Didysis guru

Kategorijos: 

Kai Alius Sakinis užsuko į kultūros namus, iki susitikimo su užsieniečiu guru buvo likęs koks pusvalandis, o direktorė nieko nedarė - ji sėdėjo apsiverkusi savo kabinete tarsi per uošvės šermenis.

 

- Kokia aš patikli, kokia aš kvaila! - ji graužė save. - Suradau sostinėj tokį garsų guru, avansu daviau honorarą, o jis, pasirodo, sukčius! Jis dingo kažkur su visu atlygiu.

 

- Jis pakilo į dvasines aukštumas, - išmintingai paaiškino Alius. - Arba gyvas nuėjo į dangų kaip vienas toks žydas su savo motina...

 

- Aliau, man ne juokai galvoj! - supyko direktorė. - Aš pardaviau bilietus! Ką pasakysiu žmonėms? Iš ko jiems grąžinsiu pinigus?

 

- Tautai praneši, kad garsusis guru išminties bokštas atvyko, - pasakė Alius ir nuėjo į grimo kambarį.

 

Prigužėjo pilnut pilnutėlė salė. Visiems parūpo išgirsti, kaip juos pamokys gyventi kažkur iš pasviečio išdygęs garsus ir dvasingas gyvenimo išminties šviesulys.

 

- Aš atvykau iš labai tolima šalis ir džiaugiuosi matyti švytinčias jūsų akis, - išėjęs į sceną, prisistatė barzdotas guru Abdin Bikaja Abdulas žilais garbanotais plaukais. Jis atrodė senas, bet kalbėjo žvitriai, kažkokiu kapotu akcentu, nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tolimosios šalies išminčius šiek tiek žemaičiuoja. Bet, savaime suprantama, taip tik atrodė. Iš kur senas indusas žemaičiuos? Gerai, kad jis bent šiek tiek pramoko lietuviškai!

 

- Jūs klausti, aš atsakyti, - pasiūlė išminčius. - Apie gyvenimas, mirtį ir dvasingumas. Aš turiu ryšys su dvasine parma, ir mus šiandien apšvies transcendencinė energetika. Te atsiveria čakros, te išsivalo karma, te pasiekia visus panavardala!

 

- Kas ta panavardala? - paklausė iš pirmos eilės dantų kabineto vedėja, kuri buvo labai dvasinga. - Kažkoks nežinomas žodis.

 

- O kas yra žodis? - paklausė išminčius. - Ar nežinomas žodis yra neteisingas? Jeigu aš nežinau, kad jūs dirbat kažkur tarp dantų ir protezų, ar tai reiškia, kad jūs nebedirbat? Negi atleido dėl to, kad nežinau? O neteisingas atlygis, kurį šiandien paėmėt iš vieno kliento, kažkokio kaimo keistuolio, kuriam skaudėjo dantis, - ar jis kam nors žinomas? Ar paviešintas bus teisingesnis?

 

- Ai, ne! - išsigando dantų kabineto vedėja.

 

- Tai pranašas! - sušurmuliavo žmonės. - Jis pažino mūsų dantistę!

 

- Ji lupa iš mūsų, nors mes padrausti! Ką dar apie ją žinai?

 

- Nieko aš nežinoti, - pasikuklino pranašas. - Bet tiesa yra dvasinis mūsų pasaulis, ir kas turi dvasios akis, gali matyti tiesą.

 

- Ar mano žmona išgyvens? - paklausė dorovės mokytojas, kuris suko sparną apie mokyklos direktorę.

 

- Tu klausi, ar tavo žmona mirs? - pataisė išminčius. - Klausimas turi būti tikslus! Vieną tikrai matau, ji guli ligoninėj po gimdos operacijos. Ta, kuri mirs, neturi užleisti vietos kitai. Ar pasakyti daugiau? Apie kažkokia kitą man kalba dvasinės jėgos...

 

- Ne, užteks, - pasakė ponas mokytojas, nuleido akis ir atsisėdo.

 

- Kas laimės rinkimus? - paklausė partijos vadas.

 

- Niekas jų nelaimės, - atsakė pranašas. - Jie seniai pralaimėti!

 

- Kada? - neatstojo vadas.

 

- Karma rodo, kad jie pralaimėti vakar, kai susitarėt su oponentais. Dar nematau veidų, su kuriais jūs vakar kalbėjot - girdžiu tik balsus... - išminčius pakėlė aukštyn akis. - Kažkokios apylinkės, postai kažkokie... Ar reikia tiksliau?

 

 

- Ačiū, užteks, - padėkojo vadas ir skubiai atsisėdo.

 

- Aš ir sakau: kas gali laimėti tuos rinkimus, kurie pralaimėti vakar? - retoriškai klausė guru, o žmonės stebėjosi.

 

Iš kur tas svetimšalis taip viską žino? Kur jo trečioji dvasios akis?

 

- Štai klausimėlis raštu, - pasakė kultūros namų direktorė. - Ar jūs kuklus?

 

- Geras klausimas apie kuklumą, - nusijuokė išminties bokštas. - Nėra kaip atsakyti! Manot, sakysiu - kuklus ir apsijuoksiu? Ne, aš nenoriu būti kuklus! Kuklumas - tai mano ir tavo priešas! Tie, kurie turim pigiai parduoti save, verčiami kuklintis. Mums draudžia puikuotis savo žiniomis, savo protu, sugebėjimais, nes daug reikalausim už darbą. O tie, kurie brangiai parduoda savo prekes, tegu giria save ir savo produkciją? O tie, kurie moko kuklumo, kodėl jie kalba iš aukšto, kodėl reikalauja, kad vadintume juos ekscelencijomis ir šventenybėmis? Neklausykite jų, nebūkite kuklūs, reikalaukite savo dalies!

 

- Oho! - sušuko kažkas, ir pusė salės pradėjo ploti, bet kita pusė tylėjo piktai.

 

- O kokią prasmę turi gyvenimas? - vėl paklausė direktorė. - Čia vėl klausimėlis raštu...

 

- Kokia prasmė gyventi? - pastatė akis guru. - Jokios! Kokia gali būti prasmė?

 

Dabar jau visi sušurmuliavo - net tiek, kurie ką tik plojo išminčiui.

 

- Tas, kuris klausia, yra labai nelaimingas, - užsienietis guru kalbėjo dabar be jokio akcento, bet niekas to nebepastebėjo. - Ar klausia kas nors, kokia prasmė juoktis, džiaugtis, mylėtis? Aš negirdėjau, kad klaustų kas nors: kokia prasmė būti laimingu? Visi klausia tada, kai kenčia: kokia prasmė kentėti? Jeigu jūsų gyvenimas būtų džiaugsmas, meilė ir laimė, niekas neklaustų, kokia viso šito prasmė.

 

- Tai ką mums daryti? - paklausė kažkas.

 

- Aš matau - tą absurdišką klausimą keliat ne jūs, bet jūsų kančia. Eikit ir mažinkit kančią. Vietoj to, kad tyrę absurdiškus klausimus, eikit ieškoti džiaugsmo. Kas neturi kojos, tegu džiaugiasi tuo, kad turi abi rankas. Kas rankų neturi, tegu džiaugiasi tuo, kad liko gyvas. O kas neturi didelių namų, limuzino ir sąskaitos užsienio banke, tegu džiaugiasi tuo, kad jam nereikia nei didelių namų, nei limuzino, nei sąskaitos užsienio banke. Tas tegu džiaugiasi laisve.

 

- Kokia iš mintis! - stebėjosi iš salės eidami žmonės. - Kodėl pas mus tokių išminčių nėra?

 

Kiti netilpo savy, norėjo kažką sakyti, tarsi ieškojo kažko akimis.

 

- Keista, kad nematėme Aliaus Sakinio, - nusistebėjo kažkas. - Įdomu, ką tas durnelis būtų paklausęs?

 

Komentarai

Kenchiantis

Apie gyvenimo prasme patiko