Dievas yra nepaprastai geras ir myli kiekvieną iš mūsų. Rytais atsiunčia saulę, kad ta švenlniai pažadintų mus. Jis atsiunčia lietų, kad ta sudrėkintų mūsų žemes. Jis atsiunčia badą, kad nuo jo išsipūstų kūdikių žarnos, jis atsiunčia vėžį, kad nuo jo gyviesiems pūtų mėsa. Jis myli mažą kiškutį ir siunčia į vilko nasrus... Kaip čia dabar?

Na, jis myli vilką, ir kiškutį atsiunčia pusryčiams. O kaip su tuo kiškučiu? Kaip su tais bado išpūstais vaikučių pilvais?

Sakysim, Dievas atsiunčia išbandymus. Pabando kūdikį ir išmeta į lavonyną. Vienus žmones išbando ligomis, kančiomis, badu, audromis, o kitus - ramiu, sočiu gyvenimu, visokių gėrybių pertekliu. Bet myli visus vienodai. Kaip čia yra?

Yra teisingimas. Pats Dievas - Tiesa ir Teisingumas. Nieko taip sau be teisingumo nebūna. Audros, karai, nelaimės ir ligos - už mūsų nuodėmes. Kurie nusikaltę labiau, tie vargsta skurde ir miršta nuo bado, jie mato savo alkanus kūdikius, o teisieji gyvena puošniuose rūmuose, minta geriausiu maistu. Tarp teisiųjų - ir aferistai, mafijų bosai, pralobę plėšikai ir lupikaunajtys bankininkai. O nusikaltėliai lieka nenubausti, nes toks yra Teisingumas. Tie, kurie engia vargšus, kurie atima vargšo duoną ir viltį, yra teisesni už savo aukas?

Na, aukos irgi nusikaltusios. Jeigu tave apvogė, sumušė, išprievartavo - tai jau tavo kaltė. Viskas nuo Dievo, o Dievas - Tiesa ir Teisingumas. Tu pats gal nieko nespėjai iškrėsti, bet nusikalto tavo tėvai ir protėviai, o Dievas baudžia per kelias kartas. Vienus jis baudžia už kitų padarytas nuodėmes.

Kodėl - ne visus? Jeigu Dievas teisingas, kodėl ne visiems? Visiems, visiems! Pasirodo, tie, kurie dabar pabėga nuo teisingumo, bus baudžiami po mirties. O tas, kuris šiandien ujamas, engiamas, verčiamas veltui dirbti visą gyvenimą, po mirties atsiims savo palaimą. Vieniems Dievo meilė ir teisingumas - čia, kitiems - kapuose.

Pasaulyje šitiek chaoso, kad be ano, pomirtinio pasaulio, išsiversti pasaulio valdovas  negali. Kaip tu kitaip kompensuosi skriaudas, neteisybę, nesumokėtą atlgą? Teisingumas bus ten, kapuose. Čia Teisingumo nėra.

Čia ir būti negali. Teisingumas - pačių žmonių sugalvota taisyklė, nieko daugiau. Vilkas vejasi kiškį - kur čia teisingumas? Bus teisingiau, jei vilkui išrausim dantis?

Stichijai primesdamas savo moralės normas, savo planus ir požiūrius, žmogus mėgina suteikti pasauliui labai protingos, planingos, teisingos veiklos pobūdį. Kas ta veikla užsiima? Kažkokia šventa asmenybė, superžmogus. Jahvė, Alachas, Krišna... Vardų sugalvota daug, bet asmenybė viena.

Tai asmenybei primesdamas savo ydas ir gamtos netikėtumą, žmogus sukūrė labai prieštaringos būtybės įvaizdį. Kaip rašoma Biblijoje, Dievas yra žiaurus, pavydus ir kerštingas, jis baudžia iki kažkelintos kartos. Bet kartu Dievas yra labai mylintis. Jis muša ir glaudžia, bučiuoja ir kanda vienu sykiu. Nenuspėjamas, baisus šizofrenikas, įnoringas vaikas, kuris įtūžęs daužo savo kūrybos vaisius.

Biblijos Dievas baudžia kitus ir už savo įsakymus. Kai žydai nuklydo į pagonybę, Dievas ant jų galvų pasiuntė babiliniečius. Nusikaltiną sekė bausmė - šita teisingumo dalis nesunkiai suprantama. Bet štai teisingasis Dievas įsiunta ant babiloniečių, kam tie pakluso Dievo įsakymui ir skriaudė žydus. Vadas baudžia karius, kam tie vykdė vado įsakymą? Ar vadas - ne beprotis?

Kunigų taip nekenčiamas Darvinas, labai religingas žmogus, kažkada labai apsidžiaugė, atradęs evoliuciją - Dievo kūrybos planą. Jis metė savo planus stoti į dvasinę akademiją ir skleisti Dievo tiesas - vietoj to pasinėrė į Dievo kūrybos paslaptis. Pasirodo, gyvąją gamtą Dievas sukūrė ne visą vienu sykiu, ne per dieną ar dvi, kaip tvirtino Biblija, bet kūrė šimtus, milijonų metų. Ir kuria toliau! Nuo paprasto link sudėtingo, nuo primityvaus link tobulo. Toks yra Dievo planas.

Vėliau paaiškėjo, kad ir tai - žmogaus sugalvotas mitas. Gamta neturi planų, ji neieško jokios tobulybės, laimi ne būtinai stipriausias ir tobuliausias. Tai žmogus fantazuoja, mėgina primesti gamtai (ir Dievui) savo planus bei požiūrį. Pati Tobulybė tėra žmogaus sukurtas niekutis. Kur ta Tobulybė? Gali sakyti, kad vėžio ląstelės tobulos, gali sakyti, kad ne. Gali sakyti, kad jos išsigimusios. Bet jos nugalės sveikąsias.

Prieštaringam, kerštingam, žiauriam, pavydžiam, mylinčiam, kuriančiam, griaunančiam Dievui dar sunkiau pateisinti valdančiųjų sukeltą socialinę neteisybę ir paversti ją Teisingumu. O tai - jo pagrindinis darbas, švenčiausia jo pareiga. Dėl to jam aukojamos aukos, statomi patys puošniausi rūmai, dėl to jis iškeltas į pačią piramidės viršūnę. Vergvaldys savo valdžią gauna iš kunigaikščio, kunigaiščiui ją teikia karalius, o karalius valdžią ima iš Dievo. Kaip sako Naujasis testamentas, kiekvien valdžia - nuo Dievo, ir nėra valdžios, kuri nebūtų nuo Dievo. Bolševikų, nacių ir net ateistų valdžia - nuo Dievo? Atrodo, vėl beprotybė...

Ieškodami savo žymių gamtoje, primesdami gamtai savo moralės normas, stichijai kurdami planą ir tikslą, negalim išvengti absurdo, o visą tokį pasaulį valdantis superžmogus gauna bepročio bruožų. Žiaurus ir gailestingas, planuojantis ir nenuspėjamas, mylintis ir kankinantis, atlaidus ir kerštingas, dosnus ir pavydus, švelnus ir rūstus jis tūkstančius metų audrina žmogaus fantaziją, paralyžiuoja protą.

Tas Visagalis - tai pats paklusniausias tarnas, pats patogiausias stipriųjų, turtingųjų ir galingųjų prievartos įnagis, pats nekalčiausias atpirkimo ožys.