Nereikalingi tarsi namai

Kategorijos: 

Nereikalingi tarsi namai
Man jie kažkuo panašūs į apleistus namus. Atsirado kartu su negyvais langais ir kitais vakarykštės dienos griuvėsiais. Pažinojau aš juos ir anksčiau, bet tai buvo truputį ne tie žmonės. Vėl turiu eiti pas juos, susipažinti iš naujo.

 

 

 

 

 

 

Belaukiant mirties
Sniege įmintos traktorių vėžės netikėtai baigiasi.Iki apsnigto snaudžiančio vienkiemio - gal pusė kilometro. Kažkada būta geresnio kelio - tada, kai jie važinėjo ūkio mašinomis, traktoriaiais, kai tie vaikinai buvo visiems reikalingi... Ko čia dabar važiuosi?
Iš kamino kyla baltas dūmelis - visgi jie neišmirę!
Duryse pasirodo tamsi figūra, greitu žingsniu per kiemą prieina artyn, atpažįsta mane, ir veidas išduoda nusivylimą.
- A, tu...
Jis laukė kažko, bet ne manęs.
Takas apsnigtas - aš pirmas čia atėjau.
Galėtum sakyti - ramybė.
- Taip ir laikausi, - atšauna šeimininkas ir nusitvėręs motorinį pjūklą tylėdamas sukasi apie kieme paverstą beržo storgalį. Sausio vidurys - ne pats geriausias metas pjauti malkas, nebent kitai žiemai... Ne, ne kitai - malkinėj vos kelios pliauskos. Išklypusios durys pravertos, viduje prie sienos pastatytas senas varstotas, virš jo pakabintas parūdijęs pjūklas, apdulkėjęs oblius, keletas kaltų... Kažkaip liūdna žiūrėti į tuos nebereikalingus daiktus. Jie mena senąjį šeimininką - stiprų ir drąsų žmogų, kuris viską darydavo pats: pats statė, pats lipdė, pats kalė, obliavo... Neturėjo plytų - lipdė ir molio. Išėjo nedidelė, bet visai nieko trobelė. Tiesiog iš nieko sukūrė šitą gyvenimą.
- Aš irgi pameistrauju, - giriasi ano meistro sūnus. - Ką reikia, tą pasidarau.
Šiandien ištraukė iš šulinio kibirą. Buvo įkritęs. Štai tas kibiras. Visą pusdienį knisosi, kol jį ble na ištraukė.
Vienkiemio tempai?
Kažko nesuprantu.
Takas veda link šulinio, o link tvarto jokio tako nėra. Nė vienos pėdos!
- O ko ten eiti? - klausia šeimininkas.
Kai buvau užsukęs vasarą, prieš kelis metus, jis dar turėjo karvę, telyčią ir dar kažką... Atrodo, paršelį ir veršį.
- Karvė - tai vienas nuostolis, - paaiškino šeimininkas. - Iš paršelio irgi jokios naudos.
Liūdnokas vaizdas. Apsnigtas kiemas, įskilusi vasarnamio siena, pustuštė malkinė, negyvas tvartas - tai jau ne snaudžiantis vienkiemis. Dvelkia kažkuo kitu.
Trobelėj ant lovos rypuoja pražilusi motina. Dvelkteli šlapimu. Už nugaros kabo jos apatiniai drabužiai - ne išskalbti, bet paprasčiausiai padžiauti prie pečiaus. Ji jau sena, beveik mano motinos metų, bet dar žvitri, šypsosi svečiui. Aš ją pažįstu iškart, ji manęs - niekaip. Ak taip, Dargio sūnus! Kokio Dargio?  Aha, mūsų tėvelio draugo!.. Ji akimirksniu grįžta į savo laikus, kada taip draugavo su mano tėvais, kartu švęsdavo vardines. Vienur - jonines, kitur - antanines, pas kitą kaimyną - petrines. Tai buvo seniai, labai seniai, kada tebebuvo kolūkiai ir visi gyvenom gerai, o dabar nieko neliko, jokių draugų ir pažįstamų, nė vieno tų  metų žmogaus!..
- Tu žinai ko aš labiausiai noriu? - staiga ji klausia manęs. - Dabar aš labiausiai norėčiau staiga mirkt nesunkiai numirti. Dažnai Dievo klausiu: kam čia  mane laikai?
Ji pakartoja dar sykį, visai nejuokaudama:
- Dabar mano svajonė - numirti.
- Mirti? - net lošteliu. - Ar taip čia blogai?
-Ne, neblogai. Gyventi galėčiau. Bet kas iš to?
- Skauda kas nors?
- Šiąnakt buvo labai ilga naktis...
- Nėjo užmigti?
- Užmigti šiek tiek užmiegu, bet kas iš to miego? Pamiegu, bet pabundu nepailsėjusi. Tu to negali suprasti.
Taip, negaliu. Mėginu įsivaizduoti, kaip man būtų, jei vieną dieną išnyktų visi mano draugai, pažįstami ir bendradarbiai. Su kuo aš bendraučiau?
Su kuo ji bendrauja? Su niekuo! Kas ją aplanko? Niekas!
- O kas aplankys? - klausia močiutė. - Ar jie pareis iš kapinių ir aplankys?
Nuo tos minties nukrečia šiurpas.
- Ar tu buvai kapinėse? - klausia močiutė. - Matei, kaip jos išsiplėtė? Pernai nuėjusi išsigandau - visi žmonės nukeliavo į kapines. Nebėra nei vieno žmogaus - nei Kaltinėnuose, nes Skabiškyje, nei kitur. A nei vieno neliko!
O vaikai? Juk turi kelis vaikus...
Vaikai išsilakstė kas sau. Liko tik vienas, jis pats geriausias. Kiti nerodo akių. Jei atvažiuos per velykas, ji paklaus: ar į velnio subinę sulindote? Bet juk neatvažiuos... Gal tik vyresnysis. Jis atvežė bulvių, mėsos, tai dabar jiedu pavalgo stipriau.
- Su mėsa pavalgyti yra tvirčiau, - sako ji man naujieną. - Vakar pietų pavalgėme su mėsa, tai buvo gerai, vakarienė buvo silpnesnė, o pusryčiams sūnus atnešė prie lovos visą indelį miltinių blynų. Sako: gal nori, mama? Labai geras sūnus. Išvalgiau du indeliu. Būtų su pienu, būtų stipriau. Su arbata - ne tas. Bet  karvė užtrūko, kažkas atsitiko, laikyti neapsimoka, vaikas ir pardavė. Paršelio nebeužaugina, visur vienas nespėja, sunku yra jam. Kur jis dabar, ar nematei?
Sūnus buvo išsmukęs į kiemą.
- Laukia, nervuojasi, - komentuoja motina.
Man irgi atrodė - kažko laukia, blaškosi. Užkuria motorinį pjūklą, vėl užgesina, parbėga į trobą, žiūri pro langą, vėl mauna lauk...
- Bene pravalys kelią, atvažiuos paštininkas, atveš pensiją, - paaiškina ji.
Aha! Dabar suprantu, ko jis taip spirga. Visa jo mintis - motinos pensija!
- Gaunu dabar nemažai - šešis šimtus penkiasdešimt. Maistui užtektų. Jeigu ne skolos.
- Kokios skolos?
- Na, jis daug ką būna paėmęs skolon. Gauname pensiją, jis atiduoda skolas, ir nieko nelieka.
Štai kur šuo pakastas. Imtų maistą skolon - maisto netrūktų.
- Turėčiau litą - nuvažiuočiau prie Varnių. Tenai - kitas sūnus. Jis gyvena gerai, turi didžiulį ūkį, laiko karvių, kiaulių, kiek nori mėsos, tiek išsiverda. Reikėtų pas jį nuvažiuoti. Buvau taip sugalvojusi. Bet neturėjau lito...
Litą galėčiau jai duoti. Bet kas iš to?  Netrukus ji gaus daugiau. Bet kas iš tos pensijos?
Į trobą parsiranda sūnus.
- Kelią truputį pravalė, - džiaugiasi.
Dabar į jį žiūriu truputį kitaip. "Kai pasiimsi motinos pensiją, nupirk jai gabaliuką mėsos", - noriu jam pasakyti, bet prikandu liežuvį. Nieko aš nepakeisiu, riedančio kelmo nesustabdysiu.
Puode verda kažkas. Iš kvapo užuodžiu - bulvės. Bulvės ir nieko daugiau.
Prie lango šalta. Viskas čia taip sukiužę, supuvę ir laikosi tik iš senutės pensijos.
- Jeigu ne mama, eičiau dirbti, - svaičioja jis. - Bet motina nestipri, negaliu palikti vienos.
Aš tai jau girdėjau. Prieš metus ar daugiau. Tada jis dejavo, kad darbo nėra. Gal ir nebuvo... Pasiūliau suskaldyti malkų. Dėl kainos juk susitartume. Jis: ne, mama silpna, negaliu palikti vienos. Po kokios valandos pamačiau miestelyje. Jis slaugė mamą ant suoliuko prie krautuvės.
Man tai - begalinė mįslė.
Kas atsitiko? Koks velnias apsėdo šią kažkada tvarkingą darbštuolių sodybą? Kas užkerėjo šituos namus, kuriuos mano kaimynai pradėjo lipdyti iš molio, o paskui pasistatė iš plytų? Atsimenu, kaip jo tėvas kasdavo dideliu kastavu - mažas kastuvas paprasčiausiai netikdavo prie jo galingų pečių...
O tas motoriniu pjūklu negali per pusdienį įveikti vieno vienintelio beržo.
Jis pats nelabai ką gali paaiškinti.
Na, kai buvo kolūkis, paskui - tarybinis ūkis, viskas buvo gerai, jis vairavo ir tokį, ir tokį traktorių, niekas juo nesiskundė, paskui tie ble ir tie by viską išdraskė, išvogė, išsinešiojo, ir jis liko be nieko. Kas tie ble ir tie by?.. Na, tie, kurie dabar turi. Tie, kurie iš ūkio gavo daug ko: mašinų, traktorių, sandėlių, fermų. O jis beveik nieko negavo.
Magiškas žodis - GAVO.
Dabar jis GAUNA iš valstybės tik miltų, kruopų, makaronų, kartais - kokių konservų. Per jaunas, kad GAUTŲ pensiją, per sveikas, kad GAUTŲ invalidumo pašalpą...
Iš ko jis gyvens, kai NEBEGAUS motinos pensijos?
Ką jis darys tada, kai vieną dieną motina Dievą iškaulys mirties?
Dieve, kodėl tu jos nepasiimi?
Negi dėl to nelaimėlio?

Atsargos karininkas
Beldžiu ilgai. Už durų - nė krebžt. Ar jis pasikorė, ar ką? Juk vienas iš jų kompanijos taip pabaigė savo vargus. Užsinėrė virvę - ir jokių pagirių.
- Kas ten po velniais? - pagaliau pasigirsta balsas.
- Policija!
Prasiveria durys, plyšy pasirodo išsigandusios akys. Gal jis vėl turėjo bėdų su nuovadiniais? Užkabino ką nors arba gavo į akį pats?
- Petrai, baik durnystes, - jis nepatenkintas įleidžia į vidų.
Seniai čia nesu buvęs. Kažkada išgerdavome. Paskui jis išgerdavo su kitais. Dabar vienas leidžia dienas ir naktis. Niekur jo nemtyti. Nei prie parduotuvės, nei prie kavinės. Kaimynai sako - išeina iš savo namų vis rečiau ir rečiau.
- Vis dėlto gyvas, - sakau jam. - Niekur tavęs nematyti.
- Kur čia nulėksi...
Jam keista, ko atėjau. Juk mudu seniai nebesusėdam prie butelio. Gal ką pasiūlysiu? Gal kokio darbo? Bet ne, darbo nereikia. Kažkada yra sakęs: paprasto darbo nedirbs iš principo. Juk jis - ne koks valkata arba nevykėlis. Jis - aukštąjį mokslą baigęs žmogus, kvalifikuotas apecialistas, apie jį tūpinėjo daugybė žmonių. Be to, atsargos karininkas. Tiesa, nesančios armijos, seniai išgaravusios valstybės... Bet vis.
Kodėl taip atsitiko?
- Kas? - klausia jis.
- Na, kodėl vieni išlošė, o kiti palikot be nieko?
Jis iš karto supranta, apie ką aš kalbu. Taip, jis mena anuos sočius metus. Gaudavo gerą algą, ušdirbdavo ir iš šalies. Prisimena, buvo tiek pasikėlęs, kad nebevalgė riebesnės mėsos - paduokit, matai, liesesnės, prie šonkauliuko!.. Dabar būtų gerai bet kokia, kad ir lašiniai arba taukų... Iš valstybės gauti makaronai ir kruopos eina į pabaigą, netrukus turėtų dalyti vėl.
Vienas gyvenimas - iki revoliucijų. Kitas gyevenimas - jau po griūties.
Po atgimimo euforijos nieko daugiau - tik amžinos pagirios.
Kodėl jis nebandė, nerizikavo, nesikabino? Netikėjo, kad tai iš tiesų kitokie laikai, kad pasaulis tikrai apsivers aukštyn kojomis? Protestavo ir nesimokė naujos gyvensenos?
Jis dėsto kažkaip nerišliai. Gal ne viską prisimena. Na, buvo taip, buvo anaip... Privatizavo dirbtuves, paskui - tą, paskui aną fermą... Kiti atsikando kažkiek, jis - visiškai nieko.
Traukinys nuvažiavo.
Kaip jį pavysi basas?
Na tai iki, pakalbėjom, užsuk kada nors... Visa tai - tik mandagumo frazės.
- Petrai, gal tu paskolintum dėšimt litų? - paprašo jis tarpdury.
- Ne, neturiu, - pameluoju.
Dešimt litų turiu. Bet nenoriu, kad jis liktų skolingas.
Geriau tegu lieka anas, truputį šviesesnis įvaizdis.

Socialinis invalidas
Šitas žmogus į seniūniją atėjo labai netikėtai. Tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Visi jį pažinojo, bet niekas nemanė, kad jam reikėtų kokios paramos. Juk sveikas, nesenas, neprasigėręs... Toks apsiskaitęs, žino kai kuriuos terminus.
Atėjo kažkoks sutrikęs ir pasimetęs.
Neseniai buvo palaidojęs motiną.
- Aš socialinis ligonis, - pareiškė. - Gydykit.
Nuo ko jį gydyti?
Solialinė darbuotoja Angelė Radimonienė sako, kad tai iš tiesų kažkokia negalia. Toks keistas neseno ir sveiko žmogaus neįgalumas.
Kai mirė motina, paaiškėjo, kad jis nemoka gyventi. Nežino, kaip išsilaikyti.
Šis žmogus - ne iš tų, kurie kažkada netekę darbo prarado kvalifikaciją ir socialinius įgūdžius. Tokių įgūdžių jis niekada neturėjo.
Visą laiką gyveno su senstančiais savo tėvais. Tėvai gaudavo pensijas, užteko visiems. Mirė tėvas - gyveno iš motinos pensijos. Neseniai mirė motina. Iš ko gyventi dabar?
- Dirbk, - sako Angelė, o jis stebisi. Jam tai atrodo keista. Kaip tai - dirbti? Jis niekada nedirbo.
- Jeigu išeisiu į darbą, kas man iškūrens pečių? - klausia.
- O kas man iškūrena? Pareinu, išsikūrenu...
Jis davinėjo daugiau labai vaikiškų klausimų. Žmogui netoli 50 metų, o jis - motinos kūdikis. Niekada nieko nedarė vienas, negyveno pats savo darbu. Na,  prižiūrėjo senstančius tėvus, daug skaitė, turiningai leido laisvalaikį.
Visos dienos negali būti laisvalaikis.
Dabar jį reikėtų ugdyti kaip vaiką. Invalidą kartais tenka iš naujo mokyti vaikščioti, socialinį invalidą - kaip nors išgyventi. Kaip tai daryti, kas tuo užsiims?
Klausimų daugiau, negu atsakymų.

Kelias į degradaciją
Tokių žmonių, kurie neišgyvena, seniūnijoje vis daugiau ir daugiau. Prieš dvejus metus, kai buvo pradėta dalyti parama maisto produktais, jos paprašė 300 žmonių, pernai - jau 533, šiemet sąrašai dar labiau padidės.
Kas atsitiko per tuos metus, kad skurdas beveik padvigubėjo?
- Kaime nėra jokio nedarbo, - sako ūkininkas Algis Leinartas. - Oficialiai bedarbių tikriausiai yra, bet jeigu reikia darbininko - neprisišauksi. Nežinau, iš ko jie gyvena - gal iš pašalpų, gal iš ko... Juk būtų dirbę - būtų turėję ką nors.
Jis prisimena: anksčiau miestelyje šito nebuvo. Iki revoliucijų visi  kažką dirbo. Ar taip, ar anaip, bet visi kažką darė.
Ir štai - naujieji laikai. Privatizacija.
- Jau tada buvo matyti, kas prasigyvens, o kas ne, - sako A. Leinartas. - Vieni pragėrinėjo investicinius čekius, kiti juos supirkinėjo. Vieni žiūrėjo į ateitį, kiti apsidžiaugė, kad nereikia į darbą. Direktoriaus nebeliko, agronomų nebėra, inžinieriaus nebereikia bijoti. Niekas nebevaro į darbą. Tai kam dirbti?
Bet juk žlugo ne tik paprasti darbininkai - į vargšų gretas nusirito ir kai kurie auštuosius baigę ir karjerą padarę žmonės, padalinių vadovai...
- Koks skirtumas, kas ką baigęs? - sako ūkininkas, kuris pats nėra baigęs aukštųjų, o dabar valdo apie šimtą hektarų žemės.. - Kas gali gyventi pats, tas gali. O kiti, pasirodo, galėjo būti tik komandų vykdytojai. Subiro ūkis, nebeliko vadų - tie žmonės atsidūrė tarsi ant ledo.Jie patys nieko nemoka.
Buvęs ūkio direktorius pensininkas Stasys Bugenis nemano, kad problema atsirado staiga, per socialinę revoliuciją:
- Su tais specialistais, kurie atsidūrė dugne, turėjome vargo ir tais laikais. Jie dinginėdavo dieną, dvi... Grįždavo pagiringi, atgailaudavo, stengdavosi atidirbti už pragertas dienas. Po to ciklas kartojosi. Privačiam darbdaviui jie tikriausiai būtų netikę, o mes turėjome taikytis. Juk negalėjo būti nedarbo. Ar toks, ar šioks - visi privalėjo dirbti. Partija bei vyriausybė iš mūsų reikalavo ne tik grūdų, mėsos ir pieno - visi dar turėjo būti patenkinti. Todėl atrodė geriau, negu iš tiesų buvo. Paskui viskas pasikeitė.
Kaltinėnų seniūnė Albina Bataitienė:
- Visgi tie žmonės dirbo, buvo už kažką atsakingi, jie dalyvavo kolektyvo gyenime, kažkuo prisidėjo prie savo bendruomenės. Po to daugelis pasijuto tarsi išspjauti, nereikalingi. Stipresnis prisitaikė, silpnesnis - ne. Kiti juos smerkia. Sakyčiau - be reikalo. Atseit, aš jo vietoje būčiau daręs tai, daręs tai... Taip, tu būtumei daręs, tu būtumei pirkęs, privatizavęs, tu būtumei steigęs. O jie šito negali. Daugelį metų stebiu šituos žmones ir matau - jie truputėlį kitokie, nei esame mes. Nepasakyčiau, kad jie kvailesni, bet jie kai ko paprasčiausiai nesugeba. Tarkim, ateina ruduo, ir jie nesupranta, kad laikas nusikasti bulves. Turi nueiti ir paliepti: nusikask savo bulves! Dalis nebeturi jokios vilties ir iš anksto pareiškia, kad iš to darbo nieko nebus. Turi jam sakyti: o tu padaryk, parduok, tada ateisi ir pasakysi, ar buvo naudos, ar nebuvo. Kitus reikia mokyti leisti savo pinigus. Socialinė darbuotoja eina su jais į parduotuvę, moko, kaip geriausiai išleisti pašalpą: pirkite tą, pirkit aną... Kiti daugelį metų nedirbo ir prarado kvalifikaciją. Sakysime, dešimt metų nedirbęs veterinaras - nebe veterinaras.
Kaip juos grąžinti į aktyvų gyvenimą?
- Nežinau kito būdo, tik darbu, - sako seniūnė. - Viešieji darbai būtų geriau už pašalpas. Parama maisto produktais -gynyba nuo bado. Jeigu šeimos nariui tenka mažiau pajamų nei 525 litai, valstybė paremia miltais, kruopomis, kitais produktais. Badu nenumirsi, bet ir nepakilsi...
Socialinė darbuotoja Angelė Radimonienė apie valstybės paramą maisto produktais kalba truputį griežčiau:
- Jeigu būtų mano valia, aš jos nedalyčiau. Sudarinėju paramos prašančiųjų sąrašus, kurie grėsmingai didėja, daug mąstau apie tai. Kažkas čia ne taip.
Jos logika labai paprasta: jeigu vaikas nemoka vaikščioti, mokome vaikščioti, jeigu nemoka rašyti, mokome jį rašyti... Jeigu suaugęs žmogus atprato dirbti, jį reikia grąžinti prie darbo, jeigu nebemoka išsiversti, mokykim šito. O čia: še tau kelis kilogramus cukraus, miltų, kruopų, konservų... Kad tik nieko nedarytumei, nemąstytumei, toliau degraduotumei.
Negi per tuos metus seniūnijoje atsitiko kokia katastrofa, kad šitaip išaugo paramos poreikis?
Ne, sako darbuotoja, nieko tokio neatsitiko. Skurdas koks buvo, toks ir yra.
Kodėl pučiasi sąrašai?
- Keičiasi nuostatos, - sako A. Radimonienė. - Sveikam žmogui paprastai elgetauti gėda. Aš pati sunkiai verčiuosi, išlaikau keturis žmones. Bet kol galiu, suktis turiu pati. Šiandien toks vyras buvo atėjęs tvarkytis dokumentų invalidumo pašalpai gauti. Aš jam pasiūliau: gal nori paramos maisto produktais? Jis sako: ne, man dar nėra taip blogai, mėginsiu išsikapstyti. Kai negalėsiu - tada... Deja, taip mąsto jau ne visi. Šalia atsiranda kita nuostata: jeigu duoda, tai imk ir nežiopsok. Svarbu yra gauti, o ne užsidirbti.
Moteris nesupranta: kodėl yra skatinama tokia gyvensena, tokia mąstysena? Ne veikti, kurti, dirbti ir rizikuoti, bet sėdėti, laukti, taikytis gauti?..
Ta parama miltų, kruopų, makaronų, cukraus, konservų gamintojams - garantuotas valstybės užsakymas. Geras pelnas - geriems draugams... O protingiems valstybės vyrams - garantuota kvailių minia.
Ta jos mintis atrodo keista, bet nuneigti sunku. Alkani vargšai būtų pikti. Gavo šiek tiek trupinių ir tylės. O veiklūs, iniciatyvūs žmonės bene reikalingi? Su jais - vienas vargas...
Jeigu ne taip, kodėl kaimiečius pirma laiko varo į pensiją?  Tik jūs nedirbkit, gulėkit, mes duosime pensiją ir dar primokėsime.
Ar ne tokia šių dienų valstybės pozicija?
Kieme prie seniūnijos išdygsta jaunystės draugas. Veidas neskustas, akys patinę.
- Labas, Petrai, turiu problemą.
- Kokią?
- Paskolink penkis litus!
- Penki litai?.. Ar tu nemanai, kad tavo problema kita?
- Taip, gal tu teisus... - jis susigūžia ir tyliai nueina.
Penki litai jam nepadės. Nieko aš negaliu.

2009 m.