Kai dar buvau vaikas, pas mano tėvą ateidavo vienas kaimynas, ir jie aptardavo visokią politiką. Abu laukė, kada amerikonas pradės atominį karą, subombarduos rusą ir mus išvaduos.

Sykį kaimynas tėvui pareiškė, kad amerikonas ruso jau nenugalės, kad rusas turi prisidaręs nenugalimų balvonų, kuriais užleis visą pasaulį. O tie balvonai, pagal mūsų kaimyną, gali ir dirbti, ir kariauti, ir šaudo puikiausiai. O svarbiausia - jų nereikia šerti, jų ir nenušausi, nes jie negyvi.

Tėvas išvertė akis, o mane suėmė juokas. Jau žinojau, kad kaimynas neseniai nusipirko televizorių, o televizorius vakare pusę devynių rodo vaikams tuos pėštinius "balvonus".

Galiausiai tėvas suprato, apie ką kalba, mėgino įtikinti kaimyną, kad tie balvonai yra netikti, pėštiniai, bet kaimynas pareiškė: "Aš ir sakau, kad netikri, pėštiniai, jų ir nenušausi, nes kulka pereis kiaurai".

Kai prisimenu tą istoriją dabar, naujojo patriotizmo laikais, tai imu suprasti, kad mūsų kaimynas buvo teisus ir įžvalgus, jis dar anais laikais, aplenkdamas laiką, numatė dabartines pėštinių balvonų grėsmes.

Nežinau, ar dar reikia pridurti, kad tas mūsų kaimynas visame kaime buvo vienintelis, neišmokęs skaityti nei rašyti, žodžiu, buvo dabartinės žurnalistikos pirmtakas.