Pats laikas apsivalyti

Kategorijos: 

Netrukus Verbos. Tuoj paūmės jų neurozė.
Kaltės jausmas po truputį pabus. Kažkur giliai, keldamas sunkiai suvokiamą nerimą ir truputį aiškesnę atpildo baimę. Kartu įsijungs liguista fantazija - beveik kaip tada prieš Kalėdas. Feisbuke padaugės angeliukų ir kitų panašių būtybių. Laikas plakti save. Vieniems užteks verbų, kiti, sunkesnieji ligoniai, imsis tikrų rimbų ir kitą penktadienį viešai nubaus save iki kraujo.
Dabar bausmė sumažės.
Bausmė už ką? Kaltas dėl ko?
Man tai buvo sunkiausias klausimas. Davatka tėvas varydavo į stabmeldyklą, kur turėdavau juodaskverniui ką nors išpažinti. Bet neturėdavau ko. Privalėjau sakyti, bet nežinojau - ką. Tada pasijusdavau kaltas.
Štai, pagaliau!.. Kaltas dėl to, kad nekaltas. Puikybė. Aš tik neprisimenu savo kalčių - štai kur baisiausia kaltė! O juk kaltas esu dėl visko - dėl to, kad gimiau, kad gyvenu, kad padariau - nepadariau, kad pasakiau ar pagalvojau. Mano gimimas - jau nuodėmė, už kurią po mirties būsiu baisiausiai nubaustas. Mane Dievas už tai kankins amžinomis kančiomis.
Ar ne geriau išpažinti? Nesvarbu - ką. Reikia ką nors sugalvoti. Pameluoti ką nors.
Pameluoti - irgi nuodėmė. Bet gal ne tokia didelė?..
Graudžiai juokinga, kada prisimenu neurotines savo kančias.
Mano laimė, kad mama buvo ne davatka ir nekankino baime. Labai greit pamačiau, kad ji visai nekontroliuoja, ar aš einu prie tos kančių būdelės, ar paprasčiausiai dingstu ligonių būry. Yra proga išsisukti.
Dabar žinau - netiesa, kad žmonės iš prigimties serga neuroze. Jeigu nežalosi vaikų nuo mažens, jų nekamuos nei tariamos kaltės, nei išgalvotos baimės. Sveiki neieškos juodaskvernio budelio, kad išpažintų neurotinius savo jausmus ir gautų tariamą atleidimą už tariamas savo kaltes.
Sveikam subrendusiam lieka vienas žingsnis į psichinę savo sveikatą.
Štai!..