Gavęs pirmąją algą, Alius Sakinis patraukė į krautuves pirkti namiškiams lauktuvių.

Tėvui nupirko žaliosios, juodosios ir vaisinės arbatos,  motinai - vazą su gėlėmis, broliams - apelsinų, bananų, riešutų ir maišelį šokoladinių saldainių. Iš pradžių atrodė, kad kišenėje banknotų labai daug, bet po šeštosios parduotuvės piniginė gerokai suplonėjo, ir Alius pagaliau susirūpino:

- Oho, kiek popierinių išleidau! Vaikine, nupirksi tėvui kaklaraištį, ir bus gana!

Taip ir padarė - nupirko kaklaraištį, užsegė piniginę ir įsikišo kišenėn. Einant gatve, nosį patraukė vėjo dvelksmas nuo konditerijos krautuvės, kur sudėti torai, torčiukai ir panašūs stebuklai. Traukdamas nosimi orą, Alius nejučiom padarė didelį lanką ir atsidūrė prie krautuvės, bet tarpdury pagavo save už rankos.

- Vaikine, ir dovanas pirk su saiku! - subarė save, apgręžė 180 laipsnių kampu ir varyte nuvarė į autobusą.

Įsitaisęs ant plačios sėdynės, padėjo šalia pilną maišelį, bet kišenėj kažko pasigedo. Šukos yra, cigaretės yra… o piniginė? Siaube, nėra piniginės! 
Alius išsigandęs aptapšnojo visą save, išvertė visas kišenes - ne, piniginės nė kvapo. Išgaravo kažkur!

Nusiminęs atsirėmė į atlošą ir vos nepravirko. Žuvo visi pinigai, kurių jis nespėjo išleisti. Iš viso mėnesio darbo liko tik keli pakeliai arbatos, vaza su gėlėmis, krūva apelsinų, bananų, tėvo kaklaraištis ir sauja riešutų.

- Koks aš dar kvailas, nepraktiškas ir nepatyręs! - ėmė graužti save Alius Sakinis. - Kodėl negalėjau išleisti dovanoms visų pinigų?