- Praėjo laikai, kai buvo viena - LKP CK tiesa.

- Taip, pliuralizmas. Kiekvienam - savo tiesa.

- Juk taip, Petrai?

Apie ką jie čia kalba? Apie tiesą? Apie kokią tiesą? Dabar taip dažnai žaidžiama pliuralizmu, kad tie, kure šaukia garsiau ir dažniau, ima darytis "tiesos šaukliais".

Žodis "tiesa"turi nemažai reikšmių. Tiesa paprastai laikome tai, kas atitinka tikrovę, tiesa galime vadinti tam tikrus dėsnius (mokslo tiesos), bet tiesa gali būti laikoma ir nuostatų, papročių visuma. Pavyzdžiui, tikintieji tiki "tiesomis", kurių tikrovėje nei įrodysi, nei pamatysi.

Jeigu keli žmonės nesutaria ir kiekvienas turi "savo tiesą", tai greičiausiai jie tiesomis laiko savo nuomonę ir įsitikinimus. Bet jeigu tiesa yra pažinimo rezultatas, ji negali būti subjektyvi. Juk 2X2=4, ir visai nesvarbu, kas skaičiuoja - ateistas ar Romos popiežius.

Tiesa dažniausiai maišoma su nuomone, kaip ir nuomonė - su faktu. Kiek žmonių, tiek ir nuomonių, civilizuotose visuomenėse už nuomonę nėra baudžiama. Visgi nuomonė gali būti pagrįsta arba nepagrįsta, teisinga arba klaidinga. Tarkim, žmonėse sklando klaidinga nuomonė, kad mėnulio pilnatis sukelia kažkokių nelaimių ir sveikatos sutrikimų. Mokslo yra nustatyta, kad ši nuomonė neturi jokio realaus pagrindo ir yra klaidinga. Šis FAKTAS gali susikirsti su jūsų NUOSTATOMIS, ir tada pasakysit: netiesa!

Labai dažnai nuostatos bei įsitikinimai trukdo priimti tiesą. Tarkim, religiniai įsitikinimai krikščioniams ilgai trukdė patikėti, kad žemė yra apvali ir sukasi apie saulę, o gyvoji gamta palaipsniui vystosi.

Pažinimas yra vienintelis būdas tikrinti tiesą, o jei neturime tikrų faktų, geriausia vietoj teiginio pareikšti nuomonę. Tarkim, kolega miega, ant stalo pasidėjęs galvą, lyg būtų girtas. Bet jums tik ATRODO, kad jis yra girtas, todėl savo PRIELAIDOS nepateikit už faktą. Jeigu sakysit "man jis atrodo lyg būtų girtas", tai nieko neįžeis ir bus tiesa - jis iš tiesų jums ATRODO lyg būtų girtas. Be iš tiesų jis gali būti nualpęs.

Deja, buityje labai dažnai žmonės painioja tuos dalykus ir savo prielaidas patys ima laikyti tiesomis. Tarkim, ilgai į namus negrįžtant vyrui, žmonai ima atrodyti, kad jis "nuėjo pas kekšę".Jai tik ATRODO, bet vyrui sugrįžus savo prielaidą pakloja kaip faktą: "Žinau, kur tu buvai - pas kūrvą kažkokią!" Ir jeigu vyras buvo ne pas kekšę, o dirbo ilgiau, kad nupirktų žmonai netikėtą dovanėlę gimtadienio proga?.. Tokį be reikalo sukeltą konfliktą bus labai sunku užgesinti.

O jeigu žmona savo prielaidos nebūtų palaikiusi jau nustatytu faktu? Jeigu būtų kalbėjusi tik tiesą - tai, kas iš tiesų vyko jos širdyje? Tarkim, ji galėjo išdėstyti tavo baimes ir prielaidas: "Tu tiek ilgai negrįžai, aš pradėjau labai bijoti, man ėmė atrodyti, kad tu nuėjai pas kokią kekšę... Man buvo taip neramu". Tai ne tik neįžeis, bet dar ir sukels empatiją - vyras supras, kad yra laukimas, jam pasidarys gaila žmonos, kad ta šitaip dėl jo bijojo.

Svarstant apie kokias nors sąvokas, pirmiausia reikėtų pasižiūrėti, ką ta sąvoka reiškia. Labai dažnai žmonės negali susikalbėti, nes tą pačią savoką vienas vartoja viena, o kitas - visai kita reikšme. Taip jie gali susikauti kiekvienas dėl savo "tiesos". O propagandoje ir rinkodaroje sąvokos maišomos tyčia, ir žmogus taip supainiojamas, kad praranda gebėjimą skirti tikrus dalykus nuo netikrų, o riba tarp realybės ir melo ima darytis miglota.

Tarkim, prekybos centruose išnyko "tikros" kainos - vietoj jų matom tik "nuolaidas". Iš tiesų perkame už tuos pačius pinigus ir net brangiau, bet rinkodaros sukčiai yra sukėlę iliuziją, kad perkame "pigiau". Už ką pigiau? Už kažkokią įsivaizduojamą, pačių rinkodaros sukčių tyčia parašytą kainą... Ką reiškia jų šūkiai: "Pirkdamas sutaupai" arba "Kainą diktuoja pirkėjas"? Na taip, sakoma kažkas malonaus (sutaupau, diktuoju), bet ką sutaupiau, išleidęs paskutinius pinigus, ir kokią kainą kada padiktavau?

Politinės reklamos įaudrinti žmonės gali susiginčyti dėl "kairiųjų" ir "dešiniųjų" politikos, bet jei paklausite jų, kas ta "politinė kairė" ir kas "politinė dešinė", tai išgirsit keisčiausių paaiškinimų. Ir tik tada, kai "kairiųjų" ir "dešiniųjų" sąvokas imsim vartoti visame pasaulyje priimta reikšme, netikėtai paaiškės, kad Lietuvoje nėra jokių "kairiųjų" ir jokių "dešiniųjų" partijų. Mums tik pakišo sąvokas ir sukėlė iliuziją, bet realybė visai kita.

Reklamai bei propagandai nuolatos painiojant sąvokas ir žmonių galvose keliant sumaištį, gali susidaryti įspūdis, kad "nieko tikto nėra". Prabyla filosofuotojai, kad "tiesa nepažini", "nieko nėra konkretaus", tiesa esanti "subjektyvi". Bet pasižiūri geriau, kokias reikšmes jie suteikia sakomiems žodžiams, ir pamatai, kad jie kaitalioja kozirius ir žaidžia netikromis kortomis. Kiekvienas - už savo melą, nes savas kvepia skaniau.