Rinkimų kampanija eina į pabaigą, jau pasisakė partijų lyderiai ir svarbiausiais laikomi kandidatai. Dabar paklausykim nepartinio žmogaus, kurio pavarde pasibaigia partijos "Tvarka ir teisingumas" kandidatų sąrašas Nr. 25. Tai visiems mums gerai žinomas žurnalistas Petras DARGIS:

- Štai diena, kurią ilgai prisiminsim. Tai bus gerokai daugiau, negu balsiškių surengtas protestas, kai vieną lietingą vasaros dieną žmonės iš viso rajono atėjo prie savivaldybės rūmų ir tarė korupcijai NE. Ne, mes nebenorime, kad jie mus vežiotų už nosies, kad šertų mus pažadais, kad čiulbėtų mums apie klestintį kraštą, o apsisukę draskytų rajoną kartu su savo draugais ir švogeriais. Tada mes pasakėme NE, o dabar tai padarysim. Artėja diena, kai tušinuko brūkšniu išbrauksime juos iš rajono istorijos. Taip, aš kalbu apie kovo pirmąją.

Tiesą sakant, artėja perversmas. Be smurto, be kraujo ir visai legaliai. Kas netarnavo žmonėms, turi lėkti iš krėslo. Toks rinkimų įstatymas, tokia mūsų šalies Konstitucija. Galų gale, tokia demokratija, kurios laukėme dvidešimt metų. Dabar patys parodysim, kas tai yra.

Kada kalbuosi su paprastais žmonėmis apie politiką ir neteisybę, jie visi pritaria tokiai įvykių eigai. Taip, būtų gerai atsikratyti tų, kurie bandė mūsų kantrybę dvidešimt metų. Tų, kurie mus laiko kvailiais, kurie dar turi cinizmo kalbėti apie tarnavimą. "Jie pažadėjo išasfaltuoti kelius apie Varsėdžius, - juokėsi vienas žmogus. - Būtų žadėję išlyginti vilkduobes ar pavalyti sniegą - gal dar patikėčiau!"

Visi jau žino, ką jie asfaltuos ir nuo ko pradės savo tarnavimą. Yra savų rangovų, kuriems reikalingi pelningi projektai - nuo jų ir pradžia. Yra draugų, žmonų, žentų ir švogerių, kurie laukia lengvų ir pelningų užsakymų. Yra paklusnių partinių kvailių, kurie nori gerai apmokamo darbo. Na, tai pažaisim viešuosius konkursus. Ar šiandien liko bent vienas naivuolis, kuris tikėtų tais jų konkursais? Ar tiki kas nors, kad daroma tai, kas reikalinga visuomenei, o ne valdančiųjų grupuotei?

Kaip tai šlykštu, ir kaip mes norėtume nusikratyti apgaulės! Visi sutinka: svarbiausia dabar nustumti įsigalėjusią šutvę, išrauti įsisenėjusį kelmą ir pradėti nuo paprasčiausios tvarkos. Nieko svarbesnio kovo pirmąją būti negali. Vienintelis dalykas, dėl kurio abejojo mano kalbinti žmonės: negi tikrai įmanoma? Kiti jau seniai nusivylė rinkimų tvarka ir nebemato prasmės ten dalyvauti. Jie gi daug sykių mėgino keisti kažką. Jie rinko ir tuos, ir anuos, bet tie ir anie tik apsikeitė krėslais. "Sukeitus sėdmenis vietomis, valdžioje sėdinčiųjų kvapas nesikeičia!" - juokėsi vienas bičiulis. Dabar jis nemato skirtumo, ar tas, ar anas ateis į valdžią susitvarkyti savų reikalų arba įtvirtinti savo įmonės galią.

Tai negi dabar, po dvidešimt metų, kada įsigalėjo šitoks voratinklis, kada jis apraizgė ne tik valdžios vartus, bet ir kiekvieną valdišką įstaigą?.. Kada iš kontorų išstumta tiek sąžiningų tarnautojų, kada ir kiemsargio darbui jau reikia partinio bilieto?.. Tai negi dabar vienu ypu nuplėšim voratinklį ir išardysim visą švogerijos sistemą?

Taip, voratinklį - vienu vieninteliu savo balsu, o sistemą paliksim ardyti tiems, kuriems patikėsim. Dabar jau turime rinktis iš ko. Dabar galime rinktis iš tų, kurie vis žada tarnauti, arba iš tų, kurie jau tarnauja ne pirma diena ir ne pirmus metus. Rajone atsirado nauja jėga, susidarė stipri komanda, kuri vis labiau stiprėja, keldama siaubą švogerijos statytiniams. Visa laimė, kad tie susiriejo ir nebegali išsaugoti lovio. Kai tempia jie lovį kas sau, puiki proga patraukti jų kėdes. Kol nepriaugo visai.

Tokia bus kovo pirmoji. Dabar mes galim turėti savo pačių merą ir savo tarybą. Taip, aš kalbu apie Vytautą Jucių - seniai žmonėms dirbantį žmogų, vieną iš mūsų pačių. Taip, aš kalbu apie Remigijaus Žemaitaičio komandą, kuri jau išbandyta valdžia ir nebėgo į priešingą pusę. Vien dėl to prie šitos komandos prisidėjau ir aš. Jokios kitos jėgos, kuri galėtų nutraukti valdžios cinizmą, dabar aš nematau.

Niekada nemačiau ir tokio valdančiųjų bėgiojimo, tokios isterijos prieš rinkimus. Dar niekada jie nestatė savo balvonų mums skersai kelio, nemėgino vilioti tokio didžio savo ikonomis, atakuoti iš oro mūsų kantrybę užsakytais lėktuvais. Kada širšės pasiunta lakstyti? Kada pajudini lizdą. Vadinasi, mato, kokia jėga žmonių delnuose. Didžiulė galia, bet veiks neilgai - tik vieną vienintelę dieną, vieną lemtingą akimirką ir tik rinkimų kabinoje. To ir užteks, kad parašytume nuosprendį.

Taip, aš tikiu: dabar nepraleisime šanso.