Susižavėjęs skaitau propagandos šedevrą. Pasirodo, tai, ką matom aplink, tie nieko nereiškiantys referendumai yra demokratija, o paklusimas valdžios monologui - jau įvairovė. Mes turime laimę gyventi tarp įvairių nuomonių... O taip! Svarbu nekalbėti prieš vėją, ir nieko už tai nebus. Gali pritarti bet kam, ką sako jų ekscelencijos.

Skaitydamas menu tokius  laikus - juk tai iš tiesų buvo! Tikrai buvo laikai, kai visi pliurpė, kas tik užėjo ant seilės, ir niekas už tai negavo į kaktą.

Tai buvo visai neseniai, prieš kokius 10 - 15 metų, kai visi jau buvom ištrūkę iš narvo, Sąjūdžio minios išsklido, o kiekvienas pradėjom galvoti kas sau. Tada net didieji laikraščiai dar nebuvo taršomi po internetą, bet skaitytojai savo nuomonę jau galėjo reikšti telefonu arba laiškais. Kaip tik dirbau tokioje redakcijoje ir buvau atsakingas už ryšį su mūsų skaitytojais.

Atėjo labai įdomus laikas, atrodė, tikras lūžis visuomenės sąmonėj.

Nusižiūrėję nuo europiečių, susikūrėme tokią tarnybą, kuri rinko visas skaitytojų nuomones, skundus ir šiaip plepalus. Tam reikalui skirtas redakcijos telefonas tą pačią dieną pasidarė labai populiarus - nuo ryto mūsų tarnybos nekantraudami laukdavo bent keli anksčiau pabudę skaitytojai, o kartais atūždavo tikra skambučių audra, ypač - po kokio skandalo ar šiaip įdomesnio straipsnio.

Prasidėjo keisti dalykai. Kiekvienas norėjo paviešinti savo teisingą nuomonę, bet labai piktinosi, kad skelbiame ir neteisingas. Megztos beretės tūžo, kam leidžiame brazauskiniams šmeižti gerbiamą Vytautą Landsbergį, kuris davė mums laisvę ir demokratiją, o brazauskiniai mus vadino Landsbergio subinlaižiais, kam mes įsileidžiam į laikraštį nuprotėjusias davatkas, kurios siekia įvesti konservatorių diktatūrą. Mes gi laikėmės nuostatos, kad platesnis nuomonių ir interesų spektras garantuoja didesnę skaitytojų auditoriją, didesnė auditorija - gausesnį tiražą, gausesnis tiražas - brangesnę reklamą ir malonesnį pelną.

Ilgainiui visi apsiprato, kad skelbsim ir neteisingas nuomones, o tada priekaištų už įvairovę pradėjom sulaukti mažiau. Bet jų visada buvo - kažkur giliai smegeninių dugne glūdi viduramžių noras turėti vieną turėti vieną vienintelį tikrą tikėjimą ir vieną teisingą nuomonę.

Tikiuosi, sukako senaties terminas, ir galiu išpliurpti kai kurias paslaptis. Mes neįstengėm paviešinti visų laiškų ir skambučių, jų buvo tikrai per daug, tai juos atrinkdavom pagal realią proporciją: jeigu mums skambino dvigubai daugiau Landsbergio fanatikų, tai ir jų atsiliepimų skelbėme dvigubai daugiau, negu tikinčiųjų Brazausku. Tačiau užeidavo tokių prakeiktų dienų, kai visi lyg susitarę pūsdavo į vieną teisingą dūdą. Tarkim, kokią dieną visi paskambinę veržėsi į Eurosojuzą ir neužklydo nei vienas tautos atskalūnas, kuris būtų burnojęs prieš.

O aš negalėjau skelbti tik vieną nuomonę. Jeigu būčiau paskelbęs tik tokius teisingus atsiliepimus, vyriausias redaktorius būtų burbėjęs: "Petrai, nesilaikai susitarimo. Mes juk esam nusprendę, kad bus įvairovė". Skelbti vieną vienintelę ir be galo teisingą nuomonę tada mums visiems, visai redakcijos vadovybei, būtų atrodę nelogiška, kvaila ir netikroviška. Juk niekada gyvenime šito nebus, kad visi žmonės pūstų į vieną vienintelę dūdą. Kur nors pakampėj atsiras bent vienas kitas eretikas, kurie būtinai priešgyniaus. Kodėl jų nėra nuomonių puslapyje?

Reikia tai reikia. Jei šiandien nėra įvairovės, galiu padaryti. Taip, kartais sukurdavau. Nugirsdavau gatvėje, per televizorių, šiek tiek pasūdydavau ir užrašydavau. Į gatvę praeivių kalbinti siunčiami mūsų reporteriai gaudavo aiškų nurodymą: nedrįskit pareiti su viena nuomone. Jei visi jums sako TAIP, tai būkit geri, suraskit bent vieną ar du, kurie pasakytų NE.

Toks nuomonių priešingumas, dirbtinis ir tikras, turėjo padrąsinti ir užguituosius, tuos, kurie iki šiol savo drąsą rodė tiktai po kaldra, o garaže su draugais varė nepadorias kalbas apie visų mylimą valdžią. Mes juos visus provokavom: nebijokit kalbėti, sakykit visi, jūsų nuomonė irgi nuskambės per kraštą!

Laukti ilgai nereikėjo - per kelis mėnesius nuomonių puslapis pasidarė nepaprastai populiarus. Leidiniui tai garantavo stabilų tiražą. Netgi ūmiausi autoritarai, chroniški patriotai ėjo ir pirko laikraštį - jiems irgi buvo svarbu žinoti, ką tie idiotai išdarinėja.

Kolegoms mano darbas netgi atrodė linksmas - jie ateidavo į mano kabinetą pasiklausyti telefoninių pokalbių įrašų, kur pašnekovai mane vadindavo tai Brazausko stribu, tai Landsbergio subinlaižiu, o aš visiems kuo nuoširdžiausiai pritardavau. Ateina ir klausia: "Kas šiandien esi - patriotas ar stribas?" Kartais už nugaros pasišaipydavo: "Nevarykit prie jo ant Landsbergio - šiandien Petras megztoji beretė".

Prisipažinsiu, nuo fanatizmo pavargdavau. Patikėkit, nelengva visą dieną budėti prie telefono ir siurbti žodžių srautus, kurių didžioji dalis - pasikartojantys niekai, televizoriaus padiktuoti ar nuo laikraščių nuskaityti minčių štampai ir beprasmiškos frazės. Tarp viso šlamšto turėdavau rasti šį tą savitesnio, kad būtų galima skelbti visiems.

Kartais pašnekovai prabildavo mano paties frazėmis, kurias būdavo perskaitę mano rašytame straipsnyje. Kai pirmą sykį tai išgirdau, tai net sutrikau, pamaniau - šaiposi, parodijuoja. Žiūriu - nuoširdžiai! Žmogus tiki, kad kalba savo paties žodžius. Nuo vieno skaitytojo gavau velnių už tai, kad iš jo pasisakymo išbraukiau kelias ironiškas pastraipas, nuskaitytas nuo mano rašinio. Man pasirodė, kad plagiato per daug, žmogus suprato, kad cenzūra. "Kodėl išbraukei pačias drąsiausias vietas? - šaukė jis man telefonu. - Aš tave, Dargi, laikiau drąsiu žmogumi, o tu, pasirodo, toks pat menkysta valdžios subinlaižys!"

Tie metai prie telefono davė keistos patirties. Įgudau greitai pagauti kalbėtojo mintį ir netgi nuspėti kelias frazes į priekį. Žurnalisto darbe tai labai pravartu ir palengvina duoną. Bet svarbiausia netgi ne tai. Tokiame lyg ir natūraliame kasdieninių žodžių sraute pradėjau matyti pasikartojančius darinius, didesnius žodžių junginius, netgi minčių štampus, kurie eina iš lūpų į lūpas. Turiu pasakyti, jų nėra daug! Minioje kiekvienas kalba savo kalba, bet didžioji dalis frazių ir minties junginių kartojasi, jie bendri visai miniai ir yra sukurti keliose galvose.

Štai per dienų dienas televizoriuj gyvenantys žmonės netgi neįtaria, kad daugelis jų idėjų, baimių ir rūpesčių, kuriais jie šiandien gyvena nuo ryto ir dėl kurių susikibo su idiotais savo kaimynais, buvo vakar sukurti skubiame redkolegijos posėdyje, o redkolegija galėjo gauti ekstra užsakymą iš savo rėmėjų, rėmėjai - gal iš paties Obamos ar Putino.

Kai šiandien girdžiu visuotinį darnų patriotinį chorą, kietu ritmu nustatytą rėkimą vienu balsu, pats staugimas manęs nei trupučio nestebina. Prie to kažkada pripratau. Man keistas kitas dalykas. O kur antrieji balsai? Kur nepatogūs klausimai, kur įžūliųjų akibrokštai? Kur ta balsų kakofonija, margiausia ritmų pynė, nenuspėjamas aidas, kuris turėjo ateiti po minutės - kitos? Kur, po galais, ta įvairovė, nuomonių susikirtimai?

Kodėl pasidarė sunku viešai prakalbinti žmogų? Gatvėj bet ko jau nepakalbinsi. Ko bijo didvyrių žemės žmogus, ko deda į krūmus? Ne prezidento, ne mero, ne prokuroro - jis bijo savo direktoriaus, menkutės kontoros šefo. Šefas  priklauso labai įtakingai partijai, o ta gali suėsti mylimą sūnų. Ir sūnų suės, ir valytojo darbą atims!

Ko čia norėti iš mažo žmogaus! Kada geroji valdžia užtaiso gerą psichozę, verčiau patylėtų po šluota ir vakarykštė krepšinio žvaigždė ar teisėtas Seimo narys. Cyptels žodį ne taip - užsiundys kovinių zombių rujas. Dabar - vienas ritmas, viena gaida, vienos krypties minčių rinkiniai. Puola, mus puola, ne, dar nepuola, bet puls. Ne laikas galvoti, ne laikas svarstyti, ne laikas dabar priešgyniauti! Mirtis atskalūnams!

Atskalūnų mažiau ir mažiau - vienas kitas drąsesnis balselis, vienas kitas surizikavęs savižudis. Tai jau visai ne demokratija?

Bet ne, minčių įvairovė dar vis yra! Štai, paskaitykit ir jūs, ką rašo etatinis  propagandistas: "Gyvename laisvoje šalyje ir galime atvirai, garsiai kalbėti, ginčytis dėl skirtingų nuomonių. Ne visose šalyse yra tokia prabanga..."

Oho, prabanga! Tikrai - jau prabanga... Propaganda dar vis prisimena, dar džiugina mus, bet žinome patys - jau prabanga.

Menu iš aš. O taip, menu tą žavią akimirką!