Kai atvažiuoja kas nors iš toliau aplankyti mano Kaltinėnų, tarp kitų miestelio įžymybių aš jiems parodau vieną pamirštą  garsenybę. Pavežu  senu duobėtu vieškeliu porą kilometrų link Varnių, nuvedu prie pakelėj susodinto būrelio eglių, kurių pavėsyje guli nemažas akmuo su išlikusia rusų karininko nuotrauka be jokio užrašo. Daugelis mano, kad tai - garsaus rusų didvyrio žuvimo vieta. Atėjo laikas žinoti, kad tas žmogus galėjo žūti visai kitoje vietoje, o jo tariamas kapas Šilalės karių kapinėse - tai tik paminklas tuščiai idėjai be žmogaus.

Mūsų vieta šitoj istorijoj
Pirmą sykį su neregėtu žygdarbiu mes susidūrėme per darbų pamoką. Kaip Dievą myliu, nebuvo jokios sovietinės prievartos, tik  savanoriškas apsisprendimas - nenorėdami šiltą pavasario dieną dusti tvankioje klasėje, keletas vaikigalių sutikome "pagręžti kelias skyles akmeny". Akmuo gulėjo mokyklos kieme, darbų mokytojas atnešė rankinį gręžtuvą, parodė, kur kas turi būti išgręžta. Skylės turėjo būti keturios, į jas turėjo tilpti metalinės lentelės laikikliai.

Lentelė - tai lentelė. Svarbu išsisukti nuo matematikos ir dar baisesnių pamokų.

Iš pradžių viskas ėjo kaip sviestu patepta - mes išsisukome nuo vienos, antros, trečios pamokos. Baigiantis ketvirtai, grąžtas atšipo, o rankos pradėjo pavargti. Na, bet kaip nors. Dirbdami paeiliui, dvi skyles išgręžėme gilias - tokias, kaip ir buvo sakyta. Manėm - dvi kitos paliks rytojui. Gal rytoj mus vėl paskirs savanoriais, ir  vėl nereikės  į pamokas?

Pasirodo - ne! Skyles reikia išgręžti šiandien.

Mokykla, apylinkė ir rajonas skubėjo. Galimas daiktas - visa Tarybų Lietuva. Artėjo Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 25-osios šlovingosios metinės, reikėjo skubiai surasti karo didvyrį, paskelbti legendą, paženklinti jo žūties vietą atitinkamu paminklu, o patį didvyrį darbo žmonių pageidavimu išvežti ir perlaidoti į karių kapines rajono centre.  Legenda jau buvo paskelbta - beliko surasti didvyrio kaulus ir padaryti paminklinį akmenį.

Smulkmenų mes nežinojom - užteko žinoti užduotį. Jokių išlygų - darbas turi būti pabaigtas, kitas dvi skyles galima gręžti ne tokias gilias - svarbu išgręžti bent kiek. Pagaliau supratom, kokia svarbi ši metalinė lentelė: "Čia žuvo Didžiojo Tėvynės karo pirmasis Tarybų Sąjungoas didvyris Borisas Popovas".

Pasidarė aišku, kad per savo gudrias galveles įklimpom į kvailą istoriją.

Darbų mokytojas atsiuntė pagalbininkų iš modeliuotojų būrelio, bet tai nelabai džiugino.

Juk reikės dirbti po pamokų, kai kiti jaunimo atstovai laksto dviračiais arba patenkinti rūko už kino salės.

Nepaprastas žygdarbis

Ir štai, pagaliau!.. Tas jubiliejus sudrebino visą miestelį.

Mes, visa mokykla, stovėjome gatvėje gyva grandine. Tai buvo garbės sargyba. Vėliau, po daugelio metų, panašiai buvom išėję į Baltijos kelią.

Man atrodo, tą gegužės devintąją į gatves išėjo ir tie, kuriems tokie mitingai nebuvo privalomi.

Nekantriai dairėmės į Varnių pusę. Kur jie? Ar jau?..

Aha, atvažiuoja!

Man labiausiai patiko karinis orkestras ir maršas. Karių garbės sargyba prie karsto. Raudonu audeklu, tikriausiai - vėliava, apdengtas karstas. Ten, tame karste, guli Borisas Popovas, pirmasis karo didvyris.

Jis žuvo visai netoli mano dėdės namų. Tai buvo neseniai, labai seniai, bet vis tiek... Kaip sakydavo mūsų tėvai, pirmąją karo dieną rusų tankai prie Kaltinėnų mėgino šiek tiek pasispardyti. Kažkur Pelkių kaime jie nuo vokiečių gavo į kaulus ir nešė autus kas sau - kas link Pašilės, kas link Varnių. Vienas ekipažas su savo tankeliu pasileido į Varnių pusę, bet Radiškės kaime nukrito vikšras, ir karas dar vienai skardinei mašinai pasibaigė.

Iš tėvų lūpų ši istorija skambėjo grubokai, be jokios pagarbos didvyriams ir veteranams - jiems rusai atrodė tokie pat okupantai, kaip vokiečiai, gal dar baisesni.

Oficialioji tiesa buvo kur kas gražesnė. Tai buvo ne rusai ir ne okupantai, o tarybiniai kariai, kurie gynė mūsų Tėvynę Tarybų Sąjungą nuo fašistinių užpuolikų. Prie Kaltinėnų jie ne "pasispardė" ir ne "gavo į kaulus", bet didvyriškai pasipriešino, tik jėgos buvo nelygios, ir jie atsitraukė. Link Varnių traukėsi ne "rusų kledaras" ar "konservų dėžutė", o Boriso Popovo vadovaujamas tankas, tik Radiškės kaime nukrito vikšras, ir trauktis toliau į šalies gilumą nebebuvo jokių galimybių. Borisas Popovas įsakė trauktis tik ekipažui, o pats pasiliko vienas kautis su priešu. Netrukus vieškelyje pasirodė fašistų dviratininkai, ir Popovas kulkosvaidžiu sunaikino visą jų būrį.

Už tą žygdarbį jis po mirties buvo paskelbtas Tarybų Sąjungos didvyriu. Tai buvo pirmasis karo dienų didvyris.

Ir štai, praėjus 25 metams po karo, paaiškėjo didvyrio žūties vieta. Ji buvo čia, visai netoli mūsų miestelio!

Tada, kai stovėjome perlaidojimo iškilmėse, mes negalėjome abejoti, ar tame karste tikrai guli Borisas Popovas. Popovo giminės irgi buvo tikri, kad jie laidoja savo sūnų ar brolį Borisą.

Iš tiesų viskas galėjo būti truputį kitaip.

Tiesa tragiškesnė
Mano dėdė Liudvikas Každailevičius ir mano tėvas Antanas Dargis pašiurpo nuo šitos istorijos.

Jie skaitė kažkokį laikraštį ir abu labai piktinosi.

- Ką jie daro? Kaip jie gali šitaip meluoti? - šaukė du kaimo tamsuoliai.

Prie jų prisidėjo kaimynas Stanislovas Misevičius. Tas irgi buvo antitarybinis elementas, tikras buržuazinis atgyvena. Viską, ką gero išgirsdavau mokykloje iš gerbiamų mokytojų, jie versdavo aukštyn kojomis. Tarybinė armija išvaduotoja jiems buvo okupantų orda, Tarybų Sąjungą jie pravardžiavo rusais,  o tarybų valdžia jiems ne davė, bet sugadino gyvenimą ir atėmė žemę, mišką bei arklius. Jie, kaip ir tamsuolė mano mama, buvo tiek sugadinti buržuazinių bei religinių prietarų, kad niekaip netikėjo greita komunizmo pergale ir labai abejojo, ar miestelio krautuvėj komunizmo laikais bus tiek forminės duonos, kad galėsim dykai pasiimti tiek, kiek kam reikės.

Šita trijulė negailestingai griovė idealią Boriso Popovo legendą.

- Vienas iššaudė būrį? - juokėsi jie ir klausė tėvo: - Antanai, kiek jų palaidojom? Du? O kur padėjom kitus?

Buvo skaudžiausia, kad jie viską matė ir dalyvavo.

Jie kasė duobę ir laidojo. Iš viso du - vieną rusiuką ir vokietuką. Ruselis buvo sukepęs tanke kaip orkaitėj. Baisus kvapas ir darbas baisus. Kepta žmogiena.

O kur išnaikintas fašistų būrys?

- Ar jie turi proto šitaip meluoti? - stebėjosi tėvas. - Kaip pakelėj užstrigęs tankas išnaikins visą kareivių būrį?

Liudytojai buvo negailestingi: jų tvirtinimu, rusų tankistas nušovė tik vieną vokiečių dviratininką, o kiti dviratininkai suvirto į griovį, paleido kažkokią granatą, padegė tanką, ir rusiukas kareivis iškepė jo viduje.

Tą vieną vokietuką jie ir palaidojo kartu su rusiuku.

Jie manė: mirę nebekariauja. Iš kur kaimo naivuoliai galėjo žinoti, kad rusų didvyris jau po mirties išnaikins visą fašistų būrį?

Pati baisiausia liudytojų išvada buvo tokia:

- Vyrai, o ką jie iškasė ir išvežė į Šilalę? Ar tikrai rusą? O gal tą vokietuką?..

Tikrai, argi kas tikrino?

Ar gali kas nors paliudyti, kad rusų garbės sargyba tada išgabeno saviškį, o ne idėjinį priešą?

Paminklas idėjai - ne žmogui

- Kam tau šita istorija? - nustebo buvęs Kaltinėnų vidurinės mokytojas Vincas Petkevičius. Dabar jis pensininkas, o tada mokė istorijos, karinio parengimo ir vadovavo mokyklos jauniesiems kraštotyrininkams. Gal jis turi kokių nuotraukų ar kitų dokumentų iš tais laikais rašytos istorijos? Gal liko tos istorijos koks nors egzempliorius?

- Ne, nieko neliko, - purto galvą istorikas. - Ana istorija buvo taip greitai naikinama, kad nespėjau nė mirktelti. Norėjau ir aš pritilpti, pasičiupti bent partinius protokolus. Būčiau galėjęs prie butelio paerzinti savo draugus anų dienų kolegas: pažiūrėk, ką tu sakai dabar ir kaip kalbėjai tada, kai mudu priklausėm tai pačiai neklystančiai partijai... Bet kol atsitokėjau, protokolų nebuvo likę nė kvapo. Jie paprasčiausiai dingo kažkur - išgaravo ore lyg spiritas.

O kaip su tuo didvyriu, kurį mes taip iškilmingai garbinom?  Šiandien nei tėvo, nei dėdės, nei kaimyno smulkiau pasiteirauti nebegaliu - visi trys yra mirę. Žinau tik jų liudijimą, kad Radiškės kaime žuvo ne vienas, o du kariai. Kurio palaikai tada atrasti ir su didžiausiom  iškilmėm išvežti į Šilalės karių kapines? Kas ir kokiu būdu nustatė, kad tai iš tiesų palaikai Borido Popovo? Buvo rasta kokių nors daiktų, atlikta ekspertizė? O gal tarp rusų didvyrių palaidotas vokietis?

- Sakai, palaidojom vokietį? - mokytojas netikėtai prunkšteli. - Ne šito tikrai nebuvo!

Iš kur jis toks tikras?

- O kaip aš nebūsiu tikras, jei pats ieškojau tų kaulų ir esu prikišęs nagus prie šitos istorijos? Ne aš vienas - antrasis jau miręs.

Mokytojas šiek tiek abejoja, paskui numoja ranka: et, pasakysiu. Nors tai, pasirodo, šiek tiek subtilus dalykas...

- Nei mes laidojom rusą, nei mes laidojom vokietį, - netikėtai pareiškia mokytojas. - Karste nieko nebuvo.

Kaip tai suprasti?

- Taip ir suprask. Mes nieko neradom. Tačiau nei jūs, kurie stovėjot gatvėj ir vėpsojot į visą paradą, nei rusų karių garbės sargyba, kuri taip triukšmingai gabeno atseit didvyrio palaikus, negalėjot žinoti, kad vėliava apdengtas karstas - tai tik tuščia medinė dėžė. Nežinau, kaip reaguos Popovo giminės, jeigu išgirs... Jie į viską žiūrėjo be galo rimtai - juk manė, kad laidoja savo sūnų ar brolį.

Kais tai? Absurdiškas pokštas?

- Tik dabar atrodo kaip pokštas, o tada mes su Rimu Poškumi stovėjom, įtraukę užpakalius, - prisipažįsta buvęs istorijos mokytojas. - O kas, jeigu kariai sumanys atverti karstą ir užmesti akį? Ką mes jiems su Rimu pasakysim? Kad tie keli kažkieno kauliukai - tai jau TSRS didvyris Borisas Popovas? Oi, būtų mums nutarkavę subines!.. Nežinau, gal ir mokyklos direktorė būtų išlėkusi.

Pasirodo, didvyrio Boriso Popovo legenda kurta ne čia, Kaltinėnuose, bet kažkur ten, Rusijoje. Karo pradžioj kažkoks rusų armijos laikraštis buvo rašęs apie didvyrio žūtį kažkur prie Kaltinėnų. O dabar artėjo didelis pergalės jubiliejus, reikėjo naujų didvyrių, paminklų ir triukšmo. Ideologai susirado tą laikraštį, davė nurodymą: reikia surasti didvyrio palaikus ir darbo žmonių pageidavimu iškilmingai palaidoti.

- Reikia - tai reikia, partija liepė - surasim, - šypteli istorikas. - Aš buvau ne tik istorijos mokytojas, bet ir karinio parengimo vadovas, turėjau kraštotyrininkų būrelį. Nieko keisto, kad buvo durta pirštu į mane. Padėjėju pasiėmiau Rimą - tada jis dar nebuvo mokytojas, tik jaunasis kraštotyrininkas.

Nepaprasta istorija, kaip vienas tankistas stovinčiu tanku išnaikino būrį priešo karių, irgi kurta ne čia, o velniai žino kur. Jiems su Rimu nereikėjo rašyti jokių istorijų - Vilnius viską žinojo iš anksto, vietiniams tyrinėtojams beliko surasti reikiamus kaulus.

Miestelyje buvo žinoma, kad Radiškės kaime buvo pamuštas rusų tankas, žuvo vienas tankistas. Žmonių pasakojimai kažkiek sutapo su rusų karinio laikraščio aprašyta versija. Žūties vieta buvo apytiksliai aiški. Žūties, o ne kapo.

Reikėjo surasti kapą.

- Ir staiga - "Švyturio" straipsnis lyg perkūnas iš giedro dangaus, - pasakoja mokytojas. - Iš to žurnalo sužinojom, kad didvyrio palaikus mes jau suradę, ir tie palaikai darbo žmonių pageidavimu bus iškilmingai išvežti į rajono centrą. Prasidėjo tokia velniava! Gegužės devintoji jau buvo ant nosies, o dar reikėjo padaryti paminklinį akmenį, parengti tą ritualą, surasti tuos palaikus... Snausti nebuvo kada.

Jis su jaunuoju kraštotyrininku virbais išadė visą pievą - kad nors kas! Ir štai, pagaliau... Kai jie buvo beveik praradę viltį, virbas bakstelėjo į kažką kietesnio. Aha, keli kauliukai. Ne visai toje vietoje, bet ką padarysi... Bus gerai ir tokie.

O gal tai buvo ne žmogaus kaulai?

- Iš kur aš žinau? - traukia pečiais anų dienų tyrinėtojas. - Bene dariau ekspertizę? Būtumėm radę kaukolę, dubenį, galėčiau sakyti tvirtai. Išknisome viską aplink - nieko gero. O ką tu suprasi iš kelių kaulelių? Nežinau, kaip jie atsidūrė ten, kas jos atviilko... Dėl akių padėjom į karstą tuos - kažką juk reikėjo laidoti.

Ir niekas netikrino?

- Viskas praėjo gerai. Šilalėje užkasė - atlėgo širdis. Dabar jau tikrai nebetikrins... Turiu pasakyti, laidotuvių iškilmės ideologiniu požiūriu išėjo labai stiprus renginys, - Vincas Petkevičius vėl pralinksmėja. - Šilalės kapinėse pasakiau šitokią kalbą!.. Buvau pasirašęs, bet niekas netikrino, ką ten žadu sakyti - juk aš buvau labai patikimas, pirmaujanti propagandistas, mano nuotrauka kabojo partkomo garbės lentoje. Kas tokį tikrins? Taigi varau iš lapelio tarsi iš pypkės, o rajono pirmasis pradeda mėlti. Nebijok - mano kalba buvo gera, idėjinė. Aš ją nurašiau nuo vieno žurnalo, berods - nuo "Švyturio". Pasirodo, rajono pirmasis turėjo nusirašęs tą patį straipsnį... Ką jis po manęs pasakys? Pamikčiojo, aišku, kažką, kažkaip išsisuko. Bet jo kalba nė iš tolo neprilygo tai, kurią pasakiau aš - vietinis darbo žmonių atstovas.

Mokytojas dar pasijuokia, paskui numoja ranka:

- Velniai nematė, rašyk! Tik nespėliok, kad tai buvo gyvulio kaulai. Ir be to viskas šitaip durnai... Gyvulio kaulai - tai jau per daug žiauru.

Mirtis buvo tikra

Mano tėviškėj yra keletas krūmais apžėlusių vietų, kur ir dabar pasijuntu truputį keistai. Čia nebuvo galima ganyti gyvulių, triukšmauti ir netgi švilpauti. Draudė tėvai. Kodėl?

Mes, visi po karo gimę ir augę vaikai, žinojom nepaprastą paslaptį: čia palaidoti rusai.

Kaip sakė mūsų tėvai ir kaimynai, daugybė jaunų rusiukų. Išgėręs mano tėvas kartais pravirkdavo: juk, tokie vaikai!.. Visi negyvi, apsitaškę kraujais. Kaimiečiai juos supo į drabužius ir čia pat kasė į smėlį. Apkasai tapo šitų vaikelių kapais.

Kai kuriuos kaupelius ir dabar galėčiau parodyti.

Kodėl nerodžiau tada? Juk buvo kažkur tų karių artimieji, norėjo žinoti bent kapą... Bet tylėjau prikandęs liežuvį. Kaimynų vaikai - irgi.

Prasitarti neleido tėvai. Ten, kur palaidoti žmonės, turime elgtis kaip pridera. Ir jokiu būdu nesakyti mokyklai! O tai atvažiuos, kasinės, tampys kaulelius... Tai jau buvo ne priešai, ne okupantai, o nužudyti žmonės.

Žemaičių kaimiečiai į mirtį žiūrėjo kitaip, negu valdžia. Surasti karių kapus valdžiai buvo labai sunku.

Mano tėvas sakydavo: mirusiesiems reikia ramybės. Ne ne kasinėjimo, ne perlaidojimo, ne kalbų ir triukšmingų salvių - ramybės.

O valdžiai reikėjo legendos, idėjos, kuri vestų gyvuosius į mirtį. Reikėjo tada, reikia dabar. Pažiūrėkit, kaip gera žūti kare už idėją - jus irgi šitaip palaidos. Gros dūdų orkestras, saliutuos savanorių garbės sargyba...

Kodėl nepabandžius ir tau?

Prie šito akmens kažkada buvo daug iškilmingo triukšmo, o ir dabar kažkas retkarčiais padeda vieną kitą puokštę gėlių. Nesunku patikėti, kad tai kažkokio karžygio kapas ar bent jo žūties vieta.