mamos į Kalėdas gali bet kas. Svarbu žinoti receptą ir išsikepti mamos pyragą.

O tėvo receptas?

- Yra ir toks. Tėvas labai skaniai kepė karpį. Jis tą žuvį troškindavo piene. Paimdavo stiklinį puodą, įdėdavo salierų, gabaliukais pjaustytų morkų, gabaliukais pjaustytą žuvį. Dar ten galima dėti kalafiorų. Ir būtinai - saldžiųjų paprikų. Be abejo, įberi krapų, petražolių, pipirų ir kitų prieskonių, kurie tau labiausiai patinka. Tokį patiekalą reikia daryti pagal save. Kuo visko daugiau, tuo geriau. Kaip sako rytiečių išmintis, kuo daugiau patiekale skonių, tuo jis geresnis. Kai viską sudedi, tada užpili pienu, uždengi ir statai ant ugnies. Stikliniame puode matai, kada pradeda virti. Dešimt minučių virimo, ir patiekalas gatavas. Prie jo dar tinka ryžiai, užpilti lydytu sviestu su krapais. Nuostabus maistas! Mano tėvas mėgo ne tik skaniai pavalgyti, bet ir gaminti. Man ir dabar karpis - pati skaniausia žuvis.

Petro vaikystė - tai ir močiutė, kurią jie vadino babyte. Babytė kepdavo tokias bandeles pagal visų pageidavimus. Ji gyveno netoliese ir ateidavo pasiklausti, kas kokių nori bandelių. Kas - su kopūstas, o kas - su mėsa, varške aš dar kaip nors. Kas kaip norėdavo, taip ji padarydavo. Iš anksto visi žinojo, kada bandelės iškeps. Ateidavo truputėlį anksčiau. Susėda ir laukia. Ir vėl - tas nuostabus kvapas!

Bet tai - jau babytės kvapas.

Petro atminty dar užsilikęs bulvinių blynų kvapas, kuris susijęs su jų kaimyne Morkevičiene. Tai paprasčiausi bulviniai blynai, bet kepami pečiuje ant kopūsto lapo. Kepami uždaroj kameroj, jie išsaugo kvapą. Ištrauki iš pečiaus - tiesiog aromatas! Prie blynų būtinai daromas spirgučių arba varškės ir grietinėlės padažas. Valgyti reikia atsargiai, nes gali nusikąsti liežuvį.

- Tai sveikas, ne toks kaloringas maistas, nes nereikia taukų. Ant dujinės be taukų neiškeptumei. Man keista, kad lietuviškų patiekalų restoranai nekepa šitokių blynų pagal senovišką receptą. Kiek domėjausi, niekur jų neužtikau. O juk šitiek žmonių pritrauktų vien tik savo kvapu!

Seniai nebėra nei mamos, nei tėvo, nei babytės, nei tos kaimynės, tačiau vaikystės kvapai išliko.

Gimtieji kvapai išlieka visiems. Užteka žinoti receptą, ir juos bet kada atgaivinsi.

Svarbiausia maisto dalis

Petro stalas kraute nukrautas indeliais. Vien tik pipirų - bent šešios rūšys. O dar kiti prieskoniai? Ir viskas - į mėsą. Taisyklė ir čia ta pati: kuo skonių daugiau - tuo geriau. Aišku, mėsai ne viskas tinka. Į mėsą Petras netrins svogūno ar lauro lapų. Jie gali sukelti rūgimą.

Šiandien prieskonių diena. Kitą dieną - česnakas, druska. Druska - pačioj pabaigoj.

Kodėl negalima visko iškart?

- Druska iš mėsos ištraukia vandenį. Ištrauksi vandenį - kaip įsigers prieskoniai?

Druskoje mėsą jis palaikys kelias dienas. Sūdo nestipriai, dešimčiai kilogramų mėsos - pusė kilogramo druskos. Taip gali sūdyti visą savaitę - nebus per sūru. Bet užtenka dviejų - trijų dienų. Tada - rūkykla. Rūkai arba vytini.

Druska, dūmai - ar tai nepavojinga sveikatai?

- Aš tau pasakysiu kaip daktaras: visų pavojingiausia yra gyventi. Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau artėja mirtis. Jeigu inkstai sveiki, jie pašalins druskos perteklių. Sako, cukrus kenkia dantims, O tu žinai, kiek žmonių mirė savais dantimis ir kiek bedančių sulaukė 100 metų? Dar sako, kad tradicinis kaimiškas maistas riebus, kaloringas. O parduotuvėse - sveikas? Ta vitrinose liūliuojanti mėsa, švirkštais pripilta kažkokio brudo, kad būtų sunkesnė, geriau už kaimišką kumpį?.. Taip, lašiniai riebūs, bet juk riebalai - tai energija!

Petras mano, kad žmonės nutunka ne dėl maisto kaltės. Ne maistas per daug kaloringas, bet mes per mažai dirbame tokiam geram maistui. Dar visai neseniai žmonės labai sunkiai dirbo. Kai šake kabini mėšlą ar kastuvu kasi griovį, reikia užkąsti stipriai. Riebus, stiprus maistas - jėga. Dabar daugelis sėdi prie kompiuterio arba kontoroje kilnoja popierius ir nori kaip jų tėvai tašyti lašinius. Nieko iš to nebus.

- Negalim gyventi vakarykšte diena, turime taikytis, - aiškina Petras. - Jeigu prikeltume viduramžių žmogų, jis tą pačią dieną numirtų. Uždustų nuo smarvės. Mūsų miestai smirdi iš tolo. Viduramžių žmogui smirdėtų ir mūsų kaimai. Parduotuvių maisto jis tikrai neatlaikytų. O mes prisitaikėme. Taip turi būti. Gyvenimas keičiasi, ir mes pasidarom kitokie... Kam tos taisyklės ir baimės? Žinoma, aš nepatarsiu mirkti druskos voniose arba maitintis sirupu. Bet jeigu esi sveikas, jautiesi gerai, mėgsti lašinius, kumpį, cepelinus, tai kokia bėda? Aš darau maistą ne tam, kad būtų teisinga, bet kad būtų skanu. Į visus patiekalus dėkit dar vieną, patį svarbiausia dalyką, ir visada pavyks. Tas pagrindinis, sveikiausias dalykas - meilė. Viską darykit su meile, kaip darė mūsų tėvai, močiutės, o dėl niekų nesukit galvos.

Atminties teisė

Pakeliui į Kaltinėnus Petras pamato seną svirną ir rodo pirštu:

- Mane tie dalykai veikia.

Ir Žemaitijos gilumoje senų pastatų nedaug. Senieji svirnai, moliniai tvartai - jau retenybė. Pamatai - smogia į galvą. Juk tai - Petro vaikystė. Petro vaikystė - tai Rumšiškės. O Rumšiškės - tėvas.

Petro tėvas, Rumšiškių kolūkio pirmininkas Stanislovas Juozapavičius, kartu su Kaišiadorių rajono pirmininku, kuris šiais laikais vadintųsi meras, sumąstė ant Nemuno kranto įamžinti Lietuvą. Čia Lietuva liko tokia, kokia buvo prieš 50 ar 100 metų.

Petras nežino, ar tai buvo jo tėvo, ar rajono pirmininko idėja. Jis buvo per mažas, kad tai suprastų. Jis tik matė, kad didelės mašinos veža į kolūkio laukus kažkokius pagalius. Iš tų pagalių meistrai statė labai gražius namus. Kiekvienas namas - kitoks, bet visi kažkuo panašūs. Petras dar nežinojo, kad tas laikas, kuriame jis gyveno, buvo vienkiemių naikinimo metas. Vienkiemius iš Lietuvos peizažo stūmė buldozeriai, bet valdžioje atsirado žmonių, kurie suprato, kad atmintį reikia išsaugoti. Šiandien Petras gali didžiuotis, kad jo tėvas padėjo išsaugoti mūsų visų atmintį.

Jo tėvas nebuvo praeity paskendęs senovės mylėtojas. Petras prisimena, kad tai buvo labai pažangus žmogus, gabus agronomas. Pirmieji Lietuvos šiltnamiai atsirado Rumšiškės kolūkyje. Čia užaugo pirmieji kalafiorai. Kolūkiečiai nuvežė į Kauno turgų - ten niekas tokių daržovių nežino ir neperka! Stanislovas Juozapavičius truputį aplenkė laiką.

Petras iš savo tėvo suprato: progresas ne būtinai turi griauti mūsų pasaulio pamatus.

- Yra graudu ir liūdna, kai nyksta seni, geri dalykai, - prisipažįsta jis. - Bet tai neišvengiama. Bet kai tyčia, piktybiškai naikinama praeitis - tai jau nusikaltimas. Nusikaltimas prieš mus visus, kurių atmintis naikinama. Štai Vilniaus Žaliasis tiltas, kurį kvailiai pasišovė niokoti, griauti nuo jo statulas - sovietinius darbo simbolius. Aš tuo tiltu bėgiojau. Mano tėvas padarė karjerą, gavo darbo ministerijoj ir išsikėlė į Vilnių. Vilnius - didžioji dalis mano gyvenimo. Ta epocha, kurią tie kvailiai nori ištrinti, yra mūsų jaunystė. Pasakykite man, kam reikėjo nuversti Kryžkalnio Magdę? Važiuoji, būdavo, senuoju Žemaičių plentu, iš tolo pamatai Magdę ir supranti, kad Kryžkalnis. Dabar - tuščia, iš atminties išpjauta vieta. Atvažiuoja draugai iš užsienio, sako, parodyk ką nors iš sovietmečio. Ką aš parodysiu? Gerai, kad Dzūkijoje atsirado toks Vilimas Malinauskas, surinko po gabalėlį, išsaugojo tai, ką tie kvailiai norėjo ištrinti. Durnizmas, nieko daugiau! Nesvarbu, kada gyveno žmogus, jis turi teisę į atmintį.

Išiliko vertybės

Liko dar vienas klausimas, į kurį neatsakė Petro kaimynai: kaip čia, nuošaliam Žemaitijos kaime, atsidūrė Vilniaus chirurgas?

- Atsidūriau, ir tiek. Sakykime taip: atsirado proga. Tuščias, be priežiūros paliktas namas. Namas be sargo - blogai. O aš - laisvas žmogus. Visus valdiškus darbus seniai padariau. Vaikai seniai užauginti. Susikroviau mantą ir atvykau. Sargauju jau kelinti metai, bet algos dar negavau. Tai tie žmoniški santykiai, apie kuriuos kalbėjom iš pradžių. Tau - namas, o tu - apsauga.

Bet Vilnių iškeisti į Palentinį, chirurgui pasiversti į sargą?..

- O kuo blogai kaimas? Juk pensija čia tokia pat. Lengviau pasakyti, kuo miestas blogiau. Štai nusipirkau malkų visiems metams. Mieste už šildymą tuos pinigus būčiau išleidęs per du mėnesius. Kaimiečiai net nežino, kokie miesto žmonės suvargę. Kiek ten streso, skubėjimo, baimių!.. O čia gali nerakinti durų. Kai išeini kur nors, užremk pagaliuku - niekas vidun nosies nekiš. Gali kur nors prie parduotuvės palikti neužrakintą mašiną su visais dokumentais - niekas neims. Nei čia vagių, nei banditų. Nebent atvažiuotų iš kokio miesto...

Įsikūręs Palentinyje, daktaras Petras negali atsidžiaugti kaimo žmonių darbštumu ir gerumu:

- Jie dirba daug, nepaprastai daug, bet randa laiko vienas kitam. Štai kas nuostabiausia! Aš labai įsiuntu, kai žemaičius pavadina prasčiokais. Mano tėvas buvo žemaitis, aš beveik toks pat, bet ne dėl to. Kas, jeigu ne žemaičiai, būtų išsaugoję Lietuvą? Jie ir dabar tebesaugo. Savo papročius, savo valgius, savo tradicijas. Iš žmoniškumą, žinoma.

Ši nuotrauka daryta šiemet per Užgavienes, kai daktaras Petras kartu su kitais Palentinio vyrais prakišo moterims virvės traukimo varžybas. Pasirodo, Palentinio moterys daug stipresnės už vyrus. O Petras liko patenkintas. Juk liaudies žaidimai - ne nugalėti, bet susidraugauti.