"Kur buvai rugsėjo 11. 2001?" - klausia vienas draugas internete. Jis pats tą dieną buvo Marijampolėje, ruošėsi kitą dieną skristi į Niujorką, bet turėjo pasikeisti bilietus vėlesniam laikui.

O aš buvau darbe ir mačiau, kaip užpsichavo keletas reklamos skyriaus kolegų. Vienas sakė, kad jau tikrai karas. Jie ten neturėjo darbo ir visą dieną murksojo prie televizoriaus. Buvo keista žiūrėti į apkvaišusius žmones, kuriuos laikiau visai normaliais. Vienas net verkė. Lyg tyčia buvau budintysis redaktorius ir staiga supratau, kad anksti į namus (iš Šiaulių į Kaltinėnus) neišvažiuosiu - reikės keisti keletą laikraščio puslapių. Juk tauta viduriuoja. Tada dar nežinojau, kad tai pasirengimas Irako karui.

Bet iš tiesų mano požiūriui į pasaulį daugiau padarė ne paslaptingai susmegę dangoraižiai, bet tą pačią dieną prasidėjęs Bušų klano karas. Iš pradžių - tik informacinis. Galima sakyti, tai buvo didžiulių propagandos bokštų griūtis mano galvelėje.

Nelabai supratau, kuo čia dėtas Irakas, juk jis nesprogdino tų bokštų, bet patikėjau visuotinai skleidžiamu valdžios melu, kad Bušas Irake ieškos branduolinio, cheminio ir bektrereologinio ginklo. Taip, patikėjau visai nuoširdžiai, kaip dabar zombiai tiki tuo "teroro aktu".

Ir gerai, kad patikėjau, kad sekiau per TV vadinamuosius "įvykius", kad įdėmiai klausiausi vadinamųjų apžvalgininkų ir politpliurpalogų. Sakau visai atvirai - aš nė neįtariau, kad tai propaganda, kad ji nukreipta ne prieš mistinius teroristus, bet prieš mane.  Ir staiga - praregėjimas! Bušai Irake rado tiktai naftos, jos ir ieškojo, o aš likau vienas su savo klausimu: tai kur tie baisieji ginklai, dėl kurių visi taip viduriavo?..

Propagandos aktas savo padarė - mano pažiūros kardinaliai pasikeitė. Neliko jokios abejonės: TV - tai ne informacijos, bet propagandos dėžė. Jei nori mažiau žinoti, mažiau suprasti, džiovink smegenėles toje dėžėje.

Propagandos dėžę ne tik išjungiau visiems laikams. Skirtingai nuo zombių, išsiugdžiau gana neblogą imunitetą bet kokiai propagandai. Dabar ji manęs negali tiesiogiai pasiekti nei per TV, nei per laikraščius, nei per internetą. Internete stebiu tik zombių reakciją į propagandos triukus ir iš to sužinau, kokias programas dabar specialistai diegia į jų tuščias galveles. Jau žinau - jeigu zombiai verkia, piktinasi ar viduriuoja, reikia paprasčiausiai šypsotis.

O kaip tie mano buvę kolegos, kurie viduriavo tą atmintiną propagandos dieną? Tas, kuris verkė, po keletos metų pasikorė. Tikriausiai - ne dėl kokių teroristų. Kažkas buvo su galvele... O kiti ir toliau gyvena propagandos diktuojamais rūpesčiais. Ne apie visus žinau, nes dabar mes tolokai vienas nuo kito, bet keletą internete mačiau su Ukrainos ir Lietuvos juostelėmis, kai TV diegė į jų galvas Maidano programą. Vienas labai gynė maksimą, kai ta Rygoje po griuvėsiais pražudė būrį žmonių.

Manau, jeigu zombis, tai visam laikui. Tai emocijų, ne intelekto žmonės, patys vieni jie negali mąstyti, užtat jiems reikalingas minčių papildymas iš šalies. Juk smegenai negali egzistuoti visai be minčių, mintys joms - kaip automobiliui kuras. Neturi savo - įsipilsi iš televizoriaus.

Kitaip to fenomeno aš negaliu paaiškinti.