Ar Dievas padeda, jeigu karštai meldiesi? Ar ligoniai pagyja greičiau, jeigu tikintieji už juos meldžiasi? Daktaras Herbertas Bensonas (Herbert Benson), JAV Dvasios ir kūno medicinos instituto (Mind/Body Medical Institute) kardiologas, spaudoje yra pareiškęs: „Vis daugiau sukaupiama įrodymų, kad medicinos praktikoje užtarimo maldos yra veiksmingos".

Tai paskatino kardiologą atlikti maldų eksperimentą ir moksliniais metodais nustatyti maldų efektyvumą. Tyrimą finansavo religiją remiantis Templetono fondas, tam reikalui jis skyrė 2,4 milijono dolerių.

Mokslinę vertę turi tik dvigubai aklas atsitiktinių imčių tyrimas; šio standarto buvo griežtai laikomasi.

Daktaras Bensonas ir jo grupė šešiose ligoninėse stebėjo 1802 ligonius, kuriems buvo atlikta vainikinių kraujagyslių šuntavimo operacija. Ligoniai buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmai grupei buvo skirtos maldos ir ji apie tai nieko nežinojo. Antrai (kontrolinei) grupei maldų nebuvo skirta ir ji apie tai taip pat nieko nežinojo. Trečiai grupei maldos buvo skirtos ir jie apie tai žinojo. Pirmos ir antros grupių palyginimas parodys užtarimo maldos veiksmingumą. Trečios grupės būklė atskleis galimą psichosomatinį poveikį, kai ligonis žino, kad už jį meldžiamasi.

Užtarimo maldas kalbėjo trijų bažnyčių, esančių toli nuo ligoninių ir skirtingose valstijose (Minesotos, Masačiusetso ir Misūrio), parapijiečiai. Jiems buvo pasakytas ligonio vardas ir pavardės inicialas. Gera mokslinių tyrimų praktika sako, kad reikia kiek įmanoma standartizuoti tyrimo sąlygas, tad į visas maldas buvo įtraukta frazė „už sėkmingą operaciją ir greitą išgijimą be komplikacijų".

Rezultatai, paskelbti 2006 m. balandį žurnale American Heart Journal, buvo labai aiškūs. Ligonių būklė, už kuriuos buvo melstasi, nė kiek nesiskyrė nuo tų, kuriems užtarimo neprašyta. Kaip netikėta!

O kaip būklė tų ligonių, kurie žinojo apie užtarimo maldas? Buvo galima tikėtis, kad tie ligoniai, kurie žinojo, kad už juos meldžiamasi, patyrė placebo efektą, ir jų sveikata bent šiek tiek pagerėjo. Bet atsitiko priešingai - jie patyrė žymiai daugiau komplikacijų palyginti su tais, kurie nieko apie tai nežinojo. Išeitų, Dievą maldos suerzino, ir jis pakenkė? Vienas iš tyrėjų, daktaras Čarlzas Betea (Charles Bethea), neigiamą maldų rezultatą paaiškino šiek tiek žemiškiau: „Galbūt jie nerimavo: negi man taip blogai, kad jie kviečia maldininkų komandą?"

Tai pats juokingiausias tyrimas, apie kokį man teko skaityti. Jeigu būtų pavykęs, dabar jis skambėtų visose krikščionių bažnyčiose kaip Dievo buvimo įrodymas. O kad nepavyko, tai nieko baisaus - kvailiai toliau melsis ir nepaliaus tikėti, kad ta beprotybė jiems padeda.

Apie tyrimą ir kitas religines kvailystes rašoma Ričardo Dokinso (Richard Dawkins)  knygoje "Dievo iliuzija".