Kalėjimo istorijos

Kategorijos: 

"Dvidešimt metų praleidau kalėjime". Taip jis įspėja kiekvieną naują pažįstamą. Ir tai nėra tik pokštas. Petras Juozapavičius tikrai 20 metų praleido Lukiškėse už spygliuotos kalėjimo vielos, tačiau - ne teismo nutarimu. Savo noru jis čia dirbo kalėjimo gydytoju. Į pensiją išėjęs vidaus tarnybos veteranas dabar savo dienas ramiai leidžia Palentinyje. Iš tų laikų jam liko ne tik uniforminė kepurė, bet ir daugybė labai įdomių prisiminimų. Kartu su juo ir mes pamėginkim mintimis nuklysti už spygliuotos ielos ir sunkių metalinių vartų, užmeskime akį į mums nematytą pasaulį, kuriame Petras praleido savo jaunystės metus.

 

1. Pirmieji Petro išbandymai

Jam buvo tik 26 šešeri, kai atsivėrė kalėjimo vartai ir visai kitas, anksčiau nematytas pasaulis. Sveiki, žmogžudžiai, vagys ir prievartautojai, aš jūsų daktaras!

Ką tik Vilniaus universitetą baigęs vaikinas mielai būtų važiavęs dirbti chirurgu į nusižiūrėtą rajoną, bet paskyrimas yra paskyrimas. Dabartiniai studentai tikriausiai mielai čiuptų už tų paskyrimų ir pasiliktų dirbti bet kuriame mieste, o tada daugelis jų kratydavosi tarsi savotiško lažo. Paskyrimas dirbti kalėjimo gydytoju Petro nei kiek negąsdino, o kai kurie draugai ir pažįstami rietė nosis. Et, kalėjimo daktaras!.. Kalėjimo ligoninė - tai juk žemesnis lygis. Daug kas šitaip kalbėjo.

Ir štai skyriaus vedėja veda Petrą parodyti jo palatos. Ta palata - kalėjimo kamera. O ligoninė - irgi kalėjimas. Kas nuteistas sėdėti kalėjimo režimu, tam ir čia režimas kalėjimo. Tik viena valanda pasivaikščioti, o 23 - po raktu. Petrui teks dirbti kaip tik su tokiais. Į pataisos įstaigų ligoninę buvo vežami kaliniai ir iš kolonijų, jie ir ligoninėje gyveno daug laisvesniu režimu, bet su šitais dirbo kiti daktarai.

Tą pacientą Petras prisimins visą gyvenimą. Šitaip sumušto žmogaus jis po to daugiau niekada nematė. Sudaužytas lyg obuolys, nei vienos vietos kūne, kur nebūtų mėlynės.

Kas, už ką? Petrui kolegos jau buvo sakę, kad tokių dalykų neverta klausti. Jeigu paklausi, jis atsakys: niekas nemušė, kritau iš viršutinės lovos, užsigavau, ir taip - keturis kartus iš eilės. Bet daktarui juk nesvarbu, kas ir už ką. Svarbu, ar negavo žmogelis koja. Nuo smūgio koja gali trūkti blužnis. Atrodo, kad ne...

- Imkitės jo, spręskite, - sako vyresnioji kolegė, ir Petras supranta, kad tai jam pirmas rimtas patikrinimas. Ne įskaita ir ne egzaminas, tai - jau gyvenimas.

Petras eina į savo kabinetą, ima ligos istoriją. Pasirodo, tai dar ne kalinys - jis tik izoliuotas ir laukia teismo. Petrui jis - tik pacientas, kuriam reikia paskirti gydymą. O nuo sumušimų gydymas vienas - statyti lašelines, skystinti kraują, kad neužsikištų inkstai, plauti organizmą. Mėlynes išgydys pats laikas, niekas daugiau.

Daugeliui gali atrodyti, kad daktarai su kaliniais gali išdarinėti ką tinkami, atlikinėti visokius eksperimentus, bet iš tiesų taip niekada nebuvo. Jaunas chirurgas puikiai suprato - už nugaros stovi prokuroras. Kiekvienas sprendimas, kiekviena paskirta piliulė turi būti užfiksuota popieriuje. Jeigu koks nenumatytas dalykas, prokuroras paims bylą ir perduos ekspertams, tie žiūrės, ar bebuvo tavo klaidos. Kalinys turi atsėdėti savo, bet nieko daugiau. Jis turi grįžti gyvas ir sveikas. Ir anais laikais to reikalavo įstatymas.

Kaip pasibaigė šito žmogaus byla?

- Aš nežinau, - šiandien purto pečiais buvęs kalėjimo daktaras. - Žmogelis pagijo, o visa kita - ne mano reikalas. Nemanau, kad jis būtų rizikavęs pareigūnams pranešti, kas šitaip su juo padarė. Kalėjimas turi nerašytus savo įstatymus. Pasiskųsi - būsi ožys. Ožys - tai skundikas. Labai žema kasta. Geriau sakyti: kritau iš lovos, užsigavau, niekas manęs nemušė...

Bendraudamas su kaliniais, jaunasis daktaras pamažu perprato jų psichologiją. O tie irgi stebėjo, stengėsi perprasti daktarą. Pas ligonius jie eidavo kartu su prižiūrėtojais. Daktaras eina į kamerą, prižiūrėtojas lieka už durų ir pro tarpdurį stebi visus. Jeigu koks nenumatytas dalykas, prižiūrėtojas šauksis pagalbos. Pats vienas ir dar beginklis prižiūrėtojas dešimčiai vyrų nieko nepadarys.

Jaunas daktarėlis įeina vidun, o už nugaros brakšteli durys. Kas čia dabar? Pasirodo, būna ir taip. Prižiūrėtoją skubiai iškvietė į kitą vietą, o tas nepaliks atvirų durų. Užtrenkė jas, užrakino raktu ir nubėgo kažkur. O tu vienas viduj tarp žudikų, vagių ir plėšikų.

Kaliniai pacientai susmeigia savo žvilgsnius.

- Na, datarėli, kaip?..

Grasinti jie negrasina, už tai numatytas straipsnis, bet žiūri grėsmingai, duoda suprasti - šakės. Ką nori, tą padarys.

- Gerai, jūsų valia, bet prieš tai išgerkim čefyro, - atsipeikėja daktaras. - Jūs man čefyro, aš jums - cigarečių.

Kaliniai sujudo. Čefyrbakas yra! Čefyras - stipri arbata, čefyrbakas - tai indas čefyrui virti.

Gurkšnoja visi čefyrą, traukia su daktaru dūmą. Puiki proga pasikalbėti apie gyvenimą. Ir už kalėjimo sienų kaliniai niekada nebuvo izoliuoti nuo pasaulio naujienų. Visada jie gaudavo laikraščių, klausėsi radijo, naujesniais laikais kamerose atsirado ir televizoriai. Dabar kaliniai mėgsta politikuoti, lukštenti Seimo ar Vyriausybės darbą, o tada politika buvo labai nuoboduzs dalykas. Sportas - kas kita. Krepšinis visais laikas bus įdomu.

- Na, banditėliai, kaip mūsų "Žalgiris"? Laimės ar prakiš?

Kaliniai protestuoja;

- Mes - ne banditėliai!

- Kurgi ne! O kas vogė, kas plėšė, kas žmogų nužudė?..

Bet kaliniai turi savo argumentus. Pasirodo, nekalto jie niekada pirštu nepalies. Jeigu davė kam nors, tai tik su reikalu. Arba gynėsi patys, arba gynė kitus. O iš vargšo teisingo žmogaus jie neatims nė kapeikos. Jeigu paėmė ką, taip tik iš sukčiaus, iš neteisingo žmogaus, iš spekulianto, kuris praturtėjo kitų sąskaitą. Žodžiu, tai ne vagys ir ne plėšikai, bet svieto lygintojai, nukentėję už nieką arba už teisybę.

- Dvidešimt metų dirbau su kaliniais, bet nesutikau nei vieno, kuris būtų kaltas kuo nors, - šiandien juokiasi Petras. - Kalėjime - tik nekalti!

O kaip jam tą sykį pasibaigė?

- Taip ir pasibaigė... Pasikalbėjom apie gyvenimą, pafilosofavom, paskui sugrįžo prižiūrėtojas, atrakino duris. Į mus, medicinos darbuotojus, kaliniai žiūrėjo kitaip, negu į apsaugą. Sakyčiau, jie stengėsi būti mandagūs, kalbėdami rinko žodžius. Juk mes jiems teikėm realią pagalbą. Mes gydėme juos, vadavome iš skausmų, reikalui esant, galėjome ištraukti iš karcerio. Vagis, žudikas, plėšikas - jie buvo mums pacientai. Pacientas neturi bijoti daktaro, neturi stresuoti prieš operaciją, neturi jausti diskomforto daktaro rankose. Štai kodėl reikėjo eiti pas juos, plepėti su jais apie gyvenimą, perprasti jų psichologiją. Per dvidešimt darbo metų pasitaikė tik vienas vienintelis atvejis, kai kalinys kažkokiu gerai pagaląstu daiktu realiai grasino medicinos sesutei. O tada jie mane paprasčiausiai patikrino, pasmalsavo, išsigąs vaikinukas vienas tarp jų ar ne.

 

2. Antroji teisybės pusė

Petras turėjo skubiai apsirengti ir kuo greičiau nusileisti į kiemą. Netrukus čia atvažiuos ligoninės "Moskvičius". Nuo jo namų iki Lukiškių visai netoli. Atrodo, šį sykį rinks visą personalą, ne tik budinčias brigadas. Budėtojo skambutis nežadėjo nieko gero:

- Tikriausiai girdėjai, Pravieniškėse maištas, - pranešė jis telefonu. - Renkamės, reikalas rimtas.

Ne, Petras nieko dar nebuvo girdėjęs. Juk tais laikais nebūdavo jokių riaušių, jokių maištų, jokių ypatingų įvykių. Visuomenė gyveno harmonijoje. Na, taip gali pagalvoti, užmetęs akį į tų laikų laikraščius ir prisiminęs seniai pamirštą televiziją. Televizija apie tokius dalykus tylėjo.

Vis dėlto buvo visko! Ir sužeistų, ir lavonų. Pirmoji partija - sužeisti kulkomis. Petras neprisimena, kiek jų atvežė. Nukauta 12 ar 13 kalinių, o sužeista, aišku, daugiau. Skaičiuoti nebuvo kada - reikėjo skubiai nustatyti diagnozę ir skirti gydymą. Vieni rėkia iš skausmo, kiti tyliai inkščia, treti jau be garso. Pirmiausia jis eina prie tų, kurie tyli. Kas rėkia, tas dar turi jėgos. Kas nutilo, tam jau visai blogai. Nuo tų reikia pradėti.

- Aš nemačiau, kaip tas riaušes malšino, bet nėra abejonės, kad į kalinius pliekė perimetro apsauga, - pasakoja Petras. - Apsauga paprastai neina į kolonijos zoną, stovi už spygliuotos vėlos, stebi teritoriją nuo bokštelių. Tais laikais kalėjimus saugojo vidaus reikalų kariuomenė. Daugelis šauktinių vaikinukų pakliūdavo į tokią tarnybą. Jų reikalas - tik apsauga. Bet prasidėjo riaušės - jie įsikišo. Kaip supratau iš pasakojimų, įvažiavo į teritoriją šarvuotis, karininkas davė komandą kaliniams gulti, paleido virš galvų automato seriją. Kas negulė - gavo kulką į kaktą arba į pilvą. Kas buvo nukautas, tų nemačiau, juos vežė į morgą, ne į ligoninę. O ką pas pus atvežė, tuos visus ištraukėme. Nei vienas nemirė.

Antroji partija - sužeisti ne kulkomis, bet lazdomis ar batais. Kraujo mažiau, bet darbo - ne. Pulsas greitas, spaudimas menkas - nukraujavimo požymis. Nematyti kraujo - tai dar blogiau. Nukraujavimas gali būti vidinis.

Petras prieina, klausinėja. Kur tau kliuvo? Batu į pilvą? Vadinasi, galėjo trūkti kepenys arba blužnis. Į kurį šoną kliuvo?.. Blužnis trapesnė, ji kairėje, kepenys - dešinėje. Jei trūkusios žarnos - nežmoniškas skausmas, sužeistasis būtų šoke. Taip iš trumpos apžiūros ir apklausos turi labai greit susigaudyti, kas ir kaip. Delsti nebuvo kada, operacinė įsibėgėjo tarsi konvejeris. Vieną išveži, įveži kitą. Kelias paras jie bėginėjo taip nesustodami.

- Mums irgi buvo stresas, - prisimena buvęs kalinių chirurgas. - Kai bėda, visas organizmas demobilizuojasi, net nejauti nuovargio. Nuovargis išvertė mus vėliau, kai viskas jau buvo baigta.

Kodėl kilo Pravieniškių riaušės?

Petras traukia pečiais. Anais laikais apie tokius įvykius niekas viešai nesvarstė, priežasčių balsu niekas nenagrinėjo. Spaudoje net nebuvo pranešta. Sklido kalbos, kad kilo konfliktas tarp kelių grupuočių, jis peraugo į susirėmimą. Tada atėjo specialusis būrys ir visus sutvarkė.

- Man atrodo, sutvarkė juos per kelias valandas, - pasakoja chirurgas. - Daug ilgiau mes po to sužeistuosius lopėme.

Žiauru?

- Kitur buvo žiauriau. Pas mus atveždavo kalinių iš kitur. Lietuva juk priklausė didžiulei Sąjungai, jos kalėjimai buvo bendros sistemos dalis. Atvežtieji sakydavo, kad čia vos ne kurortai, savotiškos sanatorijos, gal pionierių stovyklos... O ten ir tvarka kietesnė, ir maistas prastesnis. Lietuvoje maitino tikrai neblogai. Aš juk kabinau kalėjimo košę. Budėdamas turėdavau paragauti ir pasirašyti, kad maistas valgyti tinkamas. Jis tikrai būdavo tinkamas!

Sykį per metus su medikų brigada jis apvažiuodavo visas kolonijas. Tikrindavo kalinių sveikatą. Nors ligoninė buvo Lukiškių kalėjimo teritorijoje, bet tai nebuvo kalėjimo ligoninė - ji aptarnavo visas pataisos įstaigas. Kalėjimai yra kalėjimai, bet kolonijos ir Petrui panašios į pionierių stovyklas. Stovyklos, aišku, aptvertos ir saugomos, bet viduje kaliniai santykinai laisvi. Jų ir kameros neužrakinamos. Gali į svečius nueiti, jeigu tavęs laukia.

Daugelis įsivaizduojame apleistas, dvokiančias, nesutvarkytas kameras. Pasirodo, viskas kitaip. Kaliniai stengiasi palaikyti idealią tvarką. Juk čia jie gyvena metų metais. Neišlėksi prasiblaškyti kur nors į pajūrį ar kitą gražesnę vietą. Kaip susitvarkysi, tokia tavo vieta ir bus. Tiek to ir tvarkymosi...

Kaip ir čia, laisvėje, taip ir ten, zonoje, yra socialiniai sluoksniai. Čia - elitas, aukštuomenė, kuri gali sau leisti daugiau, ten - "bachurai", "blatnieji" ir, žinoma, "verchas". "Verchas" - tai aukščiausiasis statusas. Kalinys atsinešė jį iš laisvės, kur jis buvo neabejotinas kriminalinio pasaulio autoritetas. Čia "verchą" gali nuspėti, užėjęs į kamerą. Jo lova geriausioje vietoj, kur daugiausia šviesos, toliau nuo durų ir nuo unitazo, ant spintelės rasi ir televizorių. "Verchą" palaikė laisvėje likę draugai - jie ne tik cigarečių parūpindavo...

"Ožiai" - skundikų kasta. Paskundei ką nors - “ožys" visam gyvenimui. Žemiau už tave bus tik "gaidžiai". Tai vargšų vargšai, juodžiausiems darbams pasmerkta nuskriaustųjų kasta, laisvėje jiems prilygtų nebent bomžai, kurių "normalieji" šalinamės. Kaliniai jų šalinasi netgi iš baimės. Palies tave "gaidys" - ir tave pagaidins, liksi ir tu gaidys visam gyvenimui. Toks įstatymas. Jis nerašytas, žinoma, bet nepaisyti jo negali ir administracija. Ji gi skirsto kalinius, į atskiras kameras uždarydama "gaidžius" ir "ožius". Uždarysi visus bendrai - apatiniams gali būti itin blogai.

- Visų sunkiausia pedofilams. Nemėgstami ir žmogžudžiai, bet pedofilai nekenčiami. Kas sėdo, išprievartavęs nepilnametę, tas zonoje arba kalėjime šviesios dienos nematys. Tokie žmonės smerkiami ir laisvėje, o tarp kalinių - šimtą kartų griežčiau. Jeigu ne atskiros "gaidžių" kameros, jiems būtų labai mažai šansų išlikti, - pasakoja gydytojas.

Tie apatiniai - tai būtinai homoseksulai arba pedofoilai? Pasirodo, irgi ne, nors kiti kaliniai gali juos ir taip išnaudoti. "Gaidžiu" gali likti dėl to, kad esi silpnesnis, žioplesnis, tylesnis, arba dėl keistų nuo tavęs neriklausančių aplinkybių.

- Sykį girdėjau keistą istoriją, kuri labiau panaši į anekdotą, - pasakoja Petras. - Sėdo naujokas, kiti kameros kaliniai klausia: ar turi pravardę? Ne, naujokas neturi, o pravardę reikia turėti visiems. Jam liepia atsidaryti kameros langą ir šaukti: "Kalėjime, kalėjime, duok pravardę!" Ką naujokėlis darys? Praveria langą, šaukia. O kažkas iš kažkurios kameros atsiliepia: "Gaidys, gaidys!.." Taip ir liko žmogus "gaidžiu" visam gyvenimui. Liko, ir tiek. Nė už ką.

Kaip ir čia, visuomenėje, taip ir ten, zonoje, nuolatos tvyro įtampa tarp skirtingų jėgų. Perauga į rimetesnį konfliktą - prasideda riaušės. Tada įsikiša tvarkdariai. Lazdomis, ginklais...

Bet nereikia manyti, kad kalėjime yra tik "verchai" ir apačios. Juk ir čia, laisvėje, ne tik elitas ir bomžai. Didžioji visuomenės dalis - tai neutrali masė, kurios nei prie tų, nei prie tų nepriskirsi. Petras sako, kad ir už grotų - labai panašios proporcijos:

- Sakyčiau, didumą sudaro pilkoji masė, kuri nei tokia, nei tokia. Juk sėda žmonės, kurie iki tol su kriminaliniu pasauliu neturėjo nieko bendro. Gal padarė avariją, gal per neatsargumą kokią nelaimę sukėlė, gal miltų maišą pavogė... Nei jie žino kriminalinio pasaulio tradicijas, nei girdėję apie nerašytus įstatymus. Tai tokie pat žmonės, kaip tu arba aš, tik atsidūrę už grotų. Kaliniai nėra psichopatų gauja, nors būna ir psichuojančių. Štai aš turėjau mokyklos draugą, kuris dėl menko nieko puldavo kitą. Toks ir kalėjime bus psichopatas... Durnių visur yra, ir Seime.

Bet tas pasaulis už grotų - žiauresnis, neteisingesnis?

- O čia, laisvėje, nežiaurus ir teisingas? - klausia Petras, paskui ilgai galvoja. - Negi iš tiesų manai, kad šitas visuomenės elitas, tie prasigėrę ir parsidavę, žmonas mušantys seimūnai labai skiriasi nuo anų "verchų"? Skiriasi tik drabužiai. Vienų tokie pilki, prastos medžiagos ir be kaklaraiščio, o kitų tokie ryškūs - žiba iš tolo... Argi tie, kurie sėdi zonose, išgrobstė, iššvaistė Lietuvos turtą? O tie Seime ir Vyriausybėje dirba ne dėl savo "chėbrytės"? Imkim ir paskaičiuokim. Sėdi žmogus už vištų vagystę, o laisvas politikas vienu parašu nusuka šimtus tūkstančių. Kiek reikia pavogti vištų, kad jų vertė prilygtų Gedimino prispekto išvogtoms juodo granito trinkelėms? Net kiaules vogdamas sunkiai surinksi tiek, kiek didesnis rajono politikas vienu sykiu gauna "atkato".

 

3. Kursi arba žalosi

Taip buvo dar visai jaunas vaikinas, galima sakyti, pradedantysis kalinys. Šiandien Petras Juozapavičius neprisimena, ar tą jauną čigoniuką į ligoninę atvežė iš vaikų kolonijos, ar iš tardymo izoliatoriaus. Bet patį įvykį jis prisimins visą gyvenimą.

Kelėnas buvo sutinęs, tiesiog išsipūtęs. Vienoje vietoje matyti raudonas taškelis. Pro čia vaikinukas susileido po oda seilių. Seilėse - vienos bakterijos. Kiti kaliniai panašų rezultatą pasiekia siūlu. Juo išsivalo dantis, o paskui adata perveria per odą ar raumenį. Užkrėtimas garantuotas. Atsidursi ligoninėj, o jeigu pavyks, ten pagulėsi kokia savaitę ar dvi.

- Sesute, eterio, kibirą!.. Pjausime pūlinį.

Sesutė operacinės grindis pašlaksto eteriu. Stiprus, aštrus jo kvapas turėtų bent šiek tiek sumažinti pūlinio smarvę. Juk pūlinys - tai pūvanti gyvo žmogaus mėsą. O kibiras kam? Pūliams?

- Ne, kibiras vemti. Tiek metų dirbau chirurgu, bet prie šitokios smarvės niekaip nepripratau, - prisipažįsta daktaras.

Jeigu kam nors buvo sutinęs kelėnas, tas žino, kas yra tikras skausmas. Truputėlį pajudini koją - nepamirštamas skausmas. Kodėl žmonės šitaip žaloja save?

- Priežastys kelios. Atsidursi ligoninėj, ir tavimi rūpinsis. Bent trumpam paliksi kamerą ir susikaupusias problemas. Kitas taip mėgina bėgti ir nuo meilės problemų. Gavo kalinys laišką, kad jo žmona laisvėje duodasi su kitais, susinervino, bac vinimi sau į pilvą. Susikaupė pyktis, garą išleisti reikia, o jei mėginsi žaloti kitus, gausi dar vieną straipsnį. Save žalok, kiek nori, už tai jokio straipsnio nėra, - aiškina Petras. - O tas vaikinukas galėjo susižaloti ir iš kvailumo. Būna, kad vaikus pamoko ir vyresnieji. Va, susileisi po oda seilių, atsidursi ligoninėj. Vis įdomiau, negu įkyrėjusi kamera. Kuriam laikui atidėsi problemą ar kokį konfliktą su aplinka. Sugrįši - problema lauks. Bet ligoninėj tai nerūpės.

Jeigu tas vaikinukas planavo pagulėti ligoninėj kokią savaitę, tai jam pasisekė su kaupu. Sutinimas nuo kelėno ėmė kilti aukštyn, netrukus flegnoma apėmė visą šlaunį. Flegnoma - tai pūlinys. Matyt, kaliniai žino, kad kelėnas yra labai sunkiai gydomas. Apie jį mažai raumenų, vienos sausgyslės, menka kraujotaka. Toje vietoje organizmui labai sunku gintis nuo infekcijos. Tapo aišku, kad vaikinas iš ligoninės greit neišeis.

Petras mėginio pjaustinėti šlaunį lyg tortą, valyti pūlius, bet tai buvo beviltiška. Kiekvienas raumuo buvo apsuptas pūlių. Pats raumuo nepūliuoja, bet kiekvieno raumens makštis jau buvo flegnomoj. Pametęs tai, profesorius Dirsė susiėmė už galvos. Tokio dalyko jisai nebuvo regėjęs.

Nieko daugiau neliko - tik amputuoti koją.

O vaikinukas? Sutiko?

- Kaip jis nesutiks? Pasirinkimas tebuvo tik toks: arba važiuoji į operacinę, arba tave veža į kapines. Man visada buvo gaila vaikų, kai jie per anksti atsiduria į kalėjimą. Vyresnis, subrendęs žmogus paprastai pasėdi, sugrįžta į laisvę ir daugiau niekada čia nebegrįžta. O vaikams, nesusitupėjusiems paaugliams išsikapstyti šansų beveik nėra. Jie per anksti gauna kalėjimų mokslo. Ir sėda jie ne tik dėl savo kaltės. Štai ir tas čigoniukas tikriausiai pakliuvo kartu su savo tėvu ar vyresniuoju draugu. Paprastai būdavo kaip? Tėvas eina vogti, bet pasiima vaiką, mat tas lengviau pralįs pro langą. Arba pastovės sargyboj. Papuolė - po straipsnį yra abiems. Nuo pavogto miltų maišo prasidėdavo ilgas kelias kalėjimais. Garantuotas kelias visam gyvenimui.

Petro kolega anestezologas surinko visą kolekciją svetimkūnių, iškrapštytų iš kalinių kūnų - šaukštų, šakučių, vinių, vielyčių ir kitokių daiktų. Iš viso - apie dešimt kilogramų. Kalinių yra mėgstamiausi šaukštai - juos palyginti nesunku praryti. Skrandyje šaukštas kaip ir nieko nedaro - jis nėra aštrus, nežaloja. Padarytas iš aliuminio, o aliuminį skrandžio rūgštis per laiką suės. Galima būtų palikti, bet... O jeigu apie šaukštą susidarys nesuvirškinto maisto gumulas, jeigu jis ims augti? Saugiau vis dėlto operuoti.

Chirurgui daugiau darbo, jeigu kalinys praryja vadinamąją "ragatkę". Tai sulenkta standi vielelė į šonus lenktais galais ir surišta kokiu siūlu. Sulenktą nurysi nesunkiai, o kai skrandžio rūgštis siūlą suvirškins, vielelė išsities ir įsikabins į raumenį. Dar blogiau, jeigu toji "ragatkė" užstrigs stemplėje. Tada vienas vargas, kol ją iškrapštai.

Autoagresija - vienintelis kalinių būdas išleisti garą? Pasirodo, ne. Kiti skaito, kiti sportuoja. Sykį Petras gavo vieno kalinio premiją.

- Čia jums, daktare, už gerą darbą. - pasakė kalinys ir padavė Petrui dešimties rublių banknotą.

"Červoncas" buvo kaip tikras. Ant sąsiuvinio popieriaus, bet taip gerai nupieštas - apgausi bet ką. Petras jį nešiojosi kaip didžiausią dovaną ir rodė visiems, kol tas nesudilo. Kiti gabesnieji kaliniai piešdavo puikius paveikslus, iš gintaro ar spalvotų faneros gabaliuku inkrustuodavo Lenino portretą. Leninas - tai jau valdžios užsakymu. Kur nors ministerijose kalinių darbo Leninai būdavo labai mėgstami. Ir peiliai iš nerūdijančio plieno ir kokio briedžio ragų. Iš ragų jie išdrožinėja nuostabius kotus. Darbo daug, bet kaliniui kaip tik to reikia. Kuo daugiau darbo, tuo geriau. Ir kuo darbas kruopštesnis, tuo lengviau susikaupti, pasinerti nuo savo problemų į kitą pasaulį. Ir laikas greičiau eina!

Gabesnieji iš administracijos už savo darbus susilaukdavo šiokių tokių privilegijų, o iš draugų užsidirbdavo cigaretėms. Kiti lauktuvėms darydavo kokį sunkiai įsivaizduojamą kūrinį. Tarkim, butelyje iš pagaliukų sumontuodavo kokį laivą.

O kvailiui viskas daug paprasčiau, Pasiėmei vinį, prisidėjai prie pilvo, tarkštelėjai bato kulnu lyg plaktuku... Infekcija garantuota!

Infekcija, bet ne kojos amputacija. Netekti kojos ir didžiausias kvailys nenorės.

Tačiau kojos netektimi to vaikinuko nelaimės nesibaigė. Pūliniai per kraują nukeliavo į plaučius. Plaučių nuotrauka buvo baisi. Tarsi kokių žirnių abu plaučiai pripilti. Kiekvienas taškelis - tai pūlinys.

- Aš jau maniau, kad vaikinukui galas. Antibiotikai nebepadėjo. Liko vienintelis būdas - perpilti kraują. Pilstėm ir pilstėm. Nebežinau, kiek kartų. Kai viskas pasidarė beviltiška, vaikinukas pradėjo taisytis. Jaunas organizmas padarė stebuklą.

O pats vaikinukas? Ar jis padarė stebuklą?

Praėjo kokie dešimt metų. Iš tardymo izoliatoriaus atvežė naują kalinį. Tai buvo tamsaus gymio invalidas be vienos kojos. Kažkur lyg ir matytas...

- Sveiki, daktare! - sušuko senas pažįstamas.

Šiek tiek pasikeitęs, bet atpažįstamas. Apėjęs didelį ratą, jis grįžo atgal pas kalinių daktarą.

 

4. Pati saugiausia vieta

Rytą atvykęs į darbą ir pastatęs savo "Žigiulius" gatvėje, Petras kartais jų net nerakindavo. Kalėjimo tvora - už kelių metrų, o bokštelyje stovi ginkluotas sargybinis. Dažniausiai tai būdavo iš Azijos kilę ir sunkiai rusiškai kalbantys džigitai. Paklusnūs ir įstatymo raidę gerbiantys valdiniai. Jeigu šauti, tai šauti. Bus įsakymas - šaus negalvodamas.

Sykį gatvėje į mašinas įsisuko vagys. Tada plėšdavo ne tik radijo imtuvus, bet ir valytuvus, veidrodėlius. Juk deficitas - kaip ir visa mašina. Bet kuri jos detalė buvo tada deficitas.

- Ei, ką darai? - nuo bokštelio sušuko sargybinis.

- Gerai stovi - stovėk! - atkirto vagis. - Ne tavo sušiktas reikalas!

Ak, ne sargybinio reikalas?.. O tada pasigirdo "Kalašnikovo" serija. Į orą, žinoma, kas tau šaudys į žmones, bet šito užteko, kad vagys pridėtų kelnes. Išsilakstė, žinoma, bet automato garsas nusklido toli, iki pat generolų. Nepaprastas įvykis!

Apie tai nerašė joks laikraštis, nepranešė jokia televizija, bet kitą dieną atvyko generolai aiškintis. Ta sistema nemėgo skandalų, nepakentė jokių nepaprastų įvykių, o šaudymas Vilniaus mieste nebuvo tik šiaip sau nuotykis. Prasidėjo tyrimas.

Ką generolai kalbėjo, Petras nežino, bet kitą dieną išgirdo, kad kareivukas gavo atostogų. Atostogos šauktiniam kareiviui buvo pati didžiausia premija. Tada visi suprato: sargybinis buvo teisus. Jo darbas stebėti kalėjimą ir saugoti jį, bet jeigu būni poste ir matai gatvėje nusikaltimą, tu negali tylėti. Tokie buvo anų laikų kariniai įstatymai.

Praėjo diena, ir apie tai kalbėjo Vilnius. Ko neparašė laikraščiai, nepranešė radijas ar televizija, kompensavo gandai. Jie sklido beveik šviesos greičiu ir turėjo keistą savybę gražėti. Šovė karys į vagis, bet nepataikė. Gal ir pataikė, bet sužeidė... Žodžiu, prie kalėjimo gali nušauti, geriau toj gatvėj nekišti nagų prie svetimo daikto. Lukiškės tapo saugiausia vieta.

Palikęs nerakintą "Žigulį", Petras jame kartais palikdavo ir diplomatą. Ne dėl to, kad pamiršdavo. Diplomate kartais gulėdavo šis tas nelegalaus. Ką žinai, kas budės prie ligoninės vartų?

Į darbą daktarai galėdavo eiti ir pro ligoninės, ir pro pagrindinius kalėjimo vartus. Juk dalis ligoninės turėjo atskirą kiemą, o dalis buvo pačiame kalėjime. Prie ligoninės vartų kartais budėdavo ir paprasti kareivukai, na kas nors iš tų džigitų, su kuriais daug nediskutuosi. Lieps atidaryti portfelį - turėsi klausyti. O prie didžiųjų kalėjimo vartų budėdavo praporščikai ir karininkai - seni Petro pažįstami. Jeigu koks reikalas, užėjai pas budintį karininką, sakai, taip ir taip, palikau "Žigulyje" diplomatą... O karininkas - ne pirštu žindytas, savas žmogus, nueis ir atneš. To betrūko, kad eiliniai džigitai kibtų prie viršininko. Juk viršesnysis džigitui - tai jau pats dievas!

Bet ne visada. Tarnavo toksai liktinis Samedas kažkur nuo Azerbaidžano. Jau buvo praporščikas, taigi atsiliepdavo telefonu, jei kas paskambindavo į budėtojų dalį. Sykį paskambino pats ligoninės šefas.

- O kas jūs toks? - paklausė Samedas. - Prisistatykit.

- Tu ką, nepažįsti? - supyko šefas.

- Prisistatyti reikia.

- Čia aš, ligoninės viršininkas, turi pažinti iš balso!

- Na taip... Šiandien - iš balso, rytoj - iš kvapo!

Visi pratrūko juoktis. Patiko ir pačiam šefui. Samedas tapo kalėjimo įžymybe, o tas jo "pažinti iš kvapo" paliko už nesenstantį anekdotą. Išvyko džigitas į savo nepriklausomą Azerbaidžaną, o jo anekdotas liko.

Pasitaikydavo ir tokių principingų sargybinių, dažniausiai - naujokų, kad reikalaudavo pažymėjimų. Visi čia buvo šimtą metų pažįstami, dažniausia užtekdavo prabėgom pasisveikinti, bet jeigu sargyba pareikalaus pažymėjimo - rodysi. Mato, kad kapitonas Petras Juozapavičius, žino, kad Stropyla (lietuviškai - gegnė), bet kitam negana. Pareikalaus atidaryti portfelį - atidarysi. Sykį vieno kolegos maišelyje sargyba aptiko butelį. Karininkas buvo čia pat, sureagavo akimirksniu;

- Išimti, išimti!..

Gerai, kad karininkas, nerašė į jokį žurnalą. Išgėrė sykiu, ir baigta kalba. Bet kam šitie nuotykiai?

Petras nemėgo nuotykių. Geriau - paprastai. Štai nuėjo karininkas į tavo nerakintus "Žigulius", paėmė diplomatą, atnešė.

Kas buvo jame tokio baisaus, kad reikėjo tokios konspiracijos?

- Negi nesupranti? - šiandien juokiasi daktaras Petras. - Aišku, kad butelis!

Butelis sau? Ir jūs kalėjime gerdavot?

- O jūs redakcijose, mokyklose, parktkomuose - ne?..

Taip, tais laikais buvo sunku rasti tokią kontorą, kad neišgertų niekas... Bet juk kalėjimas! Juk butelį gali atnešti ir kaliniams, narkotikų gali įnešti, pinigų iš laisvės, dar kokį peilį...

- Taip, aišku, galėjau, - sako Petras. - Bet... Ar aš panašus į kvailį?

Šiandien apie kalėjimus pensininkas Petras sužino tiek pat, kaip ir mes. Žinių šaltinis tas pats - televizoriaus. O sužinome juk nemažai. Ten kratos metu pas kalinius rasta narkotikų, ten - mobiliųjų telefonų, ten - pinigų... Visi puikiai suprantam - ne iš dangaus. Įneša tie, kurie saugo. Petras žiūri ir stebisi.

Jo laikais šito nebuvo?

- Taip, buvo toks nuotykis, - prisimena Petras. - Viena sesutė kaliniams nešė narkotikus. Kai sužinojom - nustebom. Ar ne kvaila? Sodinti jos nesodino, viską vadai susitvarkydavo tyliai. Išvijo ją iš vidaus reikalų, ir baigta kalba. Viską, ką buvo užsitarnavusi, moteris prarado vienu sykiu. Juk gaudavom daug geresnius butus, už kuriuos mokėdavom pusę mokesčių, telefonas mums nekainavo, dar pirmenybė nusipirkti mašiną ar kokį deficitinį baldą... Viską prarasti dėl niekų? Aišku, buvo tokių, kurie rizikavo, tačiau buvo jų vienetai. Vienetai, jokiu būdu - ne sistema!

Kas garantavo tokią kalėjimo tvarką? Aukšta tvora, KGB šnipai, griežtieji džigitai?..

- Ir tas, ir tas... Ir tie džigitai, kurie nelabai mokėjo rusiškai, kalėjimų apsauginiais būdavo skiriami neatsitiktinai. Tiek metų dirbau kalėjimo ligoninėje, bet tarp apsauginių nemačiau nei vieno lietuvio. Dauguma kalinių - lietuviai, o su lietuviais sargybiniais jiems būtų lengviau užmegzti kontaktą, pradėti derybas... Su džigitu, kuris nelabai pašneka rusiškai, susikalbėti sunkiau. Bet svarbiausia, manau, buvo ne tai.

Kas buvo svarbiausia?

Petras kurį laiką galvoja. Sakyti ar nesakyti? Pagaliau ryžtasi:

- Tai privilegijos. Vidaus reikalai buvo daug privilegijų turintis luomas. Ir butai, ir mašinos, ir išankstinės pensijos... Už mus aukščiau stovėjo tik partija ir KGB. Rizikuoti dėl keleto rublių, kristi žemyn ir daugiau niekada nepakilti?.. Ne, žinot, geriau apsieiti be nuotykių. Butelaitį išgerti darbe - tai buvo beveik legalu, įsivelti į pavojingą žaidimą su kaliniais - jau kiti reikalai. Anksčiau ar vėliau, operai tave sumedžios. Operais mes vadindavom operatyvinius darbuotojus, kurie šnipinėjo kalinius. Bet ne tik juos... Bet kuris iš mūsų galėjome būti sušnipinėtas.

Petras sako, kad šitaip laikėsi ne tik Sovietų Sąjunga.

- Pažiūrėkit į bet kurią diktatūros šalį. Į Šiaurės Korėją, į Baltarusiją... Paprastiems žmogeliams sunku, o represinės pajėgos klesti. Šiaurės Korėjoje trūksta maisto, bet kariuomenė, milicija, saugumas tenai sočiausi. Panašiai buvo ir čia. Visuomenė renkasi. Stipri diktatūra - tai stiprios represinės pajėgos, švelni demokratija - represinės struktūros jau nebe tos. Atėjo laikas, ir mes pasirinkome. Šiandien streikuoja nepatenkinti policininkai, ugniagesiai, rytoj streikuos ir kalėjimai. Toks mūsų pasirinkimas.

Ta diena, kai turėjome rinktis, jau buvo čia pat. Visai prie pat kalėjimo vartų.

 

5. Socializmo kolona ar Sąjūdis?

Kartu su perestroika atėjo naujas ligoninės viršininkas.

- Jūs čia visus dokumentus pildote rusų kalba? - nusistebėjo jis viename pasitarime.

Taip, čia visos ligų istorijos ir kiti popieriai buvo rašomi valstybine rusų kalbą. Petrą Juozapavičių, dar jauną chirurgą, kažkada tai irgi nustebino. Rusų kalba buvo Vilniaus gatvių kalba, susikalbėti rusiškai jam vienas juokas. Rašyti sunkiau. Petras pabandė lietuviškai, bet ligoninės viršininkės buvo įspėtas, kad šitą kalbą "ne visi supras". Drausti neuždraudė, bet užuomina buvo labai aiški.

Būdama rusė, ji galėjo tikrai nesuprasti. Čia ir daugiau dirbo rusų, kurie nesuprato ar nenorėjo suprasti lietuviškai. Daugiausia - karininkų žmonos, kartu su vyrais atvykusios gyventi ir dirbti kažkur iš plačiosios šalies. Reikia rašyti taip, kad suprastų visi.

- Kai dabar pagalvoju, tai juk negavau įsakymo, kuris draustų lietuvių kalbą, - prisimena Petras. - Man paprasčiausiai davė užuominą, ir aš supratau, kad viskas turi būti rusų kalba. Mums tai atrodė savaime suprantama.

O naujasis ligoninės šefas buvo lietuvis. Pirmtakės rusės nustatyta tvarka jam neatrodė tokia savaime suprantama.

- Tai lietuvių kalba Lietuvoj uždrausta? - paklausė tada.

Tas klausimas irgi buvo tiktai užuomina. Nei įsakymas koks, nei instrukcija. Paaiškėjo keistas dalykas: pasirodo, niekada nebuvo jokio įstatymo, jokio jokio įsakymo, instrukcijos ar kito oficialaus nurodymo, kuris vidaus reikalų sistemoje draustų lietuvių kalbą. Jeigu dokumentai dar būdavo pildomi rusiškai, tai tik iš inercijos. Kažkada šitą sistemą kūrė iš Rusijos atsiųsti komisarai, jie rašė taip, kaip mokėjo. Bet pamažu vis daugėjo lietuvių ir tarp milicininkų, ir tarp kolonijų prižiūrėtojų. Jie atsipeikėjo: vyručiai, lietuvių kalba tokia pat valstybinė!..

Atėjus naujajam viršininkui, ėmė lietuvėti ir ligoninės personalas. Kažkada jaunasis chirurgas čia pasijuto mažumoje su savo kalba, o dabar lietuvių kalba jau vyravo. Tas lietuvėjimas vyko labai pamažu, kažkaip natūraliai - išvyksta gydytoja paskui savo vyrą karininką kur nors į plačiąją šalį - jos vieton stoja Vilniaus universiteto absolventė.

- Kaip jie nenorėjo išvykti, kaip nenorėjo! - prisimena Petras. - Nei karininkų žmonos, nei patys karininkai ar praporščikai. Jiems čia atrodė užsienis.

Kas tik galėjo, stengėsi įsikabinti ir pasilikti. Armėnas Airatas po būtinosios tarnybos liko tarnauti praporščiku, susirado lietuvaitę, vedė, išmoko lietuvių kalbą ir gatvėje jautėsi kaip žuvis vandenyje. Kalbėjo su armėnišku akcentu, bet niekam nekliuvo, ir tik žmonai atrodė, kad jis nepakankamai moka lietuviškai. Sykį jiedu nuvyko į Kauną pasižiūrėti zoologijos sodo, ir žmona jam uždraudė net prasižioti:

- Čia Kaunas, nacionalistų sostinė, tylėk kaip žuvis, dar ką pasakysi ne taip!..

Iš Kauno Airatas grįžo kvatodamas. Kaip ir buvo liepta, jis niekam nė žodžio, o didžioji lietuvių kalbos žinovė pati sustabdė taksi, pasodino Airatą į galą ir davė taksistui komandą:

- Mums į žvėryną!

- Tai Vilniuj žvėrynas, o čia - zoologijos sodas, - išdidžiai pataisė taksistas.

Tas "Vilniuj žvėrynas, o čia - zoologijos sodas" paliko už anekdotą.

Airatas buvo šaunus vaikinas, jis greitai pritapo savo naujojoj šaly ir netgi didžiavosi ja. Artėjo minutė, kada ir jam reikės apsispręsti - su kuo? Už Lietuvą tu ar už TSRS?.. Neįtikėtinas klausimas!

Už kalėjimo sienų sukunkuliavo Sąjūdis. Taip staiga ir taip netikėtai, jis tarsi banga užliejo visas gatves ir apėmė Vilnių - kiekvieną įstaigą, kiekvieną butą, kiekvieną kalėjimo kamerą. Politika - tokia nuobodi tema, iki tol kaliniams būdavo dzin. O dabar jie viską žinojo, ką kur pasakė Landsbergis, per radiją sekė kiekvieną Brazausko žodį. O kaip jūs, daktare, manote?.. Ar kas iš to bus?..

Tuo metu budėtojų dalyje prie televizoriaus praporščikas Volodia aiškina, kad nieko gero iš to nebus. Tai buržuazinis nukrypimas, nacionalizmo apraiška, kuri netrukus bus uždrausta. Nesitikėkit, didžioji šalis neleis griauti sau pamatų!

Baigia Volodia - ima kalbėti kitas. Jis mano visai kitaip. Be reformų, be demokratinių permainų gyventi toliau neįmanoma. Iš pradžių niekas viešai nekalbėjo apie nepriklausomybę - tik apie viešumą, demokratiją ir ekonominį savarankiškumą. Baltarusis Volodia iškart suprato, kad visa tai - tik paslėptas nacionalizmas. Anais laikais nacionalizmas buvo baisi nuodėmė.

- Mes taip ir kalbėjomės monologais, - prisimena Petras. - Visa mūsų ligoninė, ir visas kalėjimas jau kunkuliavo tomis kalbomis. O paskui daktarai nusivilkome uniformas. Su tarybine uniforma mieste buvo kaip ir nepatogu...

Pirmasis be uniformos į darbą atėjo ligoninės viršininkas. Jis niekam nedavė jokio nurodymo, tai buvo tarsi užuomina, tarsi leidimas į darbą ateiti civiliais drabužiais. Jie gi darbe vis tiek vilkėjo baltais chalatais - turėjo skirtis nuo kalinių ir negalėjo būti sargybos sumaišomi.

Vidaus reikalų uniforma buvo jėgos, valdžios ir privilegijų ženklas. Važiuoji uniformuotas "Žiguliais" per miestą, ant palangės turi pasidėjęs karininko kepurę - kas tave stabdys? Koks milicijos seržantėlis drįs trukdyti draugą kapitoną? Nebent būtumei girtas kaip maišas ir nenusėdėtum prie vairo...

Ir visgi jie nusivilko. Ne visi ir ne iškart. Kurį laiką iš drabužių galėjai suprasti, kuris už Sąjūdį, o kuris - už senąją tvarką. Pastarieji nyko kaip dinozaurai.

- Į mus žmonės žiūrėjo kaip į sistemos ramstį, kaip į valstybės koloną, bet iš tiesų viduje mes buvome normalūs nacionalistai, - pasakoja Petras, - Atsirado proga, ir tas nacionalizmas iškilo į viršų. Formaliai mes dar buvome represinė struktūra, bet kiekvienas jau visai atvirai demonstravome nepaklusnumą, atsisakydami anos valdžios ženklų. Atėjo diena, ir vidaus reikalai visai nesunkiai tapo naujos valstybės dalimi.

Kai prasidėjo sausio įvykiai, Petras gulėjo vidaus reikalų sistemos ligoninėje kartu su kitais karininkais ir milicininkais. Nuo televizijos bokšto atvežė sužeistą "Alfos" smogikų karininką, ir visi puolė jam kažką pasakyti.

- Man, kaip daktarui, pavyko patekti pas jį, - pasakoja Petras. - Tada visi buvo sukilę ant kojų, atvyko ir ligoninės valdžia. Ką daryti su su juo? Kodėl jį atvežė čia? Argi tai mūsų žmogus? Tai mūsų priešas, ir niekas čia jau nenorėjo tapatintis su jokia "Alfa". Atsimenu, klausiau jo: "Kurių galų jūs darote tai? Kodėl mušate civilius žmones?" O jis atsakė, kad mus vaduoja. Nuo ko? Nuo mūsų pačių? Tas karininkas buvo kažkur nuo Ukrainos, ir aš jo klausiau: "O jeigu nuvykčiau į Ukrainą ir imčiau jus vaduoti nuo ukrainiečių?" Jis negalėjo logiškai atsakyti, nors buvo ne tiek sužeistas, kad negalėtų protauti. Jis buvo sužeistas tiktai į koją, bet kalbėjo lyg užprogramuotas. Kažkada priklausėme labai panašiai struktūrai, o dabar negalėjome susikalbėti. Atvyko vyriausiasis gydytojas, liepė suteikti jam pirmąją pagalbą ir vežti į miesto ligoninės traumatologijos skyrių. Vidaus reikalų ligoninė nėra skirta svetimos valstybės "Alfoms". Taip reikėjo suprasti tą žingsnį.

Šiandien Sąjūdį vieni vadina masiniu nušvitimu, kiti - masiniu pakvaišimu, bet iš tiesų tai buvo kažkas masinio. Tai buvo tokia banga, kurios neatlaikė ir kalėjimo sienos, ir geležinė uždanga. Revoliucija vienomis dainomis ir be šūvių - šalies viduje kariauti nebuvo su kuo. Juk senosios sistemos negynė niekas, net ir baisioji milicija. Kodėl?

- Man atrodo, visi jau norėjo permainų, - sako Petras. - Visi jau žiūrėjom į vieną pusę. Rusai žiūrėjo į mus ir laikė mus užsieniu. Ten buvo tokie nustekenti kraštai, kad įsikurti Vilniuje ar kur kitur Lietuvoje jiems atrodė tolygu apsigyventi rojuje. O mes žiūrėjome į "demokratinio socializmo" lagerį. Kai nuvykau į Rytų Vokietiją pas savo draugus, aš pasijutau danguje. Karinio miestelio prekybos centre jau buvo visai kaip dabar mūsų "Maksimoje". Akys apraibo nuo visokiausių daiktų, prisipirkau visokių labai reikalingų niekučių, kurių Lietuvoj nebūtum radęs su žiburiu. "Užsienis!" - šaukiau iš džiaugsmo. O rytiniai vokiečiai buvo visai nepatenkinti. Jie sakė - ne, tikrasis užsienis - ten. Ir rodė į Vakarus, ten, kur stovėjo geležinė siena. Jie irgi norėjo toliau į Vakarus, į tikrąjį užsienį, į tikrąjį rojų...

Ar išsipildė lūkesčiai?

Petras traukia pečiais. Žiūrint kam...

Štai jis dabar įsikūrė Palentinyje ir nebeieško jokių užsienių. Šiandien buvo Šilalės "Norfoje", nusipirko gabaliuką varškės, galiuką dešros, o duonos išsikeps pats. Kas yra rojus? Gal rojus - anksti išeiti į pensiją (ta privilegija jiems pasiliko) ir pradėti gyventi toli nuo kalėjimo sienų ir budėjimo grafikų? Nori - dirbi ką nors, nori - važiuoji žvejoti. Štai atvyks jo jaunystės draugą, su kuriuo kažkada tiek metų praleista Lukiškėse, nuvažiuos jie į Paršežerį, patrauks lydekų...

- Turėtų kibti... - svajingai sako buvęs kalėjimo daktaras.

 

6. Tas pats kalėjimas

Įžengę pro kalėjimo duris, turim iškraustyti kišenes - jokių piniginių, telefonų, fotoaparatų!.. O pasus paliekame apsauginiui mainais už kažkokį raštelį. Išeidami už tą popieriuką atgausim dokumentus. Petras Juozapavičius dabar joks kalėjimo daktaras, jis toks pat kalėjimo svečias - krausto savo kišenes, o draudžiamus daiktus deda į apsaugos kamerą. Tik tada mums atsiveria vidiniai kalėjimo vartai.

Nuo spalio pirmosios jie visokiems žiopliams atsiveria daug sunkiau. Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo direktoriaus įsakymu ekskursijos neberengiamos, ir mums reikėjo gauti specialų leidimą. Motyvuotas redakcijos prašymas ir truputėlis protekcijos. Jeigu ne apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas Dalius Lenkaitis, vargiai dabar eitume ilgu šviesiu koridoriumi. Dalius ir Petras - seni tarnybos draugai. Man bus tik pažintinė ekskursija, o Petrui - dar ir prisiminimai. Tą patį ar kitą dabar jis čia ras kalėjimą?

Koridorius išklijuotas baltomis plytelėmis, ir tas jo šviesumas gerokai stebina. Man kažkodėl atrodė, kad kalėjime turi būti tamsu, niūru, nuo pirmųjų žingsnių turėtų prislėgti depresija.

- Buvo remontas? - stebisi Petras. Tas vaizdas jam irgi netikėtas. Jo laikais sienos būdavo dažomos. Kokių pavykdavo gauti dažų, tokiomis ir dažydavo. Tai pilkomis, tai žaliomis...

Neremontuota liko tik ligoninė, kur kažkada dirbo Petras. Sienos nutriušę, žali dažai daug kur jau nusilupę. Visai kaip Petro laikais!

- Ją vis ruošiasi kelti, - paaiškina Dalius. - Kelia ir kelia kur nors, bet niekaip neiškelia. O jeigu ligoninė vis tiek bus iškelta, kam ją remontuoti?

Kalėjimo kieme Petrą nustebino krepšinio aikštelė. Anksčiau jos nebuvo. O visa kita - taip pat, kaip ir prieš šimtą metų. Tie patys raudonų plytų pastatai, tie patys grotomis aptaisyti langai. Kalėjimas pradėtas statyti 1900- aisiais metais, per ketverius metus pastatytas. Statė ne kaliniai - laisvi, samdomi darbininkai.

- Legenda sako, kad pirmasis kalinys buvo statybos darbų rangovas, - pasakoja Dalius. - Pabaigus darbus, valdžia paskaičiavo pinigus, kažko pasigedo ir vieną kamerą skyrė pačiam rangovui.

Kalėjimo foje, kur susikerta keli koridoriai, Dalius pasirodo plytelėmis klotas grindis.

- Kaip jūs manot, kiek toms plytelėms metų? - klausia jis.

Petras žino, bet tyli, o man atrodo, kad plytelės naujos, sudėtos per remontą. Pasirodo, plytelės - nuo pat kalėjimo pradžios, joms jau per šimtą metų. O šalia - naujos, dar neseniai klotos. Jos - jau be spalvos, sutrintos iki pat molio.

- Nesuprantu, už ką rangovą sodino? - juokiasi Dalius.

Visi sutinkam - naujieji rangovai verti kalėjimo būtų labiau. O anas, kurį pasodino, būtų vertesnis medalio.

- Bet tai - tik legenda! - įspėja Dalius. - Tikrų duomenų apie rangovą nėra. Iš tiesų šiame kalėjime sėdėjo garsus žydų veikėjas M. Beginas ir visiems gerai žinomas bolševikas F. Džeržinskis. Tai jau tikri faktai.

Čia sėdėjo ir daugybė Petro pacientų. Kai kurie ir dabar apsilanko.

- Kaip tas čigonas viena koja? - klausia Petras. - Prisimeni, kur turėjome amputuoti?..

- Taip, atsimenu. Neseniai buvo tardymo izoliatoriuje. Strakalioja viena koja kaip jaunas.

- O tas nusideginęs veidą? Kur buvo ant veido užsipylęs sieros rūgšties?..

- Neseniai buvo ir tas. Atrodo, kažkur nuo Klaipėdos. Nežinau, į kurią koloniją išvežtas.

Vieniems kalėjimas tapo tokiais namais, į kuriuos jie vis sugrįžta, nes nebemoka kitaip. Kitiems kalėjimas - jau amžinieji namai, kurių jie nebepaliks. Namai iki gyvos galvos. Su tais tikriausiai visų sunkiausia?

- Kodėl jūs taip manot? - klausia pasaugos ir priežiūros viršininkas.

- Jie juk neturi ko prarasti!

- Turi, net labai turi!

Kameros tuščios. Kaliniai kažkur darbe. Viršininkas paprašo atrakinti vienas duris. Dvivietė kamera. Kompiuteris, televizorius, arbatinukas, muzikos grotuvas, knygų lentynos, dvi tvarkingai paklotos lovos. Sakyčiau, ideali tvarka. Aš savo kambario taip nesusitvarkau.

Tokia tvarka privaloma? Apsaugos šefas šypsosi:

- Kas nori susitvarkyti, tam nereikia jokios prievolės. Juk čia jie praleidžia daugiausia laiko. Tai jų namai, ir kitų namų jie netusi. Susipykę su kameros draugu ar šiaip susierzinę, jie neišbėgs pas kaimyną ar į aludę. Kai žmonės su tuo susitaiko, jie ima kitaip tvarkytis. Jie nebedaužo galvos ir nelipa sienomis. Štai kodėl su nuteistaisiais iki gyvos galvos mums mažiausiai rūpesčio. Niekas nenori dar labiau pasunkinti savo gyvenimo. Bet yra ir tokių apsileidėlių, kad šlykštu užeiti į kamerą. Kai reikia daryti kratas, mūsų darbuotojai žagsi.

O kratos - iš reikalo, įtarus ką nors negera? Ne, pasirodo, kratos ir techninės apžiūros atliekamos periodiškai. Techninė apžiūra - tai kameros langų, grotų, durų, sienų patikrinimas. Mėginsi pjauti grotas - prižiūrėtojai vis tiek pastebės. Šita tvarka - nuo seno.

- Labiausiai pasikeitė kalinių buitis, - aiškina Dalius. - Anksčiau jie negalėjo turėti nė laikrodžio. Apie buitinius prietaisus - jokios kalbos. Jokio televizoriaus - tik radijo taškas.

Kompiuteris ir dabar be interneto. Telefonas draudžiamas, bet paskambinti galima nustatyta tvarka. Net iš tardymo izoliatoriaus suimtieji gali paskambinti, jeigu jiems bylą tvarkantis pareigūnas leidžia. Anksčiau izoliatoriai izoliuodavo visiškai.

Iš viso daiktų, įskaitant knygas, jie gali turėti 30 kilogramų. Kas pasodintas iki gyvos galvos, tiems - iki 50 kilogramų. Nusipirkti jie gali patys, gali atnešti ir artimiausi giminės. Žmona, vaikai, broliai ir seserys. Ir tėvai, žinoma. O sugyventiniai?

- Galėtų ir sugyventiniai, jeigu jų ryšys būtų kur nors teisiškai įregistruotas, - paaiškino pasaugos ir priežiūros viršininkas. - O kol politikai Seime nesutaria dėl sugyventinių statuso, kol nėra jų kaip įregistruoti, tol sugyventiniai kybo ore - teisiškai jie kaip ir ne sugyventiniai. Taigi sugyventiniai kaliniui nieko neperduos - jie ne sutuoktiniai.

Tačiau tas apribojimas nesunkiai apeinamas. Pervesk kaliniui pinigų, ir jis nusipirks pats. O pervesti gali bet kas - ne būtinai artimiausi giminės.

Kalėjimo parduotuvė mažai kuo skiriasi nuo bet kokios parduotuvės laisvėje. Čia nėra tik alkoholio ir tokių prekių, kurias dar reikėti virti ar kepti. Ir pirkėjų čia nematyti - jie neateina į krautuvę. Ką nori pirkti, surašo lapelyje, o prekes jiems į kamerą atneša aptarnavimo skyriuje dirbantys kaliniai. Grynų pinigų čia niekas neturi, už prekes jie nuskaitomi nuo kalinio sąskaitos.

- Anais laikais šitų prekių nebuvo... - prisimena Petras. - Tik "Prima", "Kastytis", kokios "šlapiankės"...

- Bet anais laikais ir laisvėj buvo ne ką daugiau... - šypsosi Dalius.

Bet ne viskas per Lietuvos laikus pasisuko į gera. Anais tokiais negerais laikais visi kaliniai dirbo, jie privalėjo dirbti. Dalius prisimena: jeigu kalinys neįvykdydavo išdirbio normų, kalėjimo viršininkas galėdavo jam užtaisyti karcerio. Dabar darbas - jau privilegija.

- Dirbti norėtų visi, bet darbo užtenka vos ketvirtadaliui. Mažiausias prasižengimas - nebeturi darbo. Karštakošių, agresyvių kalinių neleidžiam į cechą, - aiškina apsaugos šefas. - Juk kai kurie darbo įrankiai gali pasitarnauti už ginklą. Kai darbo mažai, mes galime rinktis.

Kalėjime veikia Pravieniškių pataisos namų valstybinės įmonės filialas. Kad ir valstybinė įmonė, ji neturi jokių privilegijų, net mokesčių lengvatų. Ceche įrengimai seni, dar nuo tų keikiamų laikų. Ant sienos sukabinti produkcijos pavyzdžiai. Dailiai sukalti inkilai ir inkiliukai. Paukščiams, voveraitėms, ežiukams ir dar bala žino kam.

Tai Aplinkos apsaugos ministerijos užsakymas?

Dalius traukia pečiais. Kokia aplinkosauga, kokia ministerija? Kalėjimo įmonė negauna jokių valstybės užsakymų. Visa produkcija - užsieniui. Ateina užsakymas - darbo yra, nėra užsakymo - įmonė stovi. Ne todėl, kad dirbtų prastai - paprasčiausiai jos darbas Lietuvai nereikalingas.

Bet juk darbas padėtų kaliniui nedegraduoti, neprarasti socialinių įgūdžių išsimaitinti darbu! Ar ne tokia valstybės politika, ar ne toks būtų kalėjimo tikslas - nustatytą laiką izoliuoti nusikaltusį žmogų, o į laisvę išleisti sveiką ir nepraradusį šansų adaptuotis visuomenėje?

- Nė viena ministerija neturi jokių pinigų! Et, klauskit verčiau politikų!.. - numoja Dalius.

Ceche keli jauni vaikinukai poilsio minutę žaidžia su katinu. Apsaugos viršininkas nustemba, kad katinų jau trys. Anksčiau buvo tik vienas.

- Kameroje jokių gyvūnų laikyti negalima, - sako jis. - O ceche - tiek to. Tegu gyvena...

Pasirodo, tie jauni vyrai gyvens kalėjime iki dienų pabaigos. Vadinasi, tai galvažudžiai, nužudę bent vieną žmogų. O pažiūrėti tokie malonūs, mandagūs, taip švelniai žaidžia su katinu.

- Pakliūtum jiems laisvėje - viskas būtų kitaip, - tikina apsaugos šefas. - Vargiai išneštumei sveiką kailį...

Kažkada, anų laikų pabaigoje, pro cecho stogą mėgino pabėgti keturi kaliniai. Pasislėpė kažkur ceche ir pasiliko nakčiai, o prižiūrėtojai nepastebėjo. Rytą apsauginis žiūri - suvyta virve nuo stogo leidžiasi kalinys. Tas nenorėjo būti nušautas, šoko žemyn ir susilaužė kaulus. Užtat vienam pavyko pasprukti. Dalius ir dabar prisimena pavardę - Aleksandravičius.

- Po kelių dienų milicija jį sučiupo kažkurioj Vilniaus landynėje, - prisimena Dalius. - Būtų turėjęs proto - prekiniais traukiniais būtų nusigavęs į kitą Sąjungos galą...

Tą įvykį Petras irgi prisimena. Tą kalinį sulaužytais kaulais. O cechas, jo manymu, labai nepasikeitęs. Tos pačios obliavimo staklės... Lauke Petras pasigedo raugintų kopūstų kvapo. O visa kita - beveik tas pats. Kalėjimas liko kalėjimu.

Dalius buvo nuvykęs į Švediją, matė penkis labiausiai saugomus kalėjimus. Kalėjimai ten irgi kalėjimai. Lietuvoje sklandantys mitai, kad švedų kalėjimai - tai lyg ir kurortai, turi bent kiek realaus pagrindo?

- Nesąmonė! Kalėjimas niekur nebus kurortas. Švedų kalėjimai, kuriuos mačiau, pastatyti už miesto, jie nauji, geriau įrengti. Kalinių buitinės sąlygos tikrai geresnės. Kalėjimai - bendrabučių tipo, vakare kaliniai užrakinami kamerose, rytą išleidžiami į bendro naudojimo patalpas. Šaldytuvuose daugiau įvairesnio maisto, nors maistas ir čia neblogas... Visgi ten visi kaliniai turi darbo. Yra pasirinkimas: arba privalai dirbti, arba privalai mokytis. Už mokslą, beje, irgi gausi stipendiją...

Visgi kalinys ir Švedijoje yra kalinys, sako Dalius Lenkaitis. Šiandien ir Lietuvos kalinys turi teisių daugiau, jo išgyvenimo sąlygos šiandien lengvesnės. Bet Lukiškės - tai ne kurortas.

Šiandien daug kas norėtų, kad kalėjimas būtų dar ir kankinimo priemonė, kad kalėjimas kaliniui dar ir deramai atkeršytų, bet ir šitos keršto svajonės tikriausiai neišsipildys.

- O kada buvo tokia kalėjimo funkcija? - stebisi Dalius. - Negi anais laikais?..

Prie kalėjimo vartų apsauginis mums atiduoda dokumentus, subraška metalinės durys, ir vėl atsiduriam gatvėje. Sakykit, ką norit, bet čia kvėpuoti lengviau!

Seni tarnybos draugai vėl susitiko prie kalėjimo vartų: buvęs kalėjimo gydytojas Petras Juozapavičius (kairėje) dabar čia tik svečias, o Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas Dalius Lenkaitis pabus už ekskursijos vadovą.