Vasarą atvažiuodavo studentai dailininkai ir piešdavo mūsų trobą. Žinoma, jie piešdavo dar ką nors, bet mūsų trobą, sodą, keliuką ir karvę – tai būtinai.

Tėvas vienam geltonplaukiui pozavo, kaldamas dalgį. 

Ilgai nedrįso, bet pagaliau  ryžosi:

- Ar nenupieštum ir man?

Kaina buvo normali, ir abu ėmėsi darbo: studentas piešė, o tėvas kalė dalgius. Kai visus tris iškalė, nubėgo pas kaimyną ir pasiskolino du, nors būtų užtekę ir vieno. 

Paveikslas ėjo prie pabaigos – buvo likę sumūryti kaminą ir paleisti iš jo šviesius dūmelius. Tėvas apžiūrėjo save, kalantį dalgį, karvę, ėdančią žolę, geltonuojantį namą ir supūškėjo, lyg būtų sugėlę pilvą ar kažką kita viduj.

- Dažai kai kur nusilupę… - pasakė liūdnai. – Langai irgi pablukę… Ir kodėl kvailys pavasarį nenudažiau?

- Galiu pataisyti! – nuramino studentas. – Kokia spalva?

- Tikrai? Tokia pat, tik ryškesne.

Studentas akimirksniu perdažė trobą ir langus.

- Būtų gerai langinės, - užsisvajojo tėvas, žiūrėdamas į savo paveikslą. – Aš jas vis tiek kada nors turėsiu… 

- Jokių problemų! – Sušuko studentas ir keliais teptuko mostais įtaisė namui žalias langines. Prie geltonų sienų jos švietė iš tolo – daug ryškiau, negu tėvui prieš tai atrodė.

Dar jie pastatė prie namo nedidelį kryžių, sukalė lentinius vartus, kad nevažiuotų visi kiaurai per kiemą, o karvei padidino tešmenį. Ji duodavo po kibirą pieno, bet tešmuo buvo toks mažas, kad ne visi tuo tikėjo.

- Štai mano namas! – šokinėjo tėvas apie molbertą. – Kaip iš akies trauktas!

Ko gero, tai buvo laimingiausia diena mano tėvo gyvenime.

Kada grįžo žmona, mūsų mamaitė, jis sėdėjo virtuvėj su tuo studentu, abu gėrė pernykštį vyną, valgė rūkytą dešrą ir negalėjo atsidžiaugti savo kūriniu, kurį buvo pasistatę ant stalo.

- Kieno čia troba? - paklausė mamaitė, ir abu kūrėjai nuščiuvo.

Keli žodžiai, ir visas darbas - šuniui ant uodegos!

Tikrai - kieno tai troba? 

Negi - mūsiškė?..

Kas tuo patikės?

Tėvas tylėdamas atsiėmė pinigus, o studentas – paveikslą, kuris buvo per gražus mano tėvo gyvenimui. 

Niekas apie tai mūsų šeimoje daugiau nešnekėjo.

Vieną dieną tėvas virtuvėj skaitė laikraštį ir vos neužspringo bulve.

- Mano paveikslas, mano paveikslas, - šakukė jis, rodydamas į reprodukciją.

Laikraštyje buvo žinutė, kad jo paveikslas laimėjo specialų prizą už realizmą.

Kaip mes norėtume jį nusipirkti atgal!

Pavasarį tėvas mirė, o mes nežinom, kur jo paveikslas dabar.

Kažkur ta svajonė yra.

Kaip aš norėčiau užmesti ten akį!