Galėjo įvykti stebuklas. Bet neįvyko.
Šiaulių ligoninė, telefonas toks ir toks. Tas numeris žino galutinį atsakymą.
Esmę žinau, bet gerai būtų žinoti stadiją. Gal pasakys, kiek liko?
Telefonu jie nieko neaiškins. Važiuok į ligoninę.
Bet ligoninėje nieko nėra. Yra atsakymas Dargiui, bet Algiui. Jie paprasčiausiai sumaišė. Priviso Dargių kaip šunyje blusų.
- Pasėdėkite čia, mes sutvarkysim... Atvažiavo žmogus iš kaimo, o jūs nesutvarkėt atsakymo!
Sėdžiu ir laukiu. Kažkas sutvarkys nuosprendį.
Kurį Šiaulių gabalą matau pro ligoninės langą? Gal Medelyną?
Aplink vaikšto susisukę žmonės. Tas ilgas koridorius taps ir mano namais.
Medelynui trūksta kelių aukštų pastatų, kuriuos pažįstu. Atrodo, ne tai. Tiek metų čia gyvenau, bet netapau tikru šiauliškiu. O gal Medelynas?
Pagaliau nuosprendis. Bet neturiu akinių ir nematau raidžių. Gal ta paslaugi slaugytoja?..
- Daktaras viską paaiškins.
Kol laukiau nuosprendžio, prasmego daktaras. Išėjo kažkur paplepėti. Kodėl amžinai pamirštu akinius?
Tas koridorius iš tiesų gali tapti namais. Tie kenčiantys žmonės bus mano likimo draugai ir kaimynai. Kada?
- Viskas gerai, - sako parėjęs daktaras. - Čia viskas gerai surašyta.
Kas gerai?
- Viskas gerai. Nėra jokio vėžio.
Sunku patikėti. O kraujo tyrimai?
- Paskui dar pasitikrinkit. Po kokio pusmečio.
Pasirodo, tai buvo tik prielaida.
Išeinu į lauką. Spigina saulė. Visai susisuko galva.
Buvau susitaikęs, dabar turiu atsitaikyti.
Maunu namo! Mano namai kitur!
Dabar suprantu, kad galėjo įvykti stebuklas. Jeigu būčiau išsikirpęs iš popieriaus angeliuką ar apsišlakstęs šventintu vandeniu.... Užpirkęs mišias už 200 litų... Jeigu būčiau meldęsis Karlsonui, kuris gyvena ant stogo... Tikrai, kodėl pamiršau?
Buvo tokia proga patirti dievo artumą! Tik vienas žingsnis nuo pažinimo, tik viena klaida iki krikščionybės.
Tokia proga patikėti kvailybe!..