Turiu pranešti džiugią naujieną: jeigu jums pavyko įsijungti šį tinklalapį, ir jūs skaitote šias eilutes, vadinasi, ne pabaiga. Nors ir žadėta, nors pranašauta, bet ši diena - ne paskutinė. Būtų tikra kiaulystė, jeigu pasaulis subirtų prieš patį ilgiausią metų savaitgalį. Ar tam mes dirbom visą savaitę, ar už tokią apokalipsę kovojom?

Per savo gyvenimą matėme kelias pasaulio pabaigas, ir visos buvo viena už kitą tikresnės. Ir kometa tikrai turėjo trenktis į žemę, ir saulė po užtemimo nebenušvisti, ir kalendoriaus skaičiai labai negeri turėjo išvesti iš proto visus pasaulio kompiuterius, o tie susprogdinti visas atomines bombas. Tačiau tiek pabaigos ženklų, kaip šiaip metais, nebuvo nė sykį.

Visada prieš pasaulio pabaigą būna koks nors pagerėjimas. Lietuva kaip tik žengė didelį žingsnį ir išgelbėjo bankus nuo krizės. Kapitalas gavo tokius pelnus, kad jie viršijo visų vargšų žmogelių visus uždarbius. Išvysčius jaunimo, senimo ir specialistų migraciją, pavyko išspręsti nedarbo problemą. Dabar Lietuvoj nedirba tik tie, kurie neturi praktikos arba pažįstamų. Socialinės pašalpos beveik prilygsta algoms, o Vilniaus miestas uždraudė elgetas ir vienu ypu išsprendė skurdo problemą.

Lietuva sublizgėjo ir Europos arenoj. Už efektyvų diržų veržimą mūsų premjerą gyrė ir globalieji bankai, ir Vokietijos premjerė. Nereikia manyti, kad mes kokie ubagai. Už mus blogiau gyvena ne tik rumunai, bulgarai, bet ir kaimynai latviai. Taigi pagal gyvenimo lygį mes ketvirti.

Ir štai - netikėtas bumbt! Atsikeliam rytą - Seimo nebėr! Nei Seimo, nei Vyriausybės! Stovėti stovi, bet kas iš to? Kokia Vyriausybė be Andriaus Kubiliaus, koks Seimas be gerbiamos Degutienės? Nors eik ir sprogdink iš nevilties kokį tiltą ant Bražuolės upelio!

Dar buvo vilties, kad pasaulį išgelbės Jos Ekscelencija. Pakalbės griežtai, pagrūmos piršteliu ir įtikins naująją daugumą, kad ta paliktų prie lovio mažumą. O kodėl negalėtų? Rytuose yra šalių, kur valdovai gauna kadenciją iki mirties.

Labiausiai yra apmaudu dėl konservatorių ir liberalų. Jie tiek pridarė dėl Lietuvos ir būtų dar antra tiek pridarę, jeigu ne rinkimų apokalipsė. Nedėkinga tauta juos paprasčiausiai išdavė. Už ką tik ji nebalsavo šį rudenį! Už raudonuosius, rudusius, žaliuosius ir net violetinius - kad tik nebalsuoti už pateptuosius, už tuos, kuriuos išsirinko Jos Ekscelencija!

O juk galėjo pasaulis išlikti koks buvęs. Ir Jos Ekscelencijai būtų gerai, ir Vyriausybei. Dar truputėlį paspaustų migraciją, ir čia nebeliktų nei vieno bedarbio, nei vieno labai nepatenkinto. O tie pasilikę pamažu nuleistų rankas. Žmonės galėtų gyventi iš pensijų ir pašalpų, kurios būtų didesnės už algą. Iš kur pinigai? Galima juk pasiskolinti! Lietuva dar turi ką išparduoti. Dar yra miškų, upių ir ežerų, kuriuos užstatytume pasauliniams bankams. Štai latviai savo miškus iškirto, ir kas baisaus atsitiko? Ar griuvo nuo to dangus, tai yra vyriausybė?

Žemė būtų likusi suktis apie konservatorius, jeigu ne rinkėjų kvailumas. Tas keistas noras dirbant uždirbti, siekiant pasiekti, o gyvenant - prasigyventi. Lietuvoj net duobkasys, kasdamas duobę, svajoja iš jos išlipti. Pavargę tėvai svajoja už savo vaikus ir leidžia į mokslus visai ne todėl, kad tie papildytų darbo biržų gretas. Vaikai ugdo tuščias viltis pasilikti čia, su tėvais, dirbti čia, Lietuvoj, būti tikrais žmonėmis o ne pigia darbo jėga. Tas jų užsispyrimas nepasiduoti, dar vis nenuleisti rankų, siekimas kaip nors pakeisti savo gyvenimą ir sustabdyti slydimą žemyn visus metus patyliukais drebino žemę, o rudenį virto baisia griūtimi.

Argi ne pabaiga? Kas Lietuva be Andriaus Kubiliaus, kas Lietuva be konservatorių ir be liberalų? Niekas, žinoma, niekas Lietuva yra be pateptųjų!..

Bet pabundam visi šį rytą, prieinam prie lango - saulė vėl patekėjo. Andriaus Kubiliaus nebėr Vyriausybėj, o saulė danguj tebėra! Ar ne stebuklas?

Tada į galvą šauna viena nedrąsi mintis: jeigu Visata gali gyvuoti be Andriaus Kubiliaus, tai gal kitais metais (atleiskit už tuos žodžius) ir be Jos Ekscelencijos?..