Praeitą savaitę pirmą sykį ėmiausi neįprasto politiko darbo - sėdau į automobilį ir kartu su Seimo nariu Remigijumi Žemaitaičiu, kandidatu į Šilalės rajono merus Algirdu Meiženiu bei keliais kandidatais į Šilalės rajono savivaldybės tarybą patraukiau per seniūnijas. Dabar jau ir pats - kaip kandidatas į rajono tarybą. O vieną dieną prieš tai, sekmadienį, pasiėmiau gerą saują "Tvarkos ir teisingumo" partijos lankstinukų, pasileidau per gimtuosius Kaltinėnus ir aplinkinius kaimus.

Buvau nustebintas paprastų žmonių nuoširdumu ir svetingumu. Sužinoję, kad aš kartu su A. Meiženiu, su jo komanda, jie kvietė vidun, sodino prie stalo, vaišino kava, sausainiais ir vėdarais, vienas ūkininkas netgi įpylė bambalį pieno. Jeigu mūsų komanda žada nustumti nuo valdžios konservatorius bei jų parankinius, tai jis prisidės bent tuo.

Per tas keliones po tėviškės kaimus susikaupė įdomių klausimų, į kuriuos privalau atsakyti. Koks velnias nešė mane į politiką, kodėl būtent su Algirdu, ar neatsitiks taip, kad žadėję išversti konservatorius bei jų parankinius, po rinkimų patys susidėsim su jais? O pats įdomiausias ir pats aštriausias buvo klausimas, gautas iš vieno kunigo Jomantuose: "Nė vienas kandidatas nežada eiti prieš tvarką ir teisingumą, visi už teisybę, tai kodėl mes turim tikėti būtent jūsų šūkiu?" Tikrai, ir aš negirdėjau, kad kuris nors kandidatas pasisakytų už kyšius, už korupciją, už neteisingą rajono pinigų skirstymą. Tai negi Algirdas - ne iš tų pačių?

O dabar įsivaizduokim jauną vyruką kareiviška uniforma, išėjusį iš Šilalės karinio komisariato ir sustojusį gatvėje. Kur jam eiti? Kišenėje - 12 rublių. Tiek davė pulko kasoj, išleisdami namo po dviejų metų būtinosios tarnybos. Už tiek galėjai nupirkti batus arba kelnes, bet kelnių ir batų, švarko bei marškinių - niekaip. Eiti namo pas tėvus? Bet namų seniai nebėra, jie buvo tenai už Kaltinėnų, nuo Severėnų pavažiavus link Pašilės. Tėvai mirė, kai jis buvo dar vaikas. Vaikų namai Šilutės rajone - jau nebe namai. Išėjai, ir niekam nereikalingas.

O ten, vaikų namuose, kur pusantro šimto vaikų kovojo už būvį, mažajam našlaičiui atėjo pirmoji mintis apie teisybę ir teisingumą. Ar taip turi būti, kad stipriausias grupės berniukas - pats teisingiausias? Ir kodėl mažiausias, silpniausias turi būti kaip niekas? Algiukas nebuvo silpniausias, bailiausias ir pats nepajusdavo, kaip įsipainioja į muštynes. Už grupę, už draugą, už kokį pastumdėlį... Kada Algiukas pradėjo Šilutėj lankyti bokso treniruotes, prie jo jau nekišo nagų nė įžūliausias vaikų namų mušeika. Bet negi boksas - tai išeitis? Negi kumščiais pakeisi šį neteisingą gyvenimą? Jeigu pakeistų kas nors, tai tik stipri, drąsi, teisinga milicija! Teisingi ir neužmušami milicininkai, tokie beveik dievai, kokius jis matė kine.

O taip, milicija! Nuo karinio komisariato iki vidaus reikalų skyriaus buvo keli žingsniai. Milicijos viršininkas jaunuolį sutiko išskėstomis rankomis. Kur gi ne! Šitoks drausmingas vaikinas tvarkinga kariška uniforma ir dar Lietuvos jaunių bokso čempionas! Tikra pažiba visai Šilalės policijai. Bet iš pradžių jaunajam milicijos viršilai dar reikės pašlifuoti Šilalės gatves.

Gatves jis šlifavo gana neilgai - karjera kilo kaip ant mielių. Apsigimęs kriminalistas! Bilionyse pavogti žmogaus "Žiguliai" - jis po kelių dienų Telšių rajone pagauna vagis. Ne vieną, ne du, bet visą gaują. Šilutės rajone įsisiautėja arklių vagys. Jaunasis kriminalistas apsivelka civiliais drabužiais, pasiima pistoletą, sėda į autobusą ir išvažiuoja. Kurį laiką niekas nieko nežino, o po savaitės - skambutis iš kažkurio telefono automato: "Skubiai atlekiat su pastiprinimu, imsime gaują, visą iškart!.."

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir miliciją pertvarkius į policiją, jaunasis kriminalistas jau komisaras inspektorius. Kriminalinės policijos šefas. Jaunas, užsispyręs ir jau galintis žengti beprotišką žingsnį. Įsiveržti į teismo pirmininkės kabinetą - ar tai ne beprotybė? Kartu - kolega kriminalistas su filmavimo kamera. "Gerbiama teisėja, siūlau nedaryti skandalo. Jūsų rankinuke - paženklinti pinigai, jūs ką tik paėmėt kyšį. Atiduokit geruoju. Pažiūrėkit pro langą - gatvėj žmogus, iš kurio paėmėt kyšį". Staiga laikas sustoja. Viena be galo ilga akimirka, kai gali griūti visas drąsuolio gyvenimas. Pasiduos teisėja ar ne? Juk turi neliečiamybę! O jei palieps dingti lauk pro duris ir dar apkaltins įgaliojimų viršijimu?..

Teisėja sutrinka ir pasiduoda. Ji nebe teisėja. O Šilutės rajono valdytojas nustojo būti valdytojas, kai jaunas, ką tik iš Šilalės atsiųstas policijos komisaras jį išvedė iš kabineto su antrankiais ir paimtu kyšiu. Jaunasis Šilutės rajono komisaras - jau beveik legenda tarp Lietuvos kriminalistų.

O tuo metu Panevėžyje įsigali tulpinių gauja. Iš tų laikų vyresnioji karta prisimename tragediją "Svainijos" kavinėje, kada kantrybės netekęs žmogus tulpiniams reketą sumokėjo švinu. Penki krito vietoje, du netrukus mirė ligoninėj. Bet iki tragedijos buvo eita kelis metus. Tuo metu gyvenau gretimame Šiaulių mieste ir iš pažįstamų panevėžiečių prisiklausiau šiurpiausių istorijų. Kur čia policija, o kur tulpiniai? Pasiūlė tulpiniai tavo kioskeliui apsaugą, atsisakei - naktį sudegė visas kioskelis. Pasiskundei policijai, kad reketuoja - sudegė namas. Dingo brangus automobilis - mokėsi duoklę, tulpiniai neva suras. Skųsies policijai - kulkelė į kaktą. Ir štai septynios kulkelės - patiems tulpiniams...

Šito buvo per daug ir Lietuvos valdžiai. Chaoso apimta šalis jau negalėjo ristis toliau. Buvo aišku - reikia valyti pačią policiją, o tik po to imtis gaujų. Kas tai darys? Kur tas drąsuolis, legendinis kino filmų komisaras Katanis, kuris rizikuotų važiuoti į "Lietuvos Čikagą"? Jų atsirado du. Vienas - iš Kupiškio, kitas - mūsiškis, mūsų rajono žmogus. Jaučiate, kas?..

Ir štai visa Lietuva sustingsta prie televizorių ekrano. Kasdien vis nauja sensacija iš "Lietuvos Čikagos". Šį sykį - policijos agentų filmuotas vaizdo įrašas iš pirties, kur aukšti policijos pareigūnai turškiasi su savo viešnamių prostitutėmis. Paskelbta - nebenuslėpsi. Sensacija po sensacijos, suėmimas po suėmimo. Gaujos nepasiduoda. Žūva du prokurorai, vienas policijos pareigūnas. Bet policija jau apvalyta ir stipri, tulpinių likučiai - už grotų.

Meiženio pavardę pirmą sykį išgirdau, kai iš Šiaulių pradėjau grįžinėti atgal į Kaltinėnus, į paveldėtą tėvų sodybą. Draugai kaltinėniškiai įspėjo mane: "Petrai, jeigu papulsi Šilalės kelių policijai, nemėgink tartis geruoju. Pasiūlysi pinigų - uždės antrankius!" Aš negalėjau tuo patikėti. Juk Šiauliuose patys policininkai provokuoja duoti kyšį, man pačiam siūlė net du sykius. Pavarto teises, klausia: "Tai rašysim protokolą ar ne?.." Mano draugai kaltinėniškiai sakė: "Petrai, čia ne Šiauliai, čia Šilalės rajonas, čia dirba toks komisaras Meiženis. Tu nežinai Meiženio?.."

Viena giminaitė, jauna mergaičiukė, baigė Kaltinėnų gimnaziją, įstojo į Klaipėdos policininkų mokyklą, o Šilalėj atliko praktiką. "Kaip aš norėčiau, kad mane paskirtų į Šilalės komisariatą! - sakė ji man. - Kad žinotumėt, koks čia puikus kolektyvas, kokie visi draugiški!.." Pasirodo, čia dirba toks komisaras, kuris nemėgsta intrigų, apkalbų ir padlaižių, veja lauk iš kabineto intrigantus ir skundikus. Užtat visi dirba ramiai ir nežaibuoja vienas į kitą. Mano giminaitei labai nepasisekė - tas komisaras buvo surinkęs visus reikalingus kadrus, laisvų vietų nebuvo, ir jaunoji policininkė gavo siuntimą į Vilnių.

Komisaro nepažinojau, nors jis jau buvo iš Panevėžio parkeltas atgal į Žemaitiją. Mudu susipažinom, kai policija jo labai mandagiai atsikratė, išleisdama į valstybinę pensiją, o jis Šilalėj šalia turgaus atidarė teisinių paslaugų kontorą. Tai buvo nedidelis kabinetas, apstatytas keliais minkštais baldais. "Tai jūs?.." - nusistebėjo stambus, truputį praplikęs kostiumu vilkintis vyras. Pasirodo, jis buvo girdėjęs apie mane ir pats norėjo su manimi susipažinti. O aš apie jį buvau girdėjęs vieną keistą dalyką ir negalėjau tuo patikėti. Bet dar nedrįsau klausti.

Susėdom prie mažo staliuko, ekskomisaras pataisė kavos, ir mes pradėjom viens kitą vadinti vardais. "Algirdai, ar tu tikrai priimtum ir konsultuotum dykai, jeigu turėčiau problemų su konservatoriais?" - ryžausi paklausti. Aš jau žinojau juristų kainas ir negalėjau patikėti, kad viens iš jų dirbtų dykai ar pusdykiai. Ekskomisaras nusijuokė: "Ne būtinai su konservatoriais - su bet kokia valdžia! Mažas žmogus prieš valdžią bejėgis. Kas jam padės? Kažkas turi padėti!" Mes dar kalbėjom kažką apie valdančiųjų galybę, ir Algirdas prisipažino: "Petrai, kai aš išėjau iš komisaro kabineto ir pradėjau konsultuoti visus nuskriaustuosius... Tikrai nemaniau, kad aplink tiek neteisybės!"

Praėjo keletas metų, ir jis buvo išrinktas į rajono savivaldybės tarybą. "Petrai, Petrai, tai dar baisiau, negu galvojau! - sakė jis man. - Ne, šitaip negalima elgtis su mūsų visų pinigais, iš mūsų visų negalima tyčiotis!" Tuo metu jis buvo paskirtas antikorupcinės komisijos pirmininku, bet apstatytas valdančiųjų žmonėmis ir be jų sutikimo negalėjo imtis svarbiausių darbų. Situacija tapo beviltiška, bet jis atkakliai mėgino kažką daryti.

Praeitą rugpjūtį kalba pasidarė labai konkreti: "Remigijus kalbina mane kandidatuoti į rajono merus. Petrai, jeigu surizikuočiau, ar eitum kartu su manimi?" Aš traukiau pečiais. Man buvo gerai ir taip, niekur eiti neketinau. Jo argumentai buvo tokie: "Petrai, man reikia stiprios komandos, vienas aš nieko... Man reikia tokių kaip tu!" Ką aš turėjau daryti? Dar pakalbėti su juo, kokia neteisinga valdžia, kaip rajone įsigalėjo viena grupuotė, kaip įžūliai švaistomi mūsų visų pinigai, o po to dėti į krūmus?

Manau, ta istorija aš jau atsakiau į visus anksčiau iškeltus klausimus: kodėl pasukau į politiką, kodėl būtent su Algirdu Meiženiu, kodėl nemanau, kad kulką į kaktą rizikavęs gauti ekskomisaras staiga pavirs kitu žmogumi ir pasuks pats prieš save, prieš visą savo gyvenimą. Kalbėjau su daugybe žmonių ir jau neturiu abejonių: paprasti ir sąžiningi žmonės, ar tai būtų ūkininkai, ar darbininkai, ar intrigų išvarginti ir ramaus darbo pasiilgę tarnautojai, būtinai balsuos už Algirdą. Mes paprasčiausiai neturim kitos asmenybės, kuri galėtų stoti prieš visą grupuotę. O jeigu manot, kad ir aš galėčiau padėti mūsų visų merui, balsuokit ir už mane. Ne dėl manęs - dėl mūsų visų pergalės!