Kaltinėniškis Bronius Letukas nebeturėjo vilties, kad Lietuva dar kada nors stosis. Gal tą mintį NKVD tardytojai Tauragės kalėjime mušte išmušė jam iš galvos? Ne, sako žmogus, kaip tik tada viskas atrodė apsirikimas. Kaip jo byla ir katorga. O po to praėjo per daug laiko, per daug viskas nutolo, kad būtum galėjęs tikėtis... Bet Lietuva grįžo, o džiaugsmas labai greit išsilakstė. "Nebus teisybės - nebus Lietuvos", - šiandien sako žmogus apie savo valstybę.

Pagaliau dienos nurimo
Jadvyga pakyla pirmoji. Užkuria ugnį, užkaičia pusryčius. Bronius tegu pasnaudžia. Jis ką tik išsilaižė plaučių uždegimą. Vakar jau buvo pakilęs iš lovos. Jadvyga sveikesnė - jai abu kelėnų sąnariai pakeisti į dirbtinius, bet laksto tarsi jauna. Parsinešti iš daržinės malkų yra grynas juokas. Broniui sunkiau. Na,  ji aštuoneriais metais  jaunesnė, o Broniui spalio mėnesį suėjo 90.

O, štai ir jis! Kaip sveikata? Sveikata šiaip, bet gyventi gali.

- Aš jau ruošiuosi namo, - sako jis filosofiškai. - Laikas išvykti ir nebeparvykti.

- Nu tu baik, - tildo žmona. - Juk esam sutarę, kad mirsim sykiu. Vienas numirsim, kas prižiūrės antrą? Kur tada eiti antram - į ubagyną?

O kur Broniui skubėti? Dar malkų yra. Kažkada jų priruošė visą daržinę. Aštunti metai kūrena iš atsargų ir dar kažin kiek kūrens. Ir dujų tris balionus atsargai turi. Ką žinai - gal pabrangs, o gal nebus kam atvežti? Geriau gyventi be rūpesčio. Ramiai ir tyliai eina jų dienos.

Ar jie norėtų atgal, į anuos laikus?

- Taip, žinoma, - nesvarsčiusi sako Jadvyga.

Į pokarį? Taip, ji norėtų į pokarį. Juk tada jie gyveno linksmai. Sunku patikėti, bet ji pakartoja:

- Taip, mes buvom jauni ir gyvenom linksmai.

O Bronius? Bronius - irgi. Žinoma, Tauragės tardymus, teismus ir Vorkutą būtų gerai išmesti. Bet juk neišmesi.


Atėjo baimės laikai
Tą rytą viskas atrodė keistai. Gimtieji Iždonai - tarsi išmirę. Trobų ir tvartų durys atlapos, guvuliai vaikšto po kiemą, bet niekur nė vieno žmogaus.  Tarsi koks uraganas visus išnešiojo.

Apie pietus atsirado stribai, visas karves, telyčias, veršius ėmė varyti į krūvą. Paskui keliu - į Kaltinėnus. Žilių dvaras jau seniau buvo tuščias. Ten ir suvarė visą Iždonų bandą.

O kur šeimininkai? Net šnekėti apie tai buvo baisu.

- Po tų vežimų bijodavau mašiną išgirsti, - prisimena Jadvyga. - Išgirstu mašiną - atvažiuoja išvežti!

Jadvyga kilusi iš Nuomininkų, bet ir ten buvo tas pats. Dėdes ir tetas išvežė, tik jos su mama paliko. Paliko bijoti: kada mus?..

Jadvyga dar bijojo ateiti į Kaltinėnus Kražių gatve. Prieina miestelį ir pasuka į daržus, tada daržais, bulvienojais, kad tik aplenktų žydų šiūlėj  įsikūrusią stribaitynę. Atrodo, tuoj pamatys stribų vadas, vėl nusitemps tardymui. Iš kur gavai sąsiuvinuką? Kokie banditai davė? Sakyk jų pavardes! Sąsiuvinuką su partizanų dainomis ji buvo gavusi paskaityti iš tokios draugės, jokių ryšių su jokiais partizanais ji neturėjo. Bet kas tau tikės?

- Kai po paros išleido, man jau atrodė, kad buvau amžinybę, - prisimena Jadvyga.

- Tau dar gerai pasibaigė, kad negavai į plutą, - sako Bronius. Tada ir jis dar nebuvo gavęs į kailį.

Nauji žodžiai, nauja tvarka
Bronius pradėjo dirbti pieno surinkėju Iždonų punkte. Punktas buvo įsikūręs ūkininko name ir liko be šeimininkų. Juk visus stambesniuosius išvežė. Pieno surinkėjos irgi neliko - ir ta kartu su tėvais išvažiavo į Sibirą. Tada surinkėju kolūkis paskyrė Bronių.

Kolūkis - tai kažkokia keista nematyta valdžia. Tuos gyvulius, kur atėmė iš žmonių ir suvarė į Žilius, išdalijo kolūkiams. Pirmieji kolūkių tvartai, daržinės - irgi iš žmonių atimti. Atsirado atimto turto - niekas nenori valdyti. Į tokią valdžią niekas nesiveržė. Šiandien pirmininkas, o rytoj gal jau lavonas. Bet vieną moterį privertė.

Broniaus sesuo Antosė gavo normą sustatyti į guobas miežių lauką. Norma - irgi negirdėtas žodis. Anksčiau visi kiek galėjo, tiek dirbo, kiek spėjo, tiek ir padarė. O už dyką taigi nedirbs. Norma - tai toks kaip ir lažas. Kiek pasakė, tiek turi padaryti. Antosė savo normą tikriausiai būtų padariusi, bet iš alksnyno išlindo miškiniai. Eik, išvirsi pietus, atneši į mišką.

Ką Antosė darys? Eina ir verda - negi ginčysies? Kol išvirė, kol nunešė, kol pavalgydino - jau ant nosies ir vakaras. Ateina pirmininkė - nieko nepadaryta.

- Banditams verdi pietus, neši į mišką, o kolūkiui nedirbi? - šaukia pirmininkė. Matyt, užmatė kažkas, įkišo liežuvį.

- Dirbsi, kol padarysi. Nors iki ryto!..

Tačiau rytą nebeliko pačios pirmininkės. Susirado sunkvežimį, susikrovė daiktus ir dingo kažkur į Šiaulius. Tiek ją čia ir bematė! Po kaimą pasklido kalbos, kad ji išvažiavo ištarkuotu užpakaliu.

Pasirodo, tą naktį ji sulaukė ginkluotų svečių. Tų pačių, kurie valgė Antosės virtus pietus. Pavalgę jie liko alksnyne ir viską girdėjo. Aha, užsipuolei žmogų, kuris mums padėjo? Sijonas - ant galvos, tarka - į rankas. Ištarkavę pirmininkei užpakalį, jie dar ir druska žaizdą pabarstė. Tai irgi buvo nauja tradicija.

Jaunystės nesustabdysi
Šį vakarą šokiai Požerės kaime. Bronius turėjo bandoniją. Dar kas nors atsineš smuiką, būgną - kuo ne orkestras? Kartais ir birbynės užtekdavo. Pasibaigia darbas, kas nors išsitraukia birbynę, pradeda groti - kojos pačios kilnojasi. Jokio nuovargio! Sekmadienį po bažnyčios jaunimas ima būriuotis: kur susimesim šokti? Požerėj? Gerai, einam į Požerę!

O per patį linksmumą į salę įpuolė ginkluoti vyrai.
- Gult!

Visi krenta ant grindų. Bronius žiūri - pažįstami vyrai. Jų pačių kaimo!

- O tu kas per bajoras? - užrinka pažįstami vyrai. - Negirdėjai komandos?

Bronius krenta irgi. Ir dar gauna bizūno. Nesmarkiai - tik dėl akių. Būtų negavęs - būtų kas nors įskundę. Su miškiniais jokių draugų, jokių pažinčių negalėjai turėti.

- Visiems nusimaut kelnes!

O, čia tai bent! Negi ir jiems - kaip tai pirmininkei?..

Bet komanda atšaukiama:

- Šį sykį - ne. Laiko nėra. Visi - ant kelių!..

Suklupdyti ant kelių jie išklausė griežto pamokslo:

- Mes liejame kraują, kenčiame alkį miške, o jūs čia linksmybes keliate? Jokių šokių daugiau. Tai - paskutinis sykis!

Visi labai išsigando, bet paskutinis sykis nebuvo.

- Sueidavom ir pasišokdavom, - prisimena Bronius. - Po kūlės, po mynės - kaip nepašoksi? Ir šiaip visokie patalkiai... Patefonų nebuvo - patys grojome, patys dainavome.

- O mus sustabdė po gegužinių maldų, - prisimena Jadvyga. - Gegužės vakarais susirinkdavome pas kurį nors kaimyną giedoti. Na, kur troba didesnė... Einam būriu namo - sustabdo juodi šešėliai. Pasišaukia pusbrolį, pasiveda į šalį, paaiškina, kas ir kaip. Tas grįžta labai išsigandęs. Daugiau - jokių susiėjimų!

Kodėl partizanams užkliuvo giedojimai?

- Manau, kliuvo ne giesmės, - svarsto Bronius. - Jie nenorėjo, kad žmonės būriuotųsi. Juk būryje prasideda kalbos. Tas taip, tas anaip. Tas pabėgo nuo kariuomenės, o tas išėjo į mišką. O užverbuotos ausys girdį, raportuoja stribams... Bet nemanau, kad tas draudimas suveikė. Mes buvom jauni ir gyvenom savo linksmybe.

"Broniau, atleisk!"
- Jei Stalinas nebūtų pakratęs kojų, nei vienas lietuvis nebūtume grįžęs, - sako Bronius dabar. - Nei vienas lietuvis nebūtų pamatęs namų.

Bet štai jis eina namo. Ne po mišių, ne po talkos - po ilgos ir sunkios katorgos. Aplaužytas, nuo vargo susenęs. Iki Kaltinėnų parvažiavo autobusu, o į savo Iždonus drožia pėsčias. Kojos neša nešte. Neįtikėtina. Dešimt metų pragaro, o jis dar gyvas, eina pas savo mamą. Iš tiesų jis turėjo sėdėti dvidešimt penkerius, o paskui dar penkeri metai - tremties. Bet nusibaigė Stalinas, atsivėrė kalėjimų vartai.

Jam dar ilgai vaidensis sėdėjimas ant taburetės. Pasakyk banditų vardus! Kur jūsų gauja? Ko tyli, liežuvis prikepė? Bet jis nebegali kalbėti. Galva ūžia, liežuvis pinasi. Kad būtų greičiau, stribai užpila vandens. Nuo šalto vandens jis greičiau atsigauna. Sakysi, ar ne? Smūgis į šoną, ir jis vėl lekia nuo taburetės lyg svėdinys. Bet jie kelia už sprando, sodina vėl. Kai spardo kojomis, sutrata šonkauliai.  Akyse susilieja viskas. Dar jis prisimena, kaip nuriedėjo laiptais. Nuo antro aukšto - lyg maišas.

Ir štai akyse ima ryškėti kameros vyrų veidai.

- Kiek tu guli? - klausia jie. Matyt, norėjo suprasti, ar tas atsipeikėjo.

- Nuo vakar. Vakare mane tardė.

- Žmogau, tu ne nuo vakar, tu jau trys paros guli!

Bronius to neprisimena. Jis nejuto, kaip stribai parvilko be dvasios ir paliko gulėti lyg skudurą. Nematė nei slaugės, kuri atėjo pasižiūrėti, ar gyvas. Kameros vyrai pasakojo, kad ji vis  ateidavo, uždėdavo ant galvos šlapią skudurą. O Bronius nieko nejaučia. Galėjo ir nepabusti.

Tą kelią atgal į namus jis mena kaip vakar. Dešimt metų per savo kančias, teismus ir Vorkutos šachtas. Vorkutoj bent nemušė...

Iždonai jau netoli. Prieky ateina žmogus. Susenęs, apdriskęs. Sunku patikėti - juk tai jo kaimynas Milius! Pirmasis žmogus, kurį jis sutiko visai netoli namų. Ir štai jie stovi vienas prieš kitą. Jie žino daugiau už kitus. Tiesą sakant, jie žino viską.

Milius neištveria, puola ant kelių:

- Broniau, atleisk! Padariau didelę klaidą, įskundžiau nekaltą!..

Ir dar apsipylė ašaromis. Labai šlykštus vaizdas.

O tada, prieš dešimtį metų, karinis tribunolas prieš Bronių nieko daugiau neturėjo, tik šio atgailautojo skundą.

Teismas nuteisė, teismas paleido. Už nieką nuteisė, be nieko paleido. Byla baigta, kraukitės daiktus. Tarsi nebūtų buvę tų dešimties metų!..

Bet ar tikrai nieko nebuvo?

- Broniau, atleisk!..

Lietuva be teisybės - ne Lietuva
Šiandien - ne tie laikai. Jadvyga jau nebebijo mašinos ūžesio. Bronius už savo kančias gauna kelis litus prie pensijos. Anksčiau gaudavo 200, po to Kubilius 20 atėmė. Iš ko daugiau atimsi, jeigu neiš mažųjų? Jeigu ne iš tų, kurie visada buvo spardomi? Toks yra teisingumas.

Na, bet jie išgyvena. Abu - po mažytę pensiją. Bet ne dėl to apmaudu.

- Nėra teisingumo - nieko iš to nebus, - sako Bronius apie savo valstybę.

Tada Iždonų kaimas ištuštėjo per vieną naktį, dabar labai pamažu tuštėja visa Lietuva. Žmonės bėga iš savo šalies, važiuoja ten, kur teisybės daugiau. Tada neteisybę atnešė svetimųjų valdžia, dabar lietuvius iš Lietuvos veja savieji. Ar tai teisingumas, jeigu žmogus negali turėti tėvynės?

- Kad atsistojo tokia, verčiau nebūtų stojusis, - sako Jadvyga, o Bronius tylėdamas pritaria.

Kokios Lietuvos jie norėjo?

- Aš visada maniau, kad lietuviai būsim vieningi, laikysimės vienas kito, - sako Jadvyga. - Supriešinti žmonės - kas gali būti baisiau?

Dabar vienas iš kito jie atima duoną, po karo atimdavo dar ir gyvybę. O iki pokario nebuvę tokių piktumų. Ir su Miliais Letukai gyveno gražiuoju. Kas būtų tada pagalvojęs, kad Milius įduos Bronių stribams?

Ar Broniui nekilo mintis pačiam atstatyti teisybę?

- Ką tu sakai? - jis net nesupranta klausimo.

Na, ar tada, susitikus kely, jam nekilo mintis atsiskaityti su skundiku? Paprasčiausiai uždrožti į snukį, kai tas klūpėjo ant kelių?

- Kas? Ar aš? - pagaliau jis supranta klausimą, o akyse pasirodo ašaros. - Aš gyvenime žmogaus nesu pastūmęs! Kaip aš taip su kitu?..

- Kur jis kerštaus, jis musės nėra nuskriaudęs, - įsiterpia Jadvyga. - Amžinai jam gaila visų, kad tu žinotum, koks tai jautrus žmogus! Broniau, baik, nepradėk ašaroti...

"Aš nebuvau didvyris"
Bronius ir šiandien negali suprasti: už ką?

Dabar jis galėtų vaidinti didvyrį. Juk taip kentėjo dėl Lietuvos! Juk nieko neišdavė. Mušamas krenta ant žemės, sėda vėl ant kankinimų suolo, vėl krenta ant žemės, bet neišduoda nė vienos pavardės. Ar ne didvyris?

- Kaip aš išduosiu, jeigu tikrai nežinojau? - stebisi Bronius. - Juk nebuvau nei partizanas, nei ryšininkas!

Truputį keista girdėti tokius žodžius. Dabar, kur eini, visur sutinki didvyrį. Visi kovojo dėl Lietuvos, tik jis: nebuvau nei didvyris aš, nei partizanas...

Politinė Broniaus byla, pasirodo, visai be politikos! Tai paprasčiausias absurdas. Naktį kažkas apiplėšė Milius, o įtarimas kilo ant Broniaus. Įtarimas tada buvo už nuosprendį. Po šonkaulių laužymo, žinoma, po tos baisios inkvizicijos.

- Žinojau, kad Milius pardavė bulių - to ir užteko... Kaip nežinosiu - pats jį pirkau atiduoti prievolei.

Ir viskas? Taip, teisme - kaimyno skundas, nieko daugiau. Jokio pogrindžio, jokios politikos, jokių ryšių su partizanais.

- Kokie esam, tokie, - sako Jadvyga.

- Be teisybės nieko nebus, - įsitikinęs Bronius.

Savo skundiką jis matė negyvą, bet tai nebuvo joks teisingumas. Vieną sekmadienį Miliaus dukros laksto po kiemą, klykia tarsi pakvaišusios.  "Ko čia lakstot, eime į bažnyčią, pavėluosim į pamaldas", - sako joms Bronius. "Kokios pamaldos - tėvo nebėr!" - šaukia kaimyno dukros.

-  Žiūriu į langą: žvakelė dega!  - prisimena Bronius. - Atėjo naktį ginkluoti vyrai, atėmė šautuvą, o šeimininką nušovė. Milius priklausė apylinkės aktyvistams, turėjo ginklą. Dažnai kalbėjo kaimynams: "Apsiginkluokim, išmuškim iš miško paskutinius banditus!" Prisišnekėjo žmogus...

Bronius net neprisimena, kaip reagavo į tai.  Kaimyno mirtis visada buvo baisi netektis, o čia... Nei liūdėti, nei džiaugtis.

- Tada, kai susitikom kely, aš jam paskiau: Miliau, aš nepažinsiu tavęs, o tu manęs nepažink!

Du kaimynai, o nepažįstami. Bronius grįžo atgal, o Lietuva - ne ta. Jis ir pats iš vidaus sudraskytas.

- Labai norėčiau, kad to nebebūtų, - sako Jadvyga. - Kad žmonės laikytųsi vieni kitų...

- Nebus teisybės - nebus Lietuvos, - tyliai kartoja Bronius.