Prieš Kalėdas prisiminiau mūsų aukų dėžutę. Ji kažkaip nusigrūdo už knygų, ir aš ją visai pamiršau.
Labai negražiai išėjo su ta dėžute…

O juk pernai visus metus metėm į ją monetas. Turiu atliekamą pinigą - įmetu aš, turi kokį centą mažius - įmeta jis. Per metus susidarė nemaža suma. Prieš Kalėdas mažius išėjo į gatvę ir atidavė pirmam sutiktam elgetai. Mūsų kišenės tokio minuso nė nepajuto, o tam žmogui vienu metu į kepurę įkrito 127 litai. Už tokią sumą jis galėjo atšvęsti Kalėdas kaip tikras žmogus.

Buvom pradėję mesti ir šiemet, bet ta dėžutė kažkaip nulindo už knygų, atsirado kitų reikalų, žodžiu, gera idėja nuėjo šuniui ant uodegos.

O buvau taip gerai sugalvojęs! Ne dėl kažkokio nežinomo ubago, bet dėl savo sūnaus. Visų elgetų neišmaitinsiu, bet savo mažių galėjau paveikti tinkamu pavyzdžiu. Jeigu vaikas matytų, kad tėvas aukoja kitiems, jis ir pats augtų jautresnis, atjaustų visus silpnesnius už save. Aš netgi buvau išrinkęs citatų iš savo mėgstamiausios knygos ir priklijavęs ant visų keturių dėžutės kraštų. Viena apie tai, kad auka turi būti slapta - tik tada ji bus tikra auka, o ne reklama. Kita citata apie tai, kad didžiausia auka ne ta, kai aukoji atliekamą, bet kai atiduodi paskutinį skatiką. Ta būtų tikusi mažiui - jis gi neturi daug pinigų, jeigu gauna ką, tai tik iš manęs. Jeigu būčiau rodęs tinkamą pavyzdį, tai jis būtų išmokęs atiduoti kitam paskutinį skatiką.

Kitų dviejų neprisimenu, bet tai irgi buvo geros citatos.

Kaip gaila, kad aš toks užuomarša! Jeigu mažius užaugs nejautrus, nedosnus, galėsiu keiti save, tiktai save - nieko daugiau.

Kaip ištaisyti padėtį?

Gal priminti kaip nors, kad mes tebeturim dėžutę, kaip nors subtiliai pasakyti, kad aukoti reikėjo ir šiemet?

O gal paaukoti pačiam prie jo akių? Auka turi būti slapta, bet tiek to, vardan tokio tikslo galima ir nusižengti. Mažius matys, kad aš dedu į dėžutę, tada prisimins ir jis, įmes kokią monetą. Nesvarbu - kiek, svarbu, kad jis įprastų gyventi ne tik dėl savęs, bet ir duoti kažką ir kitiems.

Piniginėj radau smulkių ir dvidešimt litų. Dvidešimt litų - truputį per daug, paneršiau po išeiginį švarką ir radau penkių litų monetą. Penki litai - kaip tik. Kad būtų daugiau, pridėsiu baltų.

Va, mažius sėdi prie kompiuterio ir viską matys.

- Kur mūsų aukų dėžutė? - paklausiau, nors aiškiai mačiau, kad ji - ant lentynos už knygų.

- Čia, - jis nežiūrėdamas parodė pirštu.

- Paduok, - paprašiau, nors galėjau paimti ir pats. - Atsimeni, buvo sutarę aukoti?..

- Je, buvom sutarę, - pasakė jis, žiūrėdamas į monitorių, tada atkišo dėžutę.

Aš ją ėmiau, bet ji išsprūdo iš rankų.

- Tet, atsargiai! - sušuko mažius, bet dėžutė krito ant žemės. Nesitikėjau - dėžutė buvo sunki kaip švinas!

Ji krito žemyn ir skilo pusiau. Toks įsimindinas dzin!..

Aplink pažiro smulkios monetos. Jų buvo nepapratai daug.

- Mūsų pinigai! - sušuko mažius ir puolė nuo žemės semti centus. - Nieko, surinksim!..

Jis rinko centus, o aš stovėjau kaip veršis.

- Žiūrėk, per metus mudu visai nemažai surinkom, - džiaugėsi vaikas, o aš negalėjau pratarti nė žodžio.

Dar niekada nebuvau pasijutęs toks kvailas.

Kad aš daugiau kada nors!.. Ne, niekada.

Kada jis mane praaugo?