Mano mašiniukas techniškai netvarkingas. Išspjauna per daug vandenilio, teršia brangios Žemaitijos orą. Iš techninės apžiūros lekiu tiesiai pas dujininką, pakloju 40 litų, dujininkas sako:

- Dabar gerai.

- Ne, negerai, - sako man techninėje apžiūroje. - Vandenilio per daug. Tegu tas dujininkas sutvarko kaip reikiant!

Grįžtu pas dujininką, sakau, tvarkyk kaip reikiant.

- Buvo gerai, jie tik kabinėjasi, - tikina dujininkas, dar pakrapšto kažką savo kompiuteryje. - Jie taip pinigauja, šantažuoja kyšio. Dabar jau tikrai, tikrai gerai!

- Ne negerai... - kraipo galvą technikos apžiūrėtojas.

- Žinote, tarkimės, - sakau jam. - Padarykim, kad būtų gerai.

- Kaip aš padarysiu? Skaičiai kompiuteryje. Važiuok į rimtą servisą, ne į garažus - ten sutvarkys.

Kur Tauragėj rasiu tą rimtą servisą? Aš juk ne vietinis. Maunu į buvusius savo Šiaulius - ten tikrai rimti vyrai dėjo man dujų įrangą, paskui reguliavo pusdykiai.

- Vyrai, šakės, pikantukui bėda, - sakau jiems išsigandęs. - Dar nesena mašinikė, o jau pyzdėcas!

- Joks ne pyzdėcas, - sako Šiaulių dujininkai. - Mašinikė jaunesnė - reikalavimai baisūs. Čia toks nedidelis kiekis, kad nėra ko taisyti. Norėdami dalėtų praleisti... Važiuok, pasikeisk žvakes - matysim.

Nulekliu, pasikeičiu žvakes.

- Na štai, dabar jau visai neblogai, - sako dujininkai.

- Bet vandenilio per daug! - rodau skaičius. Aš jau žinau, kad turi būti mažiau 100 kažkokių vienetų, o čia beveik 200.

- Užsikišę mūsų filtrai, - sako dujininkas, ištraukia matuoklį iš dusdlintuvo, bet prietaisas rodo dar beveik 100. - Matai? Jeigu dujų nėra, turėtų rodyti  nulį, bet taip niekada nebūna. Prietaiso filtrai užsikiša, juos turi keisti labai dažnai. Jų irgi užsikiša. Jeigu nepraleis, tada kibk į akis, sakyk: matuosime orą! Ištrauk matuoklį iš duslintuvo ir garantuoju - rodys tikrai ne nulį! O mašinikė gera, gali nesukti galvos, jeigu turi pinigų, gali pasikeisti laidus...

Dujininkas buvo toks žmoniškas, kad už matavimus nė liti nepaėmė.

Lekiu į apžiūrą jau visai sunerimęs ir nusivaręs nuo kojų. Negi tikrai teks kautis su tais biurokratais?

Be penkiolikos penkios, o biurokratai dirba tik iki penkių. Ar bepriims mane?

- Dyrbame iki pėnkiu, taviąs niaspėsim pryymti, - pareiškia toks rusas baisiu okupantų akcentu. Kitas okupantas tokiu pat rusišku akcentu antrina:

- Tykrai niabiaspėsym.

- Būk žmogus! - prikibau prie vieno, - Taip toli važiavau, man tik dujas pažiūrėti!..

- Tyk dūjas? Tada gėrai, - nusileidžia rusas. - Baltą lapą tūri?

Baltą lapą turiu. Jau bene ketvirtą. Tiek sykių mane pravarė!

- Sakai, yš Taurages? - stebisi rusas. - Tiek toly važėvai?

- O ką man daryti? Liepė ieškotis rimtos firmos. Rimta firma žiūrėjo, žvakes pakeitė, sakė: dabar gerai.

- Nu nygiarai! - ginčija rusas. - Išmiatymas nygiaras!

- Būk žmogus, susitarkim! - sakau netekęs kantrybės. Aš jau nenoriu jokių karų su biurokratais ir jokiais okupantais.

- Nū kad nygiaras, - stebisi rusas.

- Tykrai nygiaras, - priėjęs antrina kitas. - Tykrai nėgali praliaisti!

Aha, jie nori pakelti kainą!

- Aš juk nedykai!.. - sakau tam rusui. - Aš juk atlyginsiu!

- Nėriaikia atlygynti! - apsimeta rusas durnu. - Aš gaunu algą ir dyrbu.

- Būk žmogus, aš jau pavargau! - sakau okupantui ir ieškau po kišenes piniginės.

- Aš tavy sūprantu, bėt išmiatymas nygiaras... Eik, pagazuok!

Paskui jis liepia pagazuoti daugiau, paskui pagazuoti mažiau, paskui perjungti į benziną, paskui - į dujas, paskui liepia nebegazuoti.

- Pagaliau pataykėm, - prėjęs sako patenkintas.

- Viskas? - jau negaliu patikėti.

- Aha, tuoj prilypdau lypdūką...

- Puikus žmogus! - apsidžiaugiu ir duodu okupantui 50 litų banknotą.

- A kam tū man duodi? - stebisi rusas. - Tū yr taip tūrėjai daug yšlaidų!

- Už paslaugą reikia atlyginti! - kišu jam banbotą.

- Nieka tau nypadėjau, yšmiatymas niabūva toks dydialis, - ginčija rusas, bet įkišu jam banknotą.

Dar turiu pasirašyti kažkokį popierių. Rusas jau netokiu baisiu laužytu akcentu aiškina, kad apžiūra galioja dvejus metus.

- Tū žynai, man labai niapatogu, - sako jis netikėtai, ištaukia mano 50 litų ir atiduoda atgal. - Pasyymk atgal, kam tau riaikėja duoty?

Velnias griebtų, okupantas visai nejuokauja!

Jis paduoda atgal su lapu mano banknotą.

- Tykrai niaraikėja!..

Aš taip nustenbu ir susijaudinu, kad nejučiom paploju rusui per petį ir paspaudžiu ranką kaip geram draugui.

- Uch... - pagaliau atsidūstu, išvažiavęs į miestą. - Pasitaikė žmogus!..

Gal rusai ir nėra tokie baisūs, kaip sako kiti... Bet, kada geriau pagalvoji, tai juk teisūs mano tautiečiai broliai žemaičiai: rusai yra kvailiai, jie absoliučiai nemoka gyventi!