Kalbasi du stereotipai. Kalba labai plačiai (juk stereotipai) ir prieina labai apibendrintą išvadą: mes nebenorime Lietuvos. Kas tie "mes"? Tai mes visi, įskaitant mane. O vakar dar nežinojau, kad Lietuvos nenoriu!

Bet paklausykime stereotipų dialogo.

– Apsidairykime aplinkui: atlyginimai didėja, sotėja maistas, parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių gausos, gražėja drabužiai, pastatai, automobiliai, tobulėja technologijos, daugėja komforto, tačiau… - sako vienas stereotipas. Tai vartotojo, tik daiktus matančio žmogaus stereotipinis požiūris. Pažiūrėkite, kiek yra daiktų! Vadinasi, viskas gerai, nes yra ką vartoti, kaip suprantu - begalinis vartojimas yra visiems.

– Jaučiu tai ir esu įsitikinęs, jog šitai – ne tik Lietuvos, bet viso Vakarų civilizuoto pasaulio bėda, - laabai plačiai apibendrina kitas, nueidamas į globalias ir kažkokias tautines abstrakcijas.

Bet nė vienas nemato po tą pilną gražių daiktų krautuvę klaidžiojančio mažo žmogelio, kuris ieško pačių pigiausių daiktų ir bijo, kad tie dar nepabrangtų, kad jam vėl nesumažintų pensijos arba neišmestų iš darbo, kad valdžia nenugirstų, ką jis negerai pasakė apie vyresnybę... O namuose jau kelinti metai kas vakarą jį televizorius dar gąsdina karo baime. Žodžiu, rytojus - kažkas labai neaiškaus ir baisaus. Aš jau nebekalbu, kad tas vargšas žmogelis nebeturi ir nuosavos atminties, nes tai, ką jis gero prisimena, yra labai neteisinga, nes dabar jis turi prisiminti pagal televizijos laidas, propagandinius filmus ar filosofijos traktatus.

Tai ką jis čia, toje aplinkoje, turi dar? Kalbu ne apie tautą ir ne apie žmoniją, bet apie mažą dideliam prekybos centre paklydusį ir brangiais, neprieinamais daiktais sugundytą žmogų. Kada nors paklauskite jo. Tai nėra sunku.

Nusileiskit ant žemės, prieikit ir pakalbėkit.