Pasaulis kaip suasmeninta ašara

Kategorijos: 

Dangus pravirko rudenio ašara...

 

Kaip jis galėjo pravirkti, jeigu neturi akių?

 

Beržas pasilenkė ir apkabino mane... Kaip jis apkabins, jeigu neturi rankų?

 

Kaip jie tai padarys, jeigu yra ne žmonės?

 

Nesukit galvos! Saulė pabunda, pažadiną žemę, saulė ir pabučiuoja, tarsi būtu motulė. Vėjas išdykęs po kiemą kvailioja, ridena tuščias alaus skardines. Upė bėga kažkur, debesys eina būriais. Viskas gyva aplink!

 

Kaip tai atsitinka? Iš kur mūsų potraukis kurti metaforas?

 

Tai mūsų gebėjimas suasmeninti viską!

 

Mes suasmeninam ir šunį, ir katę, nors jie ir ne visai asmenys. Na, beveik tokie pat... Bet suasmeninti galim ir kirvį, plaktuką arba unitazą. Jei pažiūrėsim geriau, visas pasaulis mums gyvas ir suasmenintas.

 

Vieni jį vadina Dievu, kiti paprasčiau - Gamta, bet rašo didžiąją raide kaip asmenį.

 

Jeigu ateistai norėtų uždrausti šį įvaizdį, jie pirmiausia turėtų uždrausti metaforas. Dėl viso pikto. Nes metaforos - kelias link Dievo. Arba link Dievų - žiūrint, kas kiek susikuria įvaizdžių.

 

Kuo pavojingas Dievas?

 

Arba: kuo pavojinga metafora?

 

Kada buvau vaikas, mane gąsdino laumėmis. Sakė: laumės gyvena prūduose, durpynuose, kepa vaikams pyragus ir juos privilioja. Rūkas virš kūdros - tai dūmai. Aha, supratau tada, kepa vaikams pyragus! O man pyragai patiko, ir laumės man pasirodė nepaprastai geros, nes kepa vaikams pyragus. Kai tik ant kūdros nusileisdavo rūkas, aš niekam nesakęs eidavau ten ieškoti pyragų. Sykį net kvapą užuodžiau... Toks tikras pyrago kvapas!

 

Pasaka apie laumes buvo sukurtą gąsdinti, kad neičiau prie kūdros, bet suveikė ji atvirkščiai.

 

Pasakų demonai gali gąsdinti, pasakų laumės gali vilioti. Kas moka valdyti kito žmogaus fantazijas, tas gali valdyti žmogų.

 

Ta pati laumė gali vilioti, ta pati laumė gali baidyti.

 

Vienam ji baisi, kitam - nuostabi kepėja, kuri myli vaikus.

 

Kokia ji iš tiesų?

 

Absurdiškas klausimas, bet jis nuolatos kyla.

 

Koks iš tiesų Dievas?

Jeigu mėginsime remtis didžiuoju pasakų rinkiniu, tai Dievas gali būti ir gailestingas, ir be galo žiaurus. Pirmasis Dievo įsakymas sako, kad jis dar ir pavydus, kerštingas, keršija nieko dėtiems žmonėms iki trečiosios kartos. Dievas gali būti bet koks.

 

Tai koks?

 

Koks Dievas tavo širdy?

 

Jeigu bijai tamsos, tavo tamsa knibžda vaiduokliais. Jeigu esi ramus, tavo Dievas teka ramus kaip lygumų upė. Valdingų žmonių Dievas be galo valdingas, žmones jis laiko ant savo trumpų virvučių, žmonės - tai marionetės. Paklauskit žmogaus, koks yra Dievas, ir jis papasakos apie save.

 

Ar tavo Dievas laisvas, ar uždarytas bažnyčioj?

 

Ar gyvas jis, ar skleidžiasi tulpės žiedu, ar nukankintas ant kryžiaus ir sustingęs išlydytu alavu?

 

Ar tavo Dievas nuo čia iki begalybės, ar telpa tokiam pakelės inkiliuke? Ar jis galingesnis už vėją ir audrą, ar jis nesunkiai suvaldomas, pašaukiamas kunigo burtais ir ritualais?..

 

Ar tavo Dievas dosnus kaip vasara, ar reikalauja aukų?

 

Ar jis baisus, ar geras?

 

Ar jis gražus?

 

Ar draugiškas?

 

Papasakok dar apie save, savo baimes ir troškimus!

Arba laikykite sau, branginkit kaip paslaptį.

Tai - jūsų Dievas.

Saugokit savo Dievą, neduokit jo kunigams, neišnuomokit bažnyčiai.

Jeigu uždarytas - išlaisvinkit, palieskit į pievas ir kosmosą.

Jokiu būdu nekalkit prie kryžiaus, neuždarykit knygoj... Pavogs, būtinai pavogs ir siundys prieš jus!

Saugokit savo Dievą, ir Dievas apsaugos jus.

Nuo ko?

Nuo piktesnių dievų ir pasaulio vienatvės.

Tu vienas vienintelis tarp šitų žvaigždžių, bet nebesi vienišas.