Viena beprotybės diena

Kategorijos: 

 

Tai ištrauka iš mano apybraižos apie Tūbinių kaimą Šilalės rajone. Skiriu visiems žydšaudžių garbintojams.

Elena Lukošienė, Adelės sesuo, prisimena dar senesnį ir dar baisesnį įvykį. Tada ji buvo dar vaikas, o vaikai paprastai ganydavo karves. Rusai buvo praėję, užėję vokiečiai, karas kažkur nudundėjo toliau. Elenai tai dar nerūpėjo - ji paprasčiausiai ganė karves netoli Tūbinių miško.

- Žiūrim - į mišką pasuka mašina, pilna žmonių. Ir pasigirsta riksmai, tokie baisūs, kad skambėjo viskas aplink. O paskui - šūviai. Riksmai ir šūviai. Riksmai buvo garsesni už šūvius. Paskui viskas nutyla. O tada, žiūrim, į mišką suka kita mašina, irgi pilna žmonių. Ir vėl - riksmai, paskui - šūviai. Taip visą dieną. Tėvai baikščiojo kaip apduję. Tai buvo kažkas neapsakomo. Visi suprato - šaudomi žmonės. Viena nuoga žydaitė pabėgo iš miško. Ištrūko kažkaip. Matyt, jiems liepdavo išsirengti ir šaudė plikus. Nubėgo ta žydaitė pas Juocius, bet iš paskos atsivijo Bagdonas, nusivedė ją atgal į mišką. Niekas daugiau jos nematė. Tą Bagdoną visi vadino žydšaudžiu. Tūbiniškiai net dainelę buvo tokią sukūrę. Palaukit, tuoj prisiminsiu...

Kiek pagalvojusi, Elena ima deklamuoti iš atminties:

Buva Paulauska kojas kaip špuoka,

Tai jis žydelkas šaudyt išmoka.

Galbūt Paulauskas būt pagailėjęs,

Jeigu Bagdonas nebūt prisidėjęs.

Kas tas Paulauskas?

- Neprisimenu, - sako Elena. - Tikriausiai koks žydšaudys. Jų seniai nebėra. Bagdonas po karo išėjo į mišką, dabar reikia sakyti - į partizanus, tai stribai jį ten ir pribaigė.

Elena prisimena Tūbinių žydus. Jų buvo tik dvi šeimos - Icikai ir Aušeliai.

- Tėvai niekada jų blogu žodžiu neminėjo. Kai valgyti žiemą nebūdavo ko, mama, žiūrėk, jau parneša kibirą silkių iš Icikų krautuvės. Neturi pinigų - gausi skolon. Kaip dabar latrams skolon duoda degtinės, taip tada žydai skolon duodavo maisto. Icikiukai buvo tokie draugiški vaikinukai, nesuprantu, kam juos reikėjo šaudyti... - pasakoja močiutė.

O kitą dieną po žudynių jos tėvą nuvarė į Tūbinių mišką užkasti sušaudytų žydų lavonų. Ką jis ten matė, Elena nežino, bet prisimena, kad tėvas parsinešė visą terbą kažkokių drabužių.

- Matyt, davė už darbą, - prisimena Elena. - Tėvas tuos drabužius numetė į sandėliuką, o naktį ten kažkas ėmė bildėti. Ar tik nepradės vaidentis? Tėvas išnešė lauk tuos skudurus, į duobę suvertė, atsikratė visų iki vieno. Paskui paaiškėjo, kad ne drabužiai vaidenosi. Lauke prie sienos arklys buvo pririštas, dantimis draskė žilvičių tvorą. Iš čia ir bildesys... Bet gerai, kad drabužių neliko. Kaip būtų reikėję tokius vilktis?