Ritualas - simbolinis veiksmas

Kategorijos: 

Simbolinis, netikras, įsivaizduojamas veiksmas. Tai ritualas.

Įsivaizduokite svečią, kuris prie miesto vartų simboliškai sutiktas su duona ir druska, atsisėda ir iš tiesų ima valgyti - dar išsitraukia iš kišenės dešros ir agurką.... Kataliką, kuris trauktų į bažnyčią pavalgyti duonos, protestantą, kuris ten eitų išgerti apeigų vyno. Neįtikėtina?

Tačiau kas pasakys, kad jie nevalgo ir negeria?

Juk matome - valgo ir geria.

Valgo nevalgydami, geria negerdami. Jie tai daro simboliškai.

Dabar pamėginkime įsivaizduoti atsitiktinai sutiktą pažįstamą, kuris mandagų "Sveikas, kaip gyveni" priima už tikrą klausimą, sustoja ir ima pasakoti, kaip iš tiesų gyvena. Arba prezidentą, kuris atvykęs padėti naujo pastato kertinio akmens, pasiima statybininko mentelę ir iš tiesų ima mūryti.

Kaip dažnai mes bendraujam visai nebendraudami, dirbame nedirbdami!

Netikri, simboliniai veiksmai arba ritualai - dalis mūsų gyvenimo.

Sakyčiau, labai nemaža.

Simbolinis - visada daugiareikšmis. Ženklas 3 matematikoje reiškia tik tris, o romane tai gali būti labai sudėtingas, dramatiškas ir net tragiškas meilės trikampis.

Daugelio kasdieniškų simbolių reikšmių mes nė nežinome. Antropologai sako, kad rankos paspaudimas - tai ištiesto delno parodymas: štai, pažiūrėk, aš neturiu akmens. Ėjimas įsikibus į parankę - tai mechaniškas būdas išlaikyti partnerį prie savęs, kad jis nenubėgtų pas kitą patelę.

Paprasčiausias pasisveikinimas turi daugybę reikšmių.

Paprastai reikalaujama, kad jaunesnysis imtų sveikintis pirmas - nuolankumo parodymas. Kuo jis žemiau nulenkia galvą, tuo nuolankesnis. Iš labai aukšto viršininko arba karaliaus užtenka, kad jis vos pastebimai pajudina pirštą arba mirkteli akimis - oho, tai begalinio palankumo ženklas! Tik intymiai bendraujantys vienas kitam lygūs žmonės gali sveikindamiesi demonstruoti familiarumą. Visa kontora būtų šokiruota, jeigu rytą sekretorė pakšteltų savo mylimam šefui į žandą arba valiūkiškai pliaukšteltų jam per užpakalį.

Ritualai patogūs tuo, kad visi juos atlieka vienodai, o išmokti jų labai nesunku.

Jeigu nori pritapti naujoje bendruomenėje, pirmiausia turi išmokti jos ritualų.

Ritualai padeda prisitaikyti, jie supaprastina bendravimą.

"Visi kartu!" - tai magiškas šūkis, kurį išgirdę visi atsistoja, išgeria, užtraukia dainą, ima eiti ratu, atsisėda, atsiklaupia, užgieda, nutyla.

Visi kaip vienas.

Mums, socialioms būtybėms, tai itin svarbu.

Ko gero, tai pats svarbiausias bet kurio ritualo tikslas.

Iš visų ritualų religiniai yra patys sudėtingiausi, ko gero, jie ir seniausi.

Kai einame į kavinę pavalgyti ir išgerti taurelę vyno, mes pirmiausia norim pavalgyti ir atsigerti vyno. Visa kita - graži aplinka, gera muzika, nuolankus padavėjas - papildomi malonumai, kurių, žinoma, irgi siekiame, bet svarbiausi - ne jie.

Kavinė - pavalgyti ir atsigerti.

Bažnyčioje ritualo dalyviai irgi valgo ir geria, bet ateina čia visai ne dėl to, kad pavalgytų ir atsigertų.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo baisus paradoksas - jie ateina, kad nieko negautų.

Jie valgo, kad nepavalgytų, geria, kad neatsigertų.

Bendrauja jie čia nebendraudami, atgailauja neatgailaudami. Jie tai daro simboliškai. Draudžiama kalbėtis, intymiai liestis rankomis, kikenti, klausinėti, vaikščioti, netgi dairytis. Nepavadinsi dialogu vienakrypčio bendravimo, kai vienas tik šneka, nurodinėja ir moko, o kiti vien tik klauso, neturėdami šanso netgi paklausti, jei kas neaišku. Įdomiausia, kad klauso jie irgi simboliškai - šiandien mažai kas rimtai žiūri į kunigo pastabas ir pamokymus. Parėję visi gyvena, kaip kam išeina.

Vadinamoji išpažintis - irgi simbolinis ritualas. Žiūrint į rimtus šio ritualo dalyvių veidus, gali susidaryti įspūdis, kad jie patys ima tikėti, jog darto kažką svarbaus ir kažką tikrai išpažįsta. Bet rimtai gali tikėti tik tie, kurie niekada nėra atsivėrę nuoširdžiai ir nė nenutuokia, kas tai per dalykas. Paklūpojęs maldinikų eilėje ir pabubenęs kitam žmogui į ausį kelias išmoktas frazes, per minuitę ar dvi tikrai neišvalysi savo sielos kerčių. Be to, prieš mišias nėra kada užsiimti savianalizėmis, už nugaros klūpo visa eilė kitų ritualo dalyvių. Visgi ritualas atliktas, ir dalyviams šiek tiek palengvėja.

Nepatyrusi žurnalistė kažkada man atnešė atlaidų reportažą. Intriguojantis pavadinimas "Nepaprastas sekmadienis kaimo gyvenime" žadėjo kažką įdomaus, bet skaitydamas niekaip negalėjau suprasti, kur tas įdomumas ir apie ką ji apskritai rašo. Tai buvo paprasčiausias šimtus metų kartojamas ritualas: atsiklaupė, užgiedojo, pakylėjo, ekscelebravo...

Pradėjau kalbėtis su ta naujoke. "O kur įvykis, kas čia įvyko? - klausiu aš jos. - Pagiringas kunigas išmetė taurę ir išlaistė pašventintą vyną, vyskupas per pamokslą pasakė kažką naujo, svarbaus, šventoriuje susipešė ubagai?.. "

Na, ne, atsakė autorė, viskas vyko kaip visada - pakylėjo, pasakė pamokslą, atsiklaupė, atsistojo, pagiedojo...

Tai kas įvyko? Kas konkretaus?

Buvo įdomu žiūrėti, kaip jauną ir šiek tiek tikinčią žurnalistę paveikė mano klausimas. Akys išsiplėtė, o veide kažkurią akimirką švystelėjo siaubas: taigi nieko ten neįvyko!

Ar gali taip būti?

Nustebusi ji sustojo prie durų ir paklausė dar sykį: "Tai negi ten nieko nevyksta?" Matyt, ji nuo vaikystės tikėjo, kad visgi ten VYKSTA kažkas svarbaus.

Kažkada ir man taip atrodė.

Štai jums rezultatas, kurio taip siekė ritualo organizatorius su savo svita: MUMS ĖMĖ ATRODYTI.

Mums atrodo, kad vyksta kažkas svarbaus, nors iš tiesų nieko nevyko - buvo atliekami tik kai kurie įprasti judesiai.

Kai prezidentas deda būsimo namo kertinį akmenį, mes neturim vilties, kad pirmasis šalies politikas iš tiesų mūrys. Bet ritualas mūsų galvoje palieka ženklą, kad prezidentas kažkokiu nesuprantamu būdu yra dar ir STATYTOJAS. O kai meras atidarymo metu perkirps juostelę prie to namo durų, mums bus parodyta, kad tai mero DĖKA mes galim patekti į naują namą ir naudotis juo. Nors, tiesą sakant, "atidarymo" metu nieko neatidaroma, durys seniai atidarytos... Neįvyko nieko - atliktas tik ritualas, o mums atrodo, kad buvo kažkas svarbaus.

Ritualas labai panašus į žaidimą, ko gero, jį galima vadinti socialiniu žaidimu. Juk žaisdami karą, vaikai iš tiesų nieko nežudo, jie tik fantazuoja apie žudymą, o žaisdami lakūnus, jie nevairuoja jokių lėktuvų. Žaisdami žmonės tarsi persikelia į tariamą, įsivaizduojamą realybę.

Štai vaikai "perka" ir "parduoda" įsivaizduojamais "pinigais", kuriuos jiems gali atstoti kad ir medžio lapai. Vienas įsivaizduoja, kad jis kažką duoda nieko neduodamas, kitam ima atrodyti, kad jis kažką gauna, nieko negaudamas.

Pats būdamas simbolis, ritualas godžiai sugeria ir aplimpa kitais simboliais. Štai daugiareikšmis kryžiaus simbolis, krikščioniui jis gali reikšti ne tik mirtį, bet ir kančią, naštą. Frazeologizmas "Nešti kryžių" reikškia nešti naštas, vargus, sunkumus. Tačiau, atlikdami simbolinį veikslą, ritualo dalyviai neprisiima jokių vargų ir sunkumų - jie iš tiesų ima medinį ar metalinį kryžių ir iš tiesų jį neša apie bažnyčią. Tai toks pat simbolinis veikslas, kaip ir netikra išpažintis, netikras valgymas arba netikras mūrijimas.

Kartais ritualo dalyviai įsižaidžia pernelyg rimtai ir mėgina ritualu iš tiesų kažką duoti, kažką pamokyti, išgelbėti, pagydyti. Sakyčiau, tai reti atvejai, ir visada jie baigiasi labai dramatiškai ar net tragiškai.

Tarkime, kunigas ima ne tik simboliškai, bet ir iš tiesų kažką statyti, prisiimti svetimas naštas, realiai pagelbėti vargo broliams. Kažkas panašaus prieš keletą metų yra atsitikę Kaltinėnuose. Keistuolį kunigą užpuolė net tik bažnyčios hierarchija, kolegos kunigai, bet ir patys tikintieji. Apie jį ir dabar sakoma: "Jis užsiėmė ne tuo".

Kuo turi užsiimti kunigas? Simboliškais, netikrais veiksmais arba ritualais - simboliškai statyti, simboliškai tarnauti, simboliškai dirbti. Realiu darbu kunigas užsiimti neturi - tai netinka jo statusui.

Beržėje buvo atsiradęs vienuolis kunigas, kuris įsijautė į dvasinio ganytojo vaidmenį ir mėgino realiai padėti visokio plauko nusidėjėliams, išklausydamas juos ir suteikdamas bent paguodą. Girdėjau, jis yra realiai padėjęs netgi alkoholikams ir narkomanams. Bažnyčios vadovybė neapsikentusi jį ištrėmė į patį didžiausią Lietuvos užkampį, o kolegos kunigai apkaltino "populizmu". Vos tik kunigas mirė, vadovybės nurodymu jo celėje buvo įrengtas tualetas, kad gerbėjai neįrengtų muziejaus.

Šitie žmonės buvo nubausti už tai, kad pažeidė ritualo simbolinę esmę ir bažnyčią vienas galėjo paversti veikliųjų žmonių klubu, o kitas - psichiatrine gydykla.

Bažnyčia iš tiesų neturi nei veikti, nei gydyti, nei statyti, nei duoti.

Jeigu ji ką daro dėl kitų, tai gali daryti tik simboliškai.

Bažnyčia negali ir pataisyti žmogaus, išvaduoti jo iš besikartojančių nuodėmių - jeigu šis pasitaisys ir mažiau nusižengs, tai rečiau eis išpažinties ritualo ir darysis nebepriklausomas.

Tai ką ji dėl mūsų gali?

Savo ritualais ji įstengia sukelti iliuziją, kad mes, šiaip ar taip, kažką reikalingo darome: kad atgailaujame neatgailaudami, kad atsinaujiname gyvendami po senovei, kad prisiimame kažkokias naštas, iš tiesų nieko nenešdami, kad šelpiame vargšą, kurį patys padarėm vargšu, kad meldžiamės, svajodami apie savo reikalus, kad klausome Dievo, gyvendami pagal savo taisykles, kad išvengiam KALTĖS.

Kaltės? Kokios? Prigimtinės?

Prigimtinė kaltė yra tokia pat netikra, kaip ir simbolinis atleidimas. Žmogaus veiksmuose nėra nieko, už ką jį galėtum apkaltinti, todėl nereikalinga nei kaltinamoji išvada, nei advokato ginamoji kalba, nei liudytojų parodymai. Žmogus apkaltinamas taip sau, už nieką, lygiai taip pat simboliškai jam ir atleidžiama. Apšlakstoma stebuklingu vandeniu, ranka padaromas magiškas kryžiaus ženklas - nereikia jokių tyrimų ir apeliacijų.

Žmogus pasijunta geriau. Kodėl?

Nors ritualas - viso labo netikras veiksmas, bet jausmai, kurie apima ritualo dalyvį, yra patys tikriausi. Panašiai atsitinka fobiškam žmogui - nėra tikro pavojaus, bet baimės jausmą jis patiria tikrą. Nusiklatimo nėra - yra "prigimtinės" kaltės jausmas. Nėra ir amnestijos (nenuteistam jos nereikia), bet yra atleidimo džiaugsmas.

Ritualas - labai gudrus išradimas, kuris religingam žmogui padeda netikrą kaltę išpirkti netikrais pinigais. Dar žiloje senovėje žmonės išmoko aukoti Dievui, nieko iš tiesų jam neaukodami, tarnauti jam, nieko iš tiesų nedarydami. Tai pats pigiausias būdas išsigelbėti nuo susikurto baubo ir patirti labai realų palengvėjimo jausmą. Kuo baisesnė fantazija, tuo įspūdingesnis išsigelbėjimas.

Žmonės, kurie neturi tokių fantazijų ir gyvena kur kas realesnį gyvenimą, gali nesuprasti religingo žmogaus, ko jį taip traukia visokie keisti ženklai ir ką jis gauna tuose prašmatniuose ritualiniuose žaidimuose. Ką nekamuoja kaltė, tas nepatirs ir atleidimo džiaugsmo. Nesvarbu, kaltė reali ar išgalvota - džiaugsmas visada būna tikras.

Komentarai

klaida

Išsitaisyk klaidą pavadinime

Ačiū

Ačiū užpastebėjimą. Klaida tikrai buvo.

Rita

Nu aš amžinai pamirštu pasirašyti. Čia buvo Žadeikike. Parašiau bent tokį, kad nekeiktum manęs, kad nerašau komentarų!